Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Dažnai prakalbus apie labdarą ir apie tai, kad vaikus mokyti aukoti yra labai svarbu, gali susilaukti pačių įvairiausių žvilgsnių ir komentarų. Žmonės šiek tiek supratingesni, jei pradedi apie tai kalbėti didžiausių metų švenčių metu: juk tada visiems norisi būti dosniems, supratingiems ir užjaučiantiems. Be to, visi mėgsta dovanoti. Ypač vaikai. Taigi gal verta vaikus mokyti dovanoti dovanas, kurios nieko nekainuoja? Gal verta jau su ikimokyklinuku kalbėti, kad mažiausia auka – iš kišenės ištraukti pinigai, kurių ir taip pilna kišenėje. Juk dar Biblijoje buvo parašyta, kad moteris, kuri paaukojo vieną pinigėlį, bet tai buvo jos vienintelis, paaukojo daugiausiai iš visų…

Aukokime ir per šventes, ir kasdien

Vaikai mus nuolat stebi. Kiekvienas mūsų mielaširdingas, užuojautos kupinas ir nesavanaudiškas poelgis nepraslysta jiems pro akis. Tačiau – besistengdami užauginti duodančius ir empatiškus vaikus – dažnai pamirštame, kad būtent tie netikėti, spontaniški poelgiai perduoda vaikams amžinąsias vertybes ir padeda jiems augti aukojančiais žmonėmis. Prieš porą mėnesių viena pažistama prasitarė, kad su vyru nedovanos vienas kitam Kalėdinių dovanų. Tiesiog pasikalbėjo apie tai, kiek pinigų tam skirtų, ir nusprendė visus juos skirti labdarai. Ta šeima – tūla lietuvių šeima: du vaikai, butas daugiabutyje. Bet ir kažkas tokio visiškai neįprasto, ar ne? Negana to, mama nuolat dalyvauja visokiose akcijose: remia (ir organizuoja rėmimus) vaikų namus, akluosius ir silpnaregius, „šefuoja“ vaikus, sergančius onkologinėmis ligomis ir t.t. Sąrašas būtų begalinis. Bet įsimintiniausia yra tai, kad visa tai vyksta ne per Kalėdas, o nuolat. Visa tai mato jos vaikai, kurie, didelė tikimybė, užaugs manydami, kad tai taip pat natūralu, kaip kvėpuoti.

Žinoma, per Kalėdas beveik visi Lietuvoje išgirsta apie sriubą, kuri bus dalinama, tačiau gal net jūsų rajone yra valgykla skurstantiems. Jei nuvažiuosite ten pagelbėti bent kartą per mėnesį ir nusivešite kartu savo vaikus, kurie suksis kaip įmanydami, kad jums įtiktų, mokysite vaikus, kas yra tikroji labdara. Kai prekybos centrai organizuoja rėmimo akcijas, nepraeikite nuleidę akių. Juk net dienlaikraštis kainuoja brangiau, nei kilogramas kruopų ar aliejaus litras, kurio prašo akcijų dalyviai. Ir dar. Kai dalyvaujate, nepamirškite paaiškinti vaikui, ką darote, kam to reikia. Juk galbūt vieniša jūsų daugiavaikė kaimynė yra būtent tas žmogus, kuris verks džiaugsmo ašaromis, gavęs maišelį maisto produktų. Tegul vaikas pats nuneša nupirktas prekes akcijos organizatoriams. Net visai mažas vaikas, išgirdęs, kad kiti vaikai svajoja apie kojines, apie šiltas pirštines arba prašo maisto, supras, kad jis gali padėti.

Ne piniguose laimė

Labai svarbu, kad vaikas jau anksti suprastų,kad labdara – ne tik pinigų aukojimas. Jokiu būdu nenoriu sumenkinti pinigų aukojimo svarbos: už šias aukas perkama labai reikalinga įranga ligoninėms, įgyvendinami, atrodo, neįgyvendinami dalykai. Tačiau šiame straipsnyje noriu pabrėžti tai, kad aukodami pinigus nekuriame geresnės visuomenės. Ją kuriame aukodami save: savo laiką, savo talentus ir gebėjimus. Juk kaip dažnai skundžamės, kad pasaulis žiaurus, kad pasaulis negailestingas! O ar nebūtų galima jo paversti geresniu, jei visi aukotume save jam? Pavyzdžiui, gal jūsų paauglys pamokys brolį ar pusbrolį kartą savaitėje matematikos? O galbūt geriausia dovana mamai per jos gimtadienį būtų visą mėnesį kartu su tėveliu išvirta kava su pusryčiais ir atnešta į lovą? Galbūt kaimynui lūžus koja ir būtų labai gerai kartu su tėveliu nukasti sniegą jo kieme? Galbūt paukšteliams reikia lesyklėlės? Galbūt močiutė jau prastai mato ir jūsų pradinukas galėtų jai kasdien paskaityti laikraščių? Juk taip ne tik gerės jo skaitymo įgūdžiai, bet ir išmoks aukoti. Aukoti save. Kitiems.

