Michelangelo fenomenas

Michelangelo fenomenas

Michelangelo Buonarotti – žymus italų Renesanso tapytojas, architektas, skulptorius, inžinierius ir poetas – skulptoriaus kūrybą apibūdino kaip procesą, kurio metu akmens luite išlaisvinama slypinti figūra. Čia menininko užduotis labai paprasta – pašalinti nereikalingą akmenį ir atidengti slypinčią formą, kuri Michelangelo vizijoje buvo ideali – dieviška, herojiška ir gyva. Kaip ir tuose akmens luituose, apie kuriuos kalbėjo M. Buonarotti, kiekviename iš mūsų taip pat slepiasi tobula forma – mūsų „aš“ idealas.

Jis apibūdinamas kaip polinkių, norų, elgesio tendencijų, kurias norime įgyti, visuma. „Aš“ idealas suteikia formą bei kryptį mūsų mąstymui ir elgesiui, o kiekvienas mūsų stengiasi savo tikrąjį „aš“ kuo labiau priartinti prie idealo, nes tai siejama su savirealizacija, asmenine gerove, didesniu pasitenkinimu gyvenimu ir efektyvesniu psichologiniu prisitaikymu.

Idealusis „aš“ apima daugelį žmogaus gyvenimo aspektų. Pavyzdžiui, tai gali apimti karjeros tikslus (norimą išsilavinimą, profesionalumą darbe), socialinius tikslus (darnius santykius su mylimu žmogumi, tėvais, draugais), asmenines savybes (dosnumą, kilnumą), siekius (kelionę po Europą, muzikinių gebėjimų lavinimą), materialinius tikslus ir sveikatą (dietą, tobulą kūno sudėjimą). Manoma, kad „aš“ idealas formuojasi iš lėto. Tam tikru raidos periodu gali išryškėti skirtingi aspektai, pavyzdžiui, santykiai su priešingos lyties atstovu gali būti svarbūs paauglystėje, o politiniai dalykai gali būti aktualūs tik vėlesniame amžiuje. Nors iš pradžių gali pasirodyti, kad tokio idealo formavimasis yra kiekvieno žmogaus asmeninis dalykas, tam įtakos turi ir tarpasmeniniai santykiai: mūsų tėvai, draugai, kolegos ir kiti žmonės, su kuriais artimai bendraujame ir kurie mums yra svarbūs. Pavyzdžiui, Adomo tėtis neretai susimąstydavo, kuo užaugęs norėtų tapti jo mažylis, ir nesąmoningai sūnaus gyvenime skatino tam tikrų tikslų siekimą. Kaip? Jis Adomui 12-ojo gimtadienio proga padovanojo beisbolo lazdą. Ši dovana galėjo turėti įtakos, kad Adomas tapo sportininku, nes laisvalaikis, praleistas žaidžiant beisbolą sode kartu su tėčiu, ir nuolatiniai tėčio pagyrimai sužaidus geras rungtynes, koks energingas ir vikrus yra Adomas, galėjo įtikinti sūnų, jog jis išties gali būti geras sportininkas. Kita vertus, ši gimtadienio dovana galėjo būti tik sutapimas, kad Adomas dėl šios priežasties pasirinko sportininko karjerą.

Straipsniai 1 reklama

Draugai padeda atrasti save

Taigi, kaip iš tiesų mūsų artimi bičiuliai, tėvai, kolegos gali skatinti mūsų „aš“ idealo siekį? „Pradedu suprasti, jog svarbu ne tai, kad kažką labai myli; svarbiau yra tai, koks esi būdamas su juo“, – knygoje „Accidental Tourist“ rašė autorė Ann Tyler. Michelangelo fenomenas reprezentuoja palankią artimų draugų tarpusavio priklausomybę, kurios metu draugai formuoja vienas kito „aš“ (t. y. tai, kokie jie yra iš tikrųjų) taip, kad abu kuo greičiau priartėtų prie savojo tikslo (t. y. tai, kokie jie norėtų būti). Michelangelo fenomeno esmė susideda iš trijų pagrindinių žingsnių. Pirmasis žingsnis – artimo draugo idealiojo „aš“ patvirtinimas. Čia svarbu, kad partneris mus matytų tokius, kokiais norime tapti, matytų tai, kas mumyse slypi geriausio, gražiausio. Pvz., Marija svajoja išmokti skaniai gaminti. Jai, siekiant tapti idealia žmona, šis aspektas labai svarbus. Marijos artimas draugas Jonas įsitikinęs, kad ji gali tapti puikia virėja. Taigi, Jonas savo įsitikinimu apie partnerės sugebėjimą gaminti patvirtina pačios Marijos susikurtos žmonos idealą. Antrasis žingsnis – artimo draugo elgesio patvirtinimas: mano artimas draugas elgiasi taip, kad sudarytų palankias sąlygas pasireikšti toms mano savybėms, kurios atspindi manąjį idealą. Pvz., Jonas pagiria Mariją už tikrai skanią vakarienę, Jonas suorganizuoja draugų vakarėlį, paprašydamas Marijos pagaminti užkandžių jo draugams ir pan. Trečiasis žingsnis – asmuo tampa tokiu žmogumi, kokiu svajoja. Tas elgesys, kuris pasireikšdavo tam tikrose specifinėse situacijose, tampa asmens bruožu (pvz., per vakarėlį Jonas užsiminė draugams apie Marijos pyrago receptą, paskatindamas Mariją pasidalyti receptu su susidomėjusiomis draugėmis ir taip leisdamas Marijai pasirodyti, jog išmano apie maisto gaminimą. Netrukus Marija pati savo iniciatyva vakarėliuose gali kalbėti apie kulinariją, dalytis maisto gaminimo patirtimi, ir Jono pastangos čia nebereikalingos). Pateiksime dar vieną pavyzdį, kuris iliustruoja aprašytus žingsnius. Tarkime, draugiškumas yra esminė Marijos „aš“ idealo savybė, todėl ji kaskart stengiasi labiau užjausti kitus, būti meilesnė, labiau atsidavusi. Jos vaikinas Jonas pastebi Marijos draugiškumą kitiems, todėl per vakarienę su bičiuliais Jonas nukreipia pokalbį tokia linkme, kad Marijai būtų palankios sąlygos pademonstruoti savo draugiškumą – t. y. pasireikšti idealioms Marijos savybėms. Taip Marijos elgesys, iš pradžių buvęs specifinis (nes situacijas sukurdavo Jonas), ilgainiui tampa asmenybės bruožu.

Plačiau skaitykite rugsėjo / spalio numeryje

Views All Time
Views All Time
1490
Views Today
Views Today
2
Tags:

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

39 − 36 =