Kažkada labai seniai, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, kaip ir daugelis paauglių nemėgau jokių privalomai brukamų dalykų. Etiketo taisyklės pirmiausia asocijavosi kaip tik su tuo, todėl ir jos pateko į tą „nereikalingųjų“ rinkinį, kuris ilgam buvo nukištas kažkur kuo toliau. Etiketas tuo metu man neatrodė nei kuo nors naudingas, nei įdomus, skirtingai nei, pavyzdžiui, psichologija.

Tokios ar panašios mintys nesvetimos ne tik paaugliams. Daugelį mūsų jos lydi ilgai. Sakykime, ateina į seminarus pardavimo vadybininkai, jie nori išmokti bendrauti su klientais taip, kad pavyktų užmegzti gerus ryšius ir kuo daugiau bei dažniau parduoti. Ateina vadovai – efektyvaus bendravimo įgūdžiai jiems reikalingi, kad galėtų tinkamai priimti, motyvuoti, girti, kritikuoti ar atleisti savo darbuotojus. Ateina ir tie patys darbuotojai – išmokti bendrauti taip, kad sudarytų gerą įspūdį savo ar potencialiam darbdaviui ir galėtų sėkmingai kilti karjeros laiptais. Daugelis paprastai pirmiausia ieško kuo gudresnių bendravimo metodų ar juos aprašančių teorijų – kaip čia išmokus kažką tokio, ko kiti dar nežino, kad būčiau už juos gudresnis ir tuo pasinaudočiau. Ir ypač žinotina atrodo tai, kas „ant bangos“. Koučingas, NLP ir panašūs mokymai tikrai gali suteikti daug naudos, tik… Na, jei namą, kad ir labai įmantrios architektūros, pradėsime statyti neturėdami tinkamų pamatų, galima jo taip ir nepastatyti. „Pamatais“ čia pavadinau paprasčiausio etiketo žinojimą ir jo laikymąsi. Elementariomis taisyklėmis paremti bendravimo įgūdžiai, tapę automatizmu, gali padaryti stebuklus. Net jei pernelyg nesigilini į jų prasmę.

Įsivaizduokite: pietaujate darbovietės valgykloje, žmonių daug, ir prie jūsų stalo prisėda besišypsantis nepažįstamas vyrukas. Jis nieko nesako, klesteli priešais ir pilna burna kemša tai, ką atsinešė. Kramto nesusičiaupdamas ir čepsėdamas, o kai imasi deserto, pradeda jus kalbinti. Nors šypsosi, žiūri tiesiai ir atvirai, o kalba, lyg tyčia, tai, kas jums įdomu, net sako komplimentus ar teiraujasi vardo, vargu ar iškart taip jau ims ir užsitarnaus jūsų palankumą… Kodėl? Labai paprasta – juk tikėjotės ko kita. Pasisveikinimas, „Ar galėčiau prie jūsų prisėsti?“ ir, žinoma, tylus kramtymas – bent jau pradžioje būtų buvę kaip tik tai, ko reikia.

PAPROČIAI IR TRADICIJOS

Pavyzdys, žinoma, labai jau tiesmukas. Bet dažnai kaip tik taip ir nutinka! Kas tai yra nemandagus (ne pagal įprastas etiketo taisykles) elgesys? Čia verta pasigilinti ir į rekomenduojamų, tam tikrai kultūrai įprastų elgesio normų reikšmę. Tradicijos, papročiai ir etiketo reikalavimai – visa tai labai susiję dalykai. Todėl skirtinguose kraštuose ar socialiniuose sluoksniuose galioja ir nevienodos elgesio normos. Tai – tarsi kalba, kuria kalba bendruomenė. Jos viduje kaip tik dėl tokios kalbos visi vieni kitus gerai supranta. O jei pasielgsi kitaip, nesvarbu, ar esi svetimšalis, ar tiesiog neišauklėtas, ar atsiskyrėlis vietinis, gali likti nesuprastas arba, dar blogiau, suprastas ne taip.

Automatizmu virstantis etiketo taisyklių vartojimas kasdieniniame gyvenime, kaip ir papročiai, yra perduodamas iš kartos į kartą. Šį darbą atlieka ne tik tėvai, bet ir visa aplinka. Tai trunka dešimtmečiais. Mandagumo ir gero tono supratimas, žinoma, kinta, bet ne taip greitai. Prieš keletą dešimtmečių išties į daug ką žiūrėjome kitaip, nes tiesiog kitaip gyvenome. Dabar jau visi su šypsena prisimena tuos metus, kai rimti verslo ir valstybės vyrai žygiuodavo į priėmimus pasipuošę kostiumais ir baltomis puskojinėmis… Panašiai gali nutikti ir kitose situacijose, tarkime, paduodant ranką sveikinantis, pristatant nepažįstamus žmones. Tuomet, kaip ir su tom baltom kojinėm, tiems, kas žino, kaip derėtų elgtis, juokinga, gal netgi kyla noras piktintis, o tiems, kurie nežino, pasidaro nejauku, nes jie pajunta aplinkinių.

