„Automatinės“ mintys – tai labai staigiai šmėkštelėjančios mintys ir vaizdai, galintys plaukti kartu su pagrindinėmis mintimis. Gal kam atrodys neįtikėtina, tačiau mūsų galvoje vienu metu gali plaukti du minčių srautai. Ir tas antrasis minčių srautas lyg koks kontrolierius ar teisėjas „autoritetingai“ komentuoja ir vertina mus pačius. Dažnai žmogus būna taip įpratęs prie kai kurių savo minčių, ypač vertinančių jį patį, kad ne visiškai jas įsisąmonina ir gali net nekreipti į jas dėmesio.

Kodėl dažniausiai negirdime savo „automatinių“ minčių? Manyčiau, daugumai tos mintys tokios iki skausmo žinomos, savos, gyvenančios viduje daugelį metų, kad tiesiog tapusios tarsi žmogaus dalimi, į kurią jis nebekreipia dėmesio. Pavyzdžiui, susirinkimo metu išsakome savo nuomonę, bet kalbėdami netikėtai galime pastebėti trumpai šmėkštelėjančias mintis: „mane gali neteisingai suprasti…“, „pagalvos, kad esu išsišokėlis…“, „mane atstums…“, „aš nepatiksiu…“ Mintys tarsi pračiuožia mūsų galvoje, o mes liekame išsigandę ir tikriausiai net nežinome kodėl. Blogiausia, kad mes neabejojame tokių minčių pagrįstumu ir nesvarstome jų tikroviškumo ar logikos. Šios mintys kyla savaime ir itin staiga, todėl ir vadinamos „automatinėmis“ mintimis ­– žmogui nereikia jokių pastangų, kad jos atsirastų.

Štai todėl taip svarbu kaskart patyrus nemalonų jausmą stengtis prisiminti, kokios konkrečios mintys kirbėjo galvoje prieš pat tam jausmui atsirandant. Tik sąmoningai stebėdamas savo mintis žmogus gali nustatyti pagrindinę savo minčių temą ir jų ryšį su nemaloniais jausmais (įtampa, liūdesiu, susierzinimu, pykčiu).

„Automatinės“ mintys gali būti skirtingo intensyvumo, be to, vieniems – labai aiškios, kitiems – ne tokios pastebimos. Tai visiškai individualu ir asmeniška. Tačiau svarbiausia, kad šios mintys gali iškreipti tikrovės suvokimą ir turėti reikšmės žmogaus elgesiui.

Kognityvinės terapijos tikslas – išmokyti žmones įsisąmoninti savo neracionalų negatyvų mąstymą, pakeisti jį naujais mąstymo ir kalbėjimo būdais bei ugdyti pozityvesnį požiūrį į kasdienę aplinką. Tai svarbu, ypač tuomet, kai žmogus apimtas depresijos. Tada jis gali manyti, kad net draugo bet koks siūlymas reiškia kritiką, nepritarimas jo nuomonei – priešišką nusistatymą, pagyrimas – meilikavimą, o draugiškumas – užuojautą. Toks susipainiojimas mintyse ir jausmuose labai apsunkina bendravimą bei iškreipia tikrovės vaizdą.

Ištrauka iš straipsnio „Kas slepiasi minčių labirintuose?“.

Views All Time
Views All Time
2939
Views Today
Views Today
1
0 0