„Mažoji Lietuva davė mums daug garsių vyrų, nusipelniusių Lietuvos kultūrai. Tačiau jų nebūtų buvę, jei moteris lietuvininkė nuo pat mažų dienų nebūtų jiems skiepijusi meilės gimtajai kalbai ir seniesiems papročiams“, – sako Klaipėdos etnokultūros centro etnologė Valerija Jankūnaitė.

Kokia gi buvo Mažosios Lietuvos moteris, gyvenusi mūsų krašte iki tol, kol jo nepasiekė negandos, su šaknimis išrovusios visus senuosius gyventojus?

Griežta, bet kumščiu netrenks

„Retas kraštas buvo taip engiamas kaip Mažoji Lietuva. Neleisti užmiršti gimtosios kalbos ir atitolti nuo savo šaknų – tokia pareiga gulė ant moters lietuvininkės pečių. Ji buvo pats svarbiausias šeimos ramstis, o bendruomenės reikalai jau buvo vyrų prerogatyva“, – pasakoja V. Jankūnaitė.

Mažosios Lietuvos moteris buvo mylinti, bet griežta motina. Jos balsas vaikams buvo toks pat svarbus bei svarus kaip ir tėvo. Nuo pat mažens vaikams buvo skiepijamas iš vokiečių perimtas punktualumo jausmas.

Rimta ir visad susikaupusi, paklusni žmona, ji niekada nesibėdojo. Paguodos ieškojo maldoje, kuri ypač buvo svarbi namuose. Malda pradėdavo moters ir vaikų rytą, ja dėkota Dievui kiekvienąkart prieš sėdant prie stalo.

Jei ne moteris, pasak V. Jankūnaitės, nebūtų išlikusi ir tokia gausi Mažosios Lietuvos tautosaka. Šio krašto dainos – visiškai kitokios nei kitų Lietuvos regionų.

„Dainos – tik vienbalsės, labai lyriškos. Žemaitės ir pašoks dainuodamos, ir kumščiu trenks, o lietuvininkės – niekada. Jos griežtos savo išdidumu, didele vidine savo kultūra“, – sako etnologė.

Ypač gražios šukuosenos

Iki aštuonioliktojo amžiaus lietuvininkių apdarai būdavo prašmatnūs, išsiuvinėti, dominuodavo šviesus atspalvis.

Į Mažąją Lietuvą atėjusi liuteronybės pietizmo kryptis ne tik persmelkė visą kultūrą, bet pakeitė ir moterų drabužius. Jie liko griežti, tamsūs, beveik juodi. Moterys nešiodavo klostuotus sijonus, prie kurių buvo pririšama specifinė Mažosios Lietuvos drabužių detalė – puošni kišenė, vadinama delmonu.

„Griežtai buvo prižiūrimi ir plaukai. Mažosios Lietuvos moterį ypač puošdavo šukuosenos, kurių puošnumui negalėjo prilygti nė vienas kitas Lietuvos regionas. Niekada nebuvo galima išvysti moters ar mergaitės palaidais plaukais. Kasos buvo įspūdingai gražios, pinamos įvairiausiais būdais. Vienas pynimas buvo skirtas ištekėjusioms moterimis, kitas – merginoms, o dar kitas – mergaitėms“, – pasakoja pašnekovė.

Moters galvą ir pečius dažniausiai puošdavo ypač didelės ir gražios šilkinėmis skaros su įspaustais ornamentais bei puošniais kutais.

Kaip ir visur bei visais laikais, taip ir Mažojoje Lietuvoje moterys negalėjo likti abejingos papuošalams. Jos mėgdavo puoštis auskarais, karoliais, tačiau ne tik gintariniais. Dažniausiai moters kaklą puošdavo spalvoti stikliniai karoliai, atgabenti iš Vokietijos gilumos.

Jodinėjo arkliais

Beje, lietuvininkės Didžiosios Lietuvos moteris lenkdavo ne tik šukuosenų ir skarų puošnumu.

Mažosios Lietuvos moterys ir merginos pirmiau nei kitoje Nemuno pusėje gyvenusios lietuvaitės išdrįso jodinėti arkliais.

„Netgi buvo tradicija, kad atvykstančius garbius svečius turi pasitikti raitos merginoms“, – pasakojo V. Jankūnaitė.

Views All Time
Views All Time
2223
Views Today
Views Today
1
0 0