Papročių – juk tai nėra įstatymai – neprivalu laikytis, bet juos žinoti labai pravartu. Bent jau tam, kad gerai jaustumeisi kiekvienoje situacijoje. Kartais, galbūt, specialiai norisi išsiskirti ar pasielgti įžūliai, bet jei tai nutinka netyčia, tiesiog sulaukiame ne tos reakcijos, kurios tikėjomės ar norėjome. Vertinant kitų poelgius, šioks toks etiketo išmanymas taip pat praverčia.

KAS KOKIO „RANGO“

Etiketo taisyklės reglamentuoja elgesį, jos nusako, kaip turėtume pasisveikinti, supažindinti ir susipažinti, priimti svečius, organizuoti dalykinį susitikimą, teikti dovanas. Taip pat jos aprašo ir tai, kaip mums dera atrodyti darbe ar dalykinio susitikimo metu. Tačiau jei tas taisykles tik skaitysime paraidžiui, visai natūralu, kad, nesuprasdami jų reikšmės ir nematydami jokios prasmės, galime imti jausti pasipriešinimą „visokiems nepagrįstiems ir niekam nereikalingiems reikalavimams“. Taigi, apie ką iš tiesų kalba etiketo taisyklės? Kam ir dėl ko visa tai buvo sugalvota? Juk per ilgą laiką susiklostę papročiai kažką turėtų reikšti.

Nuo senų senovės bendruomenėmis gyvenantys žmonės įprato savo gentainiams tarsi užkabinti tam tikras etiketes, žyminčias rangą. Dažnai tos etiketės būdavo net ir labai materialios – nevienodo dydžio ar spalvos plunksnų papuošalai, karūna, vėriniai, piešiniai ant odos, drabužiai ir panašūs atributai. Jie aiškiai parodydavo – esame skirtingi bendruomenės nariai, turintys skirtingą galią ir įtaką, taigi, nevienodo rango. Panašus rangavimo principas galioja ir šiuolaikinėse mums įprastose etiketo taisyklėse. Svarbiausia, jis teigia, kad bet kokioje bendravimo situacijoje ne visi yra vienodi: vieni – aukštesnio „rango“, kiti – žemesnio, ir kad kaip tik tokia hierarchija padeda išvengti painiavos. Tačiau visi vienodai turi suprasti to rangavimo principus. Kokie gi jie yra? (Nepamirškime, kad kalbame apie vadinamąją vakarietišką kultūrą.) Taigi:

1. Vyresnis žmogus yra viršesnis už jaunesnį.

2. Moteris viršesnė už vyrą.

3. Einantis aukštesnes pareigas (socialinę padėtį) asmuo yra viršesnis už einantį žemesnes pareigas.

Tačiau gali pasitaikyti situacijų, kai bus sudėtinga nustatyti, koks gi rangas – aukštesnis ar žemesnis – tam asmeniui priskirtinas. Tarkime, jei esate vyras ir bendraujate su pavaldine moterimi, ar tada ji bus žemesnio ar aukštesnio rango? Tokiu atveju viskas priklauso nuo situacijos (vietos, laiko). Jei esate darbe ar dalykiniame renginyje, minėtoji moteris bus žemesnio rango, nes tuo metu svarbiausia, kad ji yra jūsų pavaldinė. Jei esate privačioje aplinkoje, mieste, ne darbo metu, pramoginiame renginyje, tai moteris bus viršesnė. Ta pati taisyklė galioja ir amžiaus kriterijui.

Ir… kas iš to? Prisiminkime, etiketas nusako elgesio taisykles. Taigi, būtent šis rangavimo principas padeda suprasti, kas, ką ir kodėl turi pirmas pasveikinti, pristatyti ar praleisti. Arba, jei dar tiksliau suformuluotume, kas pirmasis turi būti pasveikintas, kam pirmajam reikia pristatyti nepažįstamąjį. Akivaizdu, jei jau remiamės vadinamaisiais rangais, aukštesnis asmuo ir bus tas pirmasis.

Šis principas taikomas beveik visose situacijose ir srityse, kurias reglamentuoja etiketas. Su nedidelėmis išimtimis. Pavyzdžiui, jei žmogus įeina į patalpą, kurioje jau kas nors yra, jis sveikinasi pirmas, nepaisydamas jokių rangų. Kitaip elgtis, t. y. įeiti ir laukti, kol bus pasveikintas, jis gali nebent tuo atveju, jei yra, tarkime, karalius ar prezidentas.

