Darboholizmo mada Lietuvoje atsirado ne taip seniai. Bet, kaip pas mus priimta, viskas daroma „iš dūšios“. Darboholikai degte dega darbe – užsibūva biuruose iki nakties, giminaičius atpažįsta tiktai iš balso telefono ragelyje, vaikus visada regi jau miegančius, žmonas „pradžiugina“ išimtinai pasakojimais apie savo verslo plėtros perspektyvas… Jie įsitikinę – ne asmeninis gyvenimas šiandien svarbiausia, o darbo dienos suvestinės! Todėl aktyviai išstumia iš savo gyvenimo viskа, kas trukdo darbui: draugus, muzikа, kinа, knygas, mėgstamа žvejybа, buities rūpesčius…

Darboholikas=alkoholikui?

Dar 1971 metais amerikiečių mokslininkas Vainas Outsas pastebėjo bendra tarp alkoholizmo ir liguisto darbštumo, tam bendrumui apibūdinti pavartojo „darboholizmo“ terminа. Vokietijos medikai pratęsė Outso tyrinėjimus ir įrodė, jog tarp dviejų priklausomybių nuo alkoholio ir nuo darbo esama panašumų, ypač jų svarbiausi etapai.

Spręskite patys: pradinėje stadijoje alkoholikas (darboholikas) vis dažniau susimаsto apie degtinę (darbа), nors iš išorės lieka visiškai normalus. Liga kol kas tūno viduje. Pramogos, hobis, šeimyniniai santykiai laipsniškai jau praranda prasmę. Kritinėje fazėje toks žmogus tampa agresyvus, ypač jeigu kas nors pareiškia jam pastabа dėl pernelyg didelio potraukio degtinei (darbui). Esama ir chroniškos fazės, kai kiekviena nauja diena tampa absoliučiai panaši į vakarykštę. O prasidėjus galutinei tokio griaunančio, destruktyvaus elgesio fazei, neišvengiamai įvyksta fizinis ir dvasinis lūžis.

Rizikos grupė

Darboholizmas nepažeidžia kokios nors atitinkamos žmonių kategorijos. Juo gali „susirgti“ vyrai ir moterys, jauni vadybininkai ir garbūs padalinių vadovai, įmonių direktoriai ir laisvi menininkai, darbininkai, tarnautojai ir net namų šeimininkės. Vienintelis dalykas, vienijantis visus darboholikus, – nesugebėjimas mėgautis gyvenimu. Tokie žmonės ne tik praranda norа tyrinėti pasaulį, bet ir su baime žvelgia į savo laisvalaikį. Netgi gydydami savo liguistа būsenа psichiatrijos klinikose, jie yra linkę nuo ryto iki vakaro vaikščioti į įvairias gydomаsias procedūras, kad tik nė minutės neliktų be „darbo“.

Bet kuris tikras darboholikas gyvena pagal principа: „Dirbu, kiek galiu“. Nors, atrodytų, efektyviausia būtų formulė: „Dirbu tiek, kiek reikia bendro reikalo labui“. Bet logika – ne tokiam žmogui. Jam svarbus pats darbo procesas, o ne rezultatas. Todėl turėti tokį darbuotojа – abejotinas malonumas. Juk tai anaiptol ne superdarbštus žmogus, kaip mano kai kurie vadovai, o asmenybė, turinti tam tikrų psichologinių problemų. Iš esmės darboholikas, kaip ir užkietėjęs girtuoklis, viso labo žmogus, darbe radęs būdа „atsijungti“ nuo realybės.

Atstokite, aš užsiėmęs!

Daugelis psichologų mano, jog viena iš labiausiai paplitusių „darbomanijos“ priežasčių – prastai susiklostęs asmeninis gyvenimas. žmogus nenori sugrįžti į namus – štai jis ir sėdi darbe nuo ankstyviausio ryto iki gilių sutemų.

štai viena atvira išpažintis. Jaunas transporto įmonės vadybininkas, vertingas darbuotojas, daug laiko praleidžia komandiruotėse. „Namie aš apskritai negaliu būti, – prisipažįsta jis. – Tėvai su manimi nesiskaito, amžinai moko, kaip gyventi, su kuo bendrauti. Kа bedaryčiau – vis ne taip, supratimo namie nesama, mano išgyvenimai, mintys, idėjos niekam neįdomios… Taigi po darbo kyla vienintelis klausimas: kur nueiti? Namuose juk vėl gausiu eilinę notacijų porcijа. Vedę draugai į mane žvelgia kaip į nelaimingа, stengiasi pagailėti. žmogumi jaučiuosi tiktai darbe. Daugiau variantų nėra…“

Kiek vyrų ištaria panašius žodžius! Ir sėdi darbovietėse iki išnaktų, kad tik nebūtų namuose. žmonos, suprantama, pyksta. Bet, siūlydamos sutuoktiniams „atsitraukti nuo darbo“, jos nesusimаsto, kokiu būdu jam tа padaryti. Labai dažnai darboholikų namie laukia totalinė kontrolė ir ištisiniai nurodinėjimai, kaip ir kа daryti. Abejotinas malonumas. šiuo atveju vyrus galima suprasti – kur kas maloniau dirbti! Galų gale susiklosto uždaras ratas: jis dirba, ji pyksta. Ir kuo labiau ji širsta, tuo daugiau laiko jis nori praleisti darbo vietoje.

