Knygynų lentynos, skirtos populiariajai religinio, dvasinio, psichologinio turinio literatūrai, lūžta nuo knygų, kurių net pavadinimai regis lenktyniauja saldumu ir žadamu paveikumu. Nuo tokio meilės potvynio lūžta visos ją saugančios užtvaros, lieka tik pasipriešinimo ir mąstymo nereikalaujantys: mylėk ir atleisk, atleisk ir mylėk. Kas gali tam atsispirti, juolab kad kuo toliau, tuo primygtiniau Bažnyčia reikalauja (iš kito) mylėti savo artimą kaip save patį. O kas nemyli savęs, net ir akivaizdžiai kenkdamas? Net tunkama iš meilės sau.

Tačiau daug geriau – nutukti meile. Taip nusipenėti („nusimeilėti“), kad neliktų vietos jokiems mažiau patogiems jausmams. Juk ne tik gerais ketinimais, bet ir abejotina meile pragaras grįstas. Tik va pragaro adreso adresų knygose nėra, o meilės adresų – marios. Kaip ir jos formų. Svarbu tik nurinkti akmenis nuo meilės kelio.

„Jaustis kaltam reiškia, jog jūs arba kas nors kitas kažką padarė ne taip. Jei apie save manote, jog kažką padarėte negerai, arba jei jums reikia atleisti sau ar kam nors kitam, susiduriate su kaltės sąvoka. <...> Suvokti save kaltą reiškia suvokti save kaip ‘įklimpusį’ ir bejėgį“, – moko tokio akmenų rinkimo meno Susan Gregg knygoje Totekų kelias: asmeninės transformacijos vadovas. Į viską reikia žiūrėti kaip į progą keistis, nesvarbu, kokia ir kieno kaina. Kaina – ne tavo problema: „logiška“ tokios teorijos seka.

Jūs nesutinkate? Gavot guzų, buvote „išprosytas“ karšta laidyne ar tapote kažkieno pernelyg dažnų erekcijų auka ir kažkodėl nesate tuo patenkinti? „Tu buvai teisus, o aš klydau“, – štai jums gelbėjimosi iš tokių emocijų ratas. Kartokite iki išprotėjimo, o kai prieisite šią ribą, suprasite, kad geriau jau mylėti ir… „prosyti“ bei prievartauti kitus. Taip sakant, mylėti juos taip, kaip save patį, t. y., kaip ir pats buvai pamylėtas. Dalykis geru. Bet esama ir lengvesnio kelio, kai nuo jo nuimamas dar vienas akmuo.

Šio akmens vardas – auka. Mat aukos paprasčiausiai nėra. Nėra! Jeigu jūs ar jūsų vaikas ankstyvoje vaikystėje patyrė seksualinę prievartą, jei vienkiemyje jūsų močiutę lemtingai aplankė nežinai iš kur atsibasčiusi paslaugos „eutanazija į namus“ brigada, žinokite: „Visi gyvenimo įvykiai yra pakviečiami. Sąmoningai jų nekviečiame, tačiau tai yra logiškas įsitikinimų ir filtrų sistemų rezultatas“ (jei dažnai tenka grįžti naktį, subalansuokite savo įsitikinimus…), – moko sąmonės transformacijos meistrė S. Gregg, meistriškai plakdama medaus kokteilį gyvenimo unitaze. Išgėrei jo porciją ir gali drąsiai tarnauti natūraliosios atrankos dėsniui, nes aukai įkalbėta, jog ji greičiau provokatorė, savo mintimis ir įsitikinimais išprovokavusi jūsų brutalumą, tad pati ir privalo atleisti bei mėgautis patirtimi, o jei labai nesiseka, lai sučiulpia raminamąją piliulę iš tos pačios knygos: „Atsisakykite vertinimo, ir jūsų emocijos pasikeis“.

Iš stebėjimų žinau, koks veiksmingas šis patarimas: štai ketechetas, laikantis save labai kataliku, tik tai ir tekartoja, kūrybingai formuluodamas naujas šios „gyvenimo išminties“ formules: „O kas gali pasakyti, kas blogai ir kas gerai“; „o va čia jau vertinimas“ (suprask – nuodėmė).

