Savo 33-iąjį gimtadienį nusprendžiau atšvęsti tyliai. Nieko nekviečiau, nepagaminau „baltos“ mišrainės, nekepiau vištos. Beje, niekas to ir nepasigedo. O aš tikėjausi. Dairiausi visą dieną. Nieko nesulaukusi, pamaniau, jog kažkas negerai. Auginu vaikus, beveik namą pastačiau, gal dar medį reikėtų pasodinti.

Netrukus skuodžiau siauru asfaltuotu keliuku atgal, mašinos bagažinėje gulėjo miške iškasta pušaitė. Kaip tik maniau, kad ir šitam darbui nepasirengiau kaip reikiant: nepaėmiau pirštinių ar vandens, štai ir sėdžiu purvinomis rankomis laikydama vairą.

Tas anksčiau paminėtas žodis „netrukus“ nėra visai tikslus. Valandos ištįsta, jei mažai judi ir daug galvoji, o abejinga aplinka siunčia nerimo signalus: kažkas negerai.

Dar vakar žiūrėdama iš balkono į prišnerkštą kiemą mintijau apie medelį, kuris jį papuoštų. Pušis grynina orą, kad taip pasisodinus jų keletą, būtų tiesiog Druskininkai. Na, nors vieną pušelę reikėtų įterpti tarp sandėliukų ir automobilių taip, kad ir kiemo vaikučiams netrukdytų siautėti, kad kaimynams netemdytų buto ir praleistų jiems geidžiamą saulės šviesą.

Senbuviai pasakojo, jog kadaise kiemo viduryje stiebėsi galingas šermukšnis, kuris jau buvo perlipęs net namų stogus. Kažkoks senis užpylė ant šaknų rūgšties, ir nudžiūvo galingas medis. O buvo dešimtį kartų didesnis už savo kenkėją. Kaimynė sako, kad gražesnio šermukšnio niekur daugiau nebematė. Tas senis paslaptingai pasimirė. Anksčiau nežmoniškai gėręs, įgijo keistą alergiją. Tik padarius gramą, jo veidas išrausdavo ir sutindavo taip, kad akys nematydavo. Senis metė gerti, pasidarė piktas, tarsi išprotėjęs. Na man jau neteko jo pamatyti, pasiėmė jį žemė, kuri priima visus, nepaisydama, ar esi piktas, ar geras, ar senas, ar jaunas…

Taip, aš jau tada, besidairydama iš balkono, ar kas neateina manęs pasveikinti su gimimo diena, išrinkau vietelę, kur galėtų augti mano pušelė. O dabar važiuoju atgal praretinusi mišką. Toje vietoje jų buvo per dešimt, ko gero, visos ir neužaugtų, užgožtų ir sudžiovintų silpnesnes seseris, o mano pušelė bus vienintelė visame kieme. Trauks kiemo turizmo mėgėjų akį. O aš žiūrėdama į ją visada prisiminsiu savo 33-iąjį, kai niekas manęs nepasveikino.

Turiu šeimą. Tai, kad esi vienišas, kad niekas nepasveikina per tau reikšmingas ir nereikšmingas sukaktis, gali atsitikti ir nesant fiziškai vienišam. Na, dukros, aišku, jos per mažos. Viena dar nešneka, tai ir pasveikinti negali. O kita – keletą kartų tikslinasi, kuri savaitės diena yra šiandien. Jai svarbu, kad būtų savaitgalis, kai jos kiemo draugės neina į mokyklą, neruošia namų darbų ir gali su ja žaisti „jugijo“.

Taigi ir šita, didžioji dukrelė, – dar maža, visai maža, nors dedasi labai protinga. Kažin ar ji žino, kurie metai yra šiandien, kuris mėnuo. Norėčiau ir aš nežinoti! Mus, suaugusiuosius, apima stresas, jei supainiojame savaitės dieną. Nes mūsų pareigos tiesiogiai priklauso nuo dienos. Ką ten dienos, kiekviena valanda mums atneša vieną ar kitą prievolę. Kaip laikrodinės bombos gyvename sekundės tikslumu. Ir važiuodama aš galvojau, ar tikrai gyvenimas turi būti toks.

Gimimo dieną sulaukiau dviejų sveikinimų: į mobilųjį – žinutės, o internetu į mano pašto dėžutę atskrido keli atvirukai. Tai man sukėlė tik dar keistesnę nuotaiką. Iš balkono viltingai žiūrėjau į pareinantį vyrą. Jis ėjo per kiemą, rankose nebuvo matyti gėlių. Paaiškėjo, jog jų tikrai nėra nei rankinėje, nei užantyje. Sukandau dantis ir laukiau. Nieko.

Naktį, kai atsigulėme miegoti, aš pasakiau jam, jog niekas manęs nepasveikino. Taigi kad – ne iš pikto, tiesiog pamiršo. Ir nėra ko pykti. Ar tikrai nepykti? Pykti dėl to būtų labai egoistiška. Taip tikrai… Galiu tik džiaugtis, nes mano žiaurus eksperimentas pavyko. Galiu pasakyti: tai ir reikėjo įrodyti.

Pagaliau ir nepykau, bet greičiausiai jaučiau švelnumą nusiplūkusiam žmogui, kuris netrukus kietai užmigo. Manęs miegas neėmė. Tik prašvitus išėjau ieškoti pušies. Sprendimas buvo labai netikėtas man pačiai. Netikėta ir žygio atomazga.

Staiga pajutau, kad mašina lengvai į kažką atsitrenkė. Sustojusi pamačiau tysančią žiurkę. Ji buvo graži, neįprastai didelė kaip geras šernas. Bet nebegyva. Apsiverkiau ne dėl jos mirties. Tai tebuvo paskutinis lašas, įkritęs į sklidiną taurę. Viskas ėmė verstis per kraštus.

Pasiėmusi kastuvą, palaidojau vargšelę šalikelėje, ant gražaus kalnelio. Ten pat pasodinau ir savo pušelę.

Views All Time
Views All Time
3110
Views Today
Views Today
1
0 0