Kas kiek dirba?

Remiantis specialistų skaičiavimu, pernai vidutinis statistinis amerikietis dirbo vidutiniškai 1801 valandа per metus – 5,5 savaitėmis daugiau negu 1976 metais.

Vidutinio statistinio prancūzo darbo metų trukmė – 1545 valandos, vokiečio – 1444 valandos, olando – 1342 valandos.

Medikai teigia: dirbant daugiau kaip 60 valandų per savaitę (ir, aišku, neišsimiegant) galimybė gauti infarktа padidėja du kartus. Tokius duomenis pateikia japonų gydytojai žurnale „Profesinių ir regioninių ligų gydymas“. Japonų specialistai ištyrė daugiau kaip tūkstantį žmonių, patyrusių infarktа. Remiantis jų išvadomis, širdies priepuolis – profesinė darboholikų liga.

Gydysimės?

Pasak psichologų, gydyti darboholikus, bėgančius nuo šeimyninių nesklandumų, reikia ne tabletėmis, kodavimu ir priverstiniu poilsiu, o padidėjusiu dėmesiu jiems šeimoje. Jokiu būdu jų nespauskime ir jiems nekomanduokime!

Neturintys šeimos žmonės dažnai darbe ieško išsigelbėjimo nuo jų laukiančio tuščio buto ir vienišos vakarienės.

Bet esama ir kitų darboholizmo priežasčių. Visiškai pasineria į darbа žmonės, kurie ne visai jaukiai jaučiasi socialinėje aplinkoje, nemoka arba negali adekvačiai bendrauti su aplinkiniais. Jeigu toks žmogus ras vietа, kurioje jis jausis komfortiškiau, ji jam taps Visatos centru. Nesvarbu, kokios bus jo pareigos – garažo sargas, mašinų atsarginių dalių sandėlio vedėjas ar transporto ekspeditorius. ši problema išsprendžiama tik kreipiantis į psichologа ar psichoterapeutа.

Pagalba reikalinga ir kitai grupei – žmonėms, kuriems darbas tampa savotišku „lėtos savižudybės“ būdu. Psichologai tokį elgesį vadina „suicidiškai sаlygotu“. Jis pasireiškia tada, kai žmogus nemato išeities iš savo problemų rato, o pakelti prieš save rankos negali. Jis pradeda elgtis taip, kad išsivaduotų iš kančių „natūraliu“ būdu: nuolat rizikuoja, pažeidžia eismo taisykles kelyje, užsiima ekstremaliomis sporto šakomis, įjunksta į taurelę… Ir nuolatinės perkrovos darbe – tai viso labo vienas iš būdų kuo greičiau visa tai pabaigti.

Taigi priežasčių visa galva pasinerti į darbа esama daugybės. Bet dažniausiai jų pagrindа sudaro… gėda. Vienas varžosi to, kad nieko nepasiekė. Kitа namiškiai „užgraužė“ priekaištais. Trečiam nepatogu dėl savo vienatvės.

Gali pasirodyti, kad darboholizmas – pati saugiausia iš priklausomybės rūšių: ji juk padidina savimeilę, leidžia žmogui pasijusti neeiline asmenybe. Bet, antra vertus, panašus gyvenimo būdas sukelia labai didelę įtampа, ima vystytis chroniško nuovargio simptomas, savo ruožtu sukeliantis rimtas ligas.

Paklausite: o kuo skiriasi darboholikas nuo žmogaus, kuris išties mėgsta dirbti? Ogi tuo, kad pastarasis sugeba „persijungti“ į kitas veiklos sferas ir, be darbo, kai kа dar gyvenime myli. O darboholikas, kaip narkomanas, nuolatos ieško TIKTAI savo „injekcijos“, ir jeigu jos neranda, pradeda blaškytis, tampa agresyvus. Ir dar: jis nesugeba mėgautis savo darbo rezultatais. Tai, ko gero, ir yra pagrindinis skirtumas.

„Transporto pasaulis“ 2004 Rugpjūtis Nr.8 (44)

Views All Time
Views All Time
1047
Views Today
Views Today
1
0 0