PAGARBA

Ne be reikalo pirmiausia prakalbome apie pasisveikinimą – juk nuo jo ir prasideda bendravimas. Ką gi išreiškiame pasisveikindami? Džiaugsmą, kad susitikome? Savo šios dienos gerą (blogą) nuotaiką? Mokėjimą elegantiškai kilstelėti skrybėlę ar pamoti ranka? O gal norą atkreipti dėmesį į naują savo apdarą ar draugę (draugą)? Žinoma, visa tai irgi išreiškiame, bet svarbiausia pasisveikinimo reikšmė – pagarbos parodymas. Kai tai įvertini ir dar prisimeni jau minėtąjį rangavimo principą, tampa aiškios visos tos painios rekomendacijos, nurodančios, kas, ką, kokiu atveju ir kokiu būdu pirma turi pasveikinti. Pagarba pirmiausia turi būti parodyta asmeniui, kuris toje situacijoje yra labiau gerbtinas (viršesnis), štai todėl pirmas pasveikinamas vyresnis asmuo, moteris arba einantysis aukštesnes pareigas. Jei veiksmas vyksta, tarkime, vakare, neformalioje aplinkoje, kas yra labiau gerbtinas (viršesnis), nulems amžius arba lytis (tenepyksta feministiškai nusiteikusios moterys, bet tokios jau yra tradicijos). Jei sveikinamės darbe, labiau gerbtinas bus tas, kuris toje situacijoje yra viršesnis, t. y. eina aukštesnes pareigas. O pasisveikinimo būdas, tinkamas pirmajam, pradedančiam pasisveikinimo ceremoniją, – visada „nuotolinis“ arba žodinis, pavyzdžiui, „Laba diena“. Tarsi potekstė – juk neturime teisės liesti viršesnio asmens, jo neatsiklausę! Tai, ar paduoti ranką, ar tik linktelėti galva, yra to „aukštesniojo“ valia nuspręsti. Ir turime ją gerbti.

Atsakydami į pasveikinimą, jei toje situacijoje esame viršesni, parodome pagarbą tam, kurį sveikiname (beje, neatsakyti į pasveikinimą etiketas neleidžia). Atsakymo būdą pasirenkame patys: galime atsakyti žodžiu ir arba ištiesti ranką, arba linktelėti galva, arba draugiškai nusišypsoti. Bet kokiu atveju tai bus žodis ir veiksmas.

Kaip tuomet su rankos padavimu? Juk tai – toks įprastas sveikinimosi judesys, ypač versle, dalykiniame bendravime. Tiesti ranką pirmam ar ne? O jei neištiesiu, ar tai supras kaip pagarbą ar kaip nepagarbą? Viskas tampa paprasta, kai išsiaiškiname, kas kokio rango, ir paliekame teisę ištiesti ranką (arba ne) tam, kuris pagal situaciją yra viršesnis.

SAUGUMAS IR DRAUGIŠKUMAS

Antras dalykas, kurį etiketas reikalauja parodyti, – tai draugiškumas. Draugiškas nusistatymas reiškia ir tai, kad su mumis kitam asmeniui yra saugu, ir mes norime tai išreikšti. Sakoma, kad kaip tik dėl to atsirado paprotys sveikinantis bei susipažįstant paduoti ranką ir taip parodyti, kad ji tuščia – žmogus nelaiko jokio ginklo.

Saugumo ir draugiškumo parodymas itin svarbus tampa tuomet, kai pirmąkart susitinkame su nepažįstamaisiais, būname supažindinti arba patys supažindiname kitus, tarpusavyje nepažįstamus žmones. Vėlgi, remkimės rangais. Tik dabar jau paklauskime, ne kas pirmas turi būti pagerbtas, o kam pirmiau (svarbiau) reikia garantuoti, kad jis yra saugus. Kai susipažįsta moteris ir vyras, moters (ji šiuo atveju viršesnė) saugumu reikia pasirūpinti pirmiausia. Juk – tikriausiai sutiksite – kai nepažįsti aplinkos, nesvarbu, ar tai būtų vietovė, ar žmonės, jautiesi kiek nesaugiai. Vadinasi, moteriai pirmajai turi būti paaiškinta, kas ir kaip. Jai pirmajai turi būti pristatomas vyriškis, arba, jei jie susipažįsta be tarpininko, vyras pirmasis turi prisistatyti kas esąs. Tas pats galioja ir tada, kai žmogus vyresnis amžiumi, o dalykinėse situacijose – einantis aukštesnes pareigas.