Jau vyresnis vaikas gali pasisiūlyti pažiūrėti vienišos pažįstamos mamos vaikus, kol ji nuvažiuos kartą savaitėje į parduotuvę, padėti paruošti broliui pamokas, išvesti senos kaimynės šunį šaltais žiemos ir rudens vakarais. Galbūt jūs būsite namuose, kai jūsų kaimynai išvažiuoja atostogauti? Pasisiūlykite palaistyti gėles, prižiūrėti jų gyvūnus (žinoma, jei galite ir nesate alergiški). Visa tai su jumis gali daryti ir ikimokyklinukas.

Mokomės aukoti

Tačiau, žinoma, tai neturi būti vaiko“pareiga“, o jūs tik žiūrėsite, ar jis mokosi būti duodančiu žmogumi! Manau, kad tik nedideliai daliai žmonių tai yra tarsi įgimta. Dauguma norime aukoti, tačiau kažkodėl to nedarome. Verkiame per išsipildymo akcijas, paaukojame siųsdami žinutes…ir tiek. Teko matyti žmogų, kuris save vadina „filantropu“, praeinantį pro šalia suklupusią moterį. Tai buvo tik akimirka, bet nuo tada negaliu galvoti, kad jis yra duodantis žmogus…Mokytis aukoti reikia nuolat. Nebijokite sau įvardinti, kad jautėtės, jog tam niekada neturite laiko, jog esate per daug užimti ir tikrai neturite, ko duoti. Pasakykite tai ir vaikams: galbūt mes niekada to nedarėme, bet galbūt verta pradėti? Iškepkite sausainių, pasiimkite mėgiamą knygą, paskambinkite į ligoninę ir…nuvažiuokite pavaišinti sergančių vaikų ir paskaityti jiems knygą. Neabejoju, kad pasijusite kaip per Kalėdas. O galbūt susitarkite su vaikų namais, kad kartą savaitėje (ar kartą į dvi savaites) nuvažiuosite ten paskaityti vaikams pasakos. Lietuvoje vaikams yra skaitoma labai, labai mažai. Būtų gerai, kad visa visuomenė vienytųsi ir imtų skaityti. Jei ši idėja atrodo per drąsi, pasisiūlykite kartkartėmis paskaityti pasaką savo sūnaus ar dukros vaikų darželyje. Man nepaprastai patiko, kaip apsidžiaugė vyriausiojo sūnaus mokytoja, kai pasisiūliau kartą savaitėje ateiti ir padaryti su vaikais šiokių tokių rankdarbių. Tuo metu mokytoja gali padirbėti individualiai su tais, kuriems reikia daugiau dėmesio.

Kiti, dar labiau pamiršti, yra seneliai. Prisipažinsiu, nesu lankiusis senelių namuose, tačiau vieni pažįstami JAV nuolat į juos važiuoja. Ten – kaip niekur kitur– žmonės jaučiasi užmiršti. Su jais labai paprasta – jie nori tik truputėlio dėmesio, kad kas nors išklausytų jų istorijų ir prisiminimų. Viena klasė pastatė spektakliuką, kurį rodė tėvams Kalėdinio koncerto metu, o, pasibaigus Kalėdiniam šurmuliui, nuvažiavo su spektakliuku į senelių namus. Kiek teko girdėti, ir vaikai, ir seneliai norėjo, kad tas bendravimas nesibaigtų. Taigi, jei nonorite to daryti patys, galbūt verta pasiūlyti vaiko darželio bendruomenei?

Galbūt pažįstate šeimyną, kuriai neseniai gimė kūdikis? Prisiminkite pirmąsias savaites…norėjosi ramybės ir…ramybės. Ką bekalbėti, jei šeimoje yra dar kitas (ar keli) vaikai. Juk, atrodo, laikas kažkur dingsta: nespėji nei valgyti gaminti, nei susitvarkyti. Kaip smagu, jei tokiu metu tarsi kokie supermenai susiburia kolegos ir bent savaitę į namus atveža garuojančius pietus! Mes taip padarėme kolegei, kuri buvo toli nuo namų, toli nuo giminių ir Lietuvoje susilaukė antrojo mažylio. Patikėkite, jai tai buvo labai maloni staigmena. Ar ji būtų išgyvenusi be jos? Žinoma! Tačiau juk šis poelgis rado atgarsių daugybės žmonių širdyse: kolegų, kolegų šeimų, jos pačios šeimos ir artimųjų…ir netgi dabar jūsų, nes dalinuosi šia idėja su jumis. O galbūt jūsų kaimynų vaikelis/mama/tėtė ligoninėje? Kaip nušvinta veidai, kai tokiu sunkiu šeimai metu jie atveria duris ir pamato jus, pasiruošusius tiesiog…duoti.