Jei du žmonės susipažįsta patys, pirmajam prisistačius, antrasis taip pat turi tą padaryti. Kodėl? Nes etiketas reikalauja parodyti: tau su manim saugu. Kai tu žinai, kas esu, o aš apie tave – nieko, man tikrai bus nesaugu ir netgi dar nesaugiau, nei prieš man prisistatant. Jei du nepažįstamuosius supažindina trečias asmuo, o tai, saugumo požiūriu, visada „labiau protokoliška“ (na, bent jaukiau), pirmiausia informacija bus suteikiama viršesniajam.

KITOKS „TEIGIAMAS NUSISTATYMAS“

Be „aš tave gerbiu“, „esu tau draugiškas“ ir „su manim tau yra saugu“, įmanomas ir kitoks teigiamas nusistatymas, kurio reiškimą taip pat nusako etiketo taisyklės. Tai: „noriu su tavim bendrauti“, „esi laukiamas svečias“, „kuo turiu, tuo dalinuosi“. Jei įgyvendindami jį dar vadovausitės ir rangų principu, beveik visada galėsite lengvai nuspręsti, kaip tinkamai pasielgti, t. y. kad ir kiti, ir pats gerai jaustumėtės.

VIENA EILINĖ „NEEILINĖ“ SITUACIJA

Nedidelės klinikos, kurioje dirba tik du gydytojai, priimamasis. Laukiamajame stovi du nedidukai (skirti sėdėti dviems) minkštasuoliai. Ant jų patogiai sėdėdami lūkuriuoja žmonės: ant vieno – jaunas vyriškis ir jo besilaukianti žmona, ant kito – irgi tokia pati pora. Įeina apie 40-50 metų moteris, pasikalba su registratore, ši, paprašiusi 10 minučių luktelėti, kažkur išeina. Moteris stovėdama lūkuriuoja. Toliau:

  1. abi poros sėdi, moteris stoviniuoja;
  2. vienas vyriškių atsistoja ir pasiūlo atėjusiai moteriai atsisėsti; ši padėkoja ir atsisėda;
  3. vienas vyriškių atsistoja ir pasiūlo atėjusiai moteriai atsisėsti; ši padėkoja, bet stovi toliau, sakydama, jog nėra pavargusi ir taip trumpai luktelėti jai yra nesunku; vyriškis grįžta atgal ir vėl atsisėda.

Kaip manote, kuris iš šių trijų scenarijų etiketo požiūriu būtų „teisingiausias“? Kodėl?

Atsakymas:

„Švariausias“ ir „ypač protokoliškas“ būtų variantas b.

Kodėl? Atėjusi moteris šioje situacijoje yra viršesnė. Be to, ji atėjo viena. Taigi, vyriškis, mąstydamas „pagal etiketą“, nusprendė ja pasirūpinti, pakviesdamas atsisėsti į jo vietą. Moteris priėmė siūlomą žaidimą „būkime mandagūs“. Rezultatas – visi, kas žaidžia pagal tas pačias taisykles, gerai jaučiasi. Jei taip yra, aplinkoje netvyro jokia emocinė įtampa, gali net užsimegzti jaukus pokalbis apie šį bei tą.

Variantas a gali priversti nesmagiai jaustis tuos situacijos dalyvius, kurie vertina etiketo reikalavimus. Tarkim, atėjusiai moteriai galbūt nesaugu stoviniuoti vienai patalpos centre, ir ji gali (jai atrodys – visai pagrįstai) imti piktintis, kad vyrai netikę, patalpa per maža, klientais nesirūpinama. Būdama mandagi, žinoma, nutylės. Bet apie kitus situacijos dalyvius susidarys atitinkamą nuomonę. Abiejų vyriškių žmonos gali imti nesmagiai jaustis, nes tikisi (norėtų), jog kažkuris iš vyrų pasirodytų esąs džentelmenas, ir taip situacija pasidarytų kokia reikia – graži. Imti „pasakinėti“ ar kumštelėti alkūne į pašonę – irgi ne pats geriausias variantas.

Variantas c – čia nesmagiai pasijusti gali vietą norėjęs užleisti vyriškis. Moteris juk nepriėmė jo siūlomų žaidimo taisyklių! Žinoma, taip pat svarbu, kaip tai buvo pasakyta. „O, jūs labai malonus, tik aš kaip tik pamaniau, kad per tas 10 minučių dar spėsiu sutvarkyti vieną kitą reikalą“, – toks atsakymas tikriausiai nepaverstų situacijos nesmagia.

Views All Time
Views All Time
1902
Views Today
Views Today
1
0 0