Pagrindiniai aukojimo principai

Taigi sustokime ir pagalvokime, ar iš tiesų mokame aukoti. Keli centai, už kuriuos vaikas nuperka bandelę šalia parduotuvės išmaldos prašančiai mamai su vaiku, yra daug daugiau, nei keliasdešimt tūkstančių, atiduotų to, kuris net nepajus savo aukos. Jei norite, kad vaikas augtų tikrai empatišku ir aukojančiu žmogumi, nepamirškite keleto pagrindinių principų:

  1. Tai, kad vaikas įmes pinigėlį, neišmokys jo aukoti. Jūsų tikslas – ne paaukoti pinigų, bet išmokyti vaiką aukoti(s).
  2. Neapdovanokite vaiko už tai, kad jis duoda. Kai kurie tėvai apdovanoja vaikus už tai, kad jie susitvarko savo kambarius, kad pažiūri seserį, kad išplauna indus ir t.t. Toks tėvų elgesys mažiausiai moko vaikus duoti nieko neprašant atgalios. Vaikas turi įprasti, kad jūsų šypsena, jūsų apkabinimas ir meilės kupinas žvilgsnis yra pats geriausias apdovanojimas, kokio jis gali sulaukti, atlikęs gerą darbą. Jei vaikas visada bus apdovanotas už kiekvieną gerą darbą (ir net atliktą pareigą!), jis niekada neišmoks daryti gerų darbų spontaniškai.
  3. Būkite pavyzdžiu. Paklauskite savęs, ar jūs aukojate? Neseniai viešėjusi draugė pasakojo, kad jos šešiametis jau iš tolo pamatęs elgetą prašo mamos pinigėlio. Kaip manote, ar tai jam įgimta? Jis to išmoko, nes matė tai nuolat darant savo mamą. O gal jūs mokate aukoti savo laiką ir savo turtus? Jei išgirstate, kad pažįstamiems ar artimiesiems reikia pagalbos, ar imatės veiksmų? Ar mokote vaikus dalintis? Ar dalinatės patys?
  4. Būkite kantrus. Nepykite, jei iškart nepasiseka. Mus supa vartotojiška kultūra persisėmęs, sau naudos ieškantis pasaulis. Geriems darbams tapti įpročiu reikia laiko, nes jie sulaukia pasipriešinimo. Patikėkite, iš pradžių jūsų aplinkoje net bus žmonių, kurie sakys, kad jūs TIKRAI siekiate sau kažkokios naudos…
  5. Sudarykite vaikams sąlygas aukoti. Kaip? Tegul vaikai aukoja vaikams – jiems labiausiai patinka tai daryti, nes supranta kitų vaikų situaciją ir poreikius.
  6. Nepamirškite, kad vaikai turi įgimtą norą kažkam padėti – tik dar nežino, kaip jį realizuoti. Nors kartais vaikai yra labai savanaudiški , tačiau iš tiesų turi labai jautrias širdeles ir puikiai supranta, kai kam nors reikia pagalbos.
  7. Pasistenkite, kad aukotų patys vaikai. Tai, kad jis duos jūsų pinigus, mokys jį mažiausiai. Žinoma, tai geriau, nei nieko, tačiau geriausiai vaikai išmoksta duoti, jei daro tai patys, savarankiškai. Ir auka turi būti jų pačių laikas, pinigai, daiktai ir t.t.
  8. Dar kartą noriu pabrėžti, kad auka – ne pareiga. Mes neaukojome, jei darome tai prisivertę. Tai turi kilti iš pokalbių, iš to, ką vaikas mato aplink save.
  9. Būkite kūrybingi. Vaikai gali aukoti rūbus, žaislus, paslaugas ir visa kita, ką tik sugalvoja. (Pažįstu šeimą, kurioje yra toks susitarimas: per Kalėdas vaikai iš visų savo naujų dovanų vieną veža į Caritas vaikų centrą, kuriame gyvena vaikai, kurių tėvams laikinai atimtos tėvystės teisės).
  10. Patikinkite vaikus, kad didžiuojatės jų gerais darbais. Juk mums visiems reikia, kad kažkas palaikytų, didžiuotųsi mumis. Vaikams to reikia ypatingai.
  11. Labai greitai pastebėsite, kad kito žmogaus džiaugsmas bus geriausias apdovanojimas jūsų vaikams. Pastebėta, kad geriausiai žmogus jaučiasi duodamas. Tada mes tarsi pakylame virš savęs, virš rutinos ir kasdienybės. Tegul šis jausmas aplanko Jus ir jūsų vaikus kuo dažniau.

Taigi svarbiausia yra aukojimas, o ne pati auka. Aukodamas vaikas išmoksta pamoką gyvenimui, kuri vėliau leis jam būti empatišku bei dosniu žmogumi. Psichologų nuomone, toks vaikas jaučiasi pasitikintis savimi (nes žino, kad GALI duoti, kad turi kažką ypatingo, kuo gali pasidalinti) ir didžiuojasi savimi (aš tai padariau!).

Views All Time
Views All Time
1591
Views Today
Views Today
1
0 0