Perfrazuodami dar vienos „meilių knygos“ – Kelias į meilę – autoriaus Deepako Chopra įspūdingą išmintį „Jūs mylėsite tada, kai žinosite, kad mylite“, galime papildyti: Jūs nebūsite auka, kai įsikalbėsite, kad nesate auka. O iš po velėnos tautos dvasia kužda: kvailą, vaikeli, ir bažnyčioj muša?

Atleidimas – kilniadvasio žmogaus dovana, prilyginanti jį Dievui (bet kunigas penitentui nuodėmes atleidžia Dievo, ne savo ar žmonių, bendruomenės vardu…). Atleidau jai – giriasi šeimos netekęs vyras, taip ir nepajėgiantis nieko gero apie buvusią žmoną pasakyti, kaip ir jokios savo kaltės prisipažinti. Ar tai atleidimas, ar dar pavojingesnė saviapgaulė? Gal užuot čiulbėjus apie abejotiną galią atleisti, kartais geriau kukliai pakarksėti apie pastangas išsilaisvinti iš nuoskaudų, o tas, kuris mato intencijas, atseikės ir atleidimus? Nelengvas tai kelias ir ne toks paradiškas. Gal todėl ir netraukia. Net pateptųjų.

Radijas transliuoja diskusiją apie atsiprašymą – žodį, vis labiau nykstantį iš viešojo gyvenimo – reta šiais laikais tema. Tarp diskusijos dalyvių – kunigas ir psichologė. Minutė kita ir pokalbis nuo atsiprašymo nukrypsta prie atleidimo. Atsiprašymas yra atgailos, dar neeliminuotos iš religinio žodyno, dvynys. Tačiau ar ne simptomatiška – ne kunigas, o psichologė pirmoji atsitokėjo: ir vėl į šalį! Simptomatiškas polinkis nutylėti tai, be ko neįmanomas asmenybės augimas. Laida grįžo prie savo temos, prie atgailos, kaip padaryto blogio refleksijos. „Atleisk“ be suvokimo, už ką turi gauti atleidimą, – bevaisis, o tariamas inertiškai – žlugdantis. Tad ką – altruizmo perteklių ar brandos stoką – liudija toks beapeliacinio atlaidumo ir meilių potvynis?

O neužtarnauto atleidimo kratomasi – tikrai, būna ir taip. Sykį draugė pasisiūlė prižiūrėti gėles, nes kelioms dienoms namus turėjau palikti tuščius. Buvo karšta vasara. Grįžusi radau atlapus langus ir šieną arba „pusdienį“ vazonuose, kurių dalį draugė dar buvo bandžiusi išgelbėti vonioje. Šienas reinkarnacijos nepatyrė, o aš patyriau antrą nuostabą: ant stalo gulėjo raštelis: „Neatleisk man“. Draugystė nutrūko, atleidimo atsisakiusi draugė tebevengia praeiti ta pačia gatve. Savęs nubaudimas neatleidimu gali būti pakeliamas lengviau nei atsiprašymas: atsiprašydamas tarsi tampi nusižeminęs, bemaž auka, o aukos juk nėra… nusižeminti – ne oru, gėda. Juolab kad niekas negali pasakyti, kas gerai, o kas blogai… Primygtinai pataria gyventi čia ir dabar (kur pasakyta, kad tarp vieno čia ir dabar iki kito – tik mažytis blakstienų virptelėjimas…).

„Ten, kur gailestis ir meilė – Dievas ten yra“, – sako giesmės žodžiai, į viena sujungdami pasigailėjimą ir gailėjimąsi.

„Atleidžiame ne kitiems, o sau“, – neleidžia įsijausti G Susan.

„Dzin viskas“, – papildo modernusis dzin-krikščionis.

„…nes visa kita jau būtų vertinimas“, – patvirtina jo ugdytinis.

„Neatleisk man“, – disonuoja tiesos nerandantis balsas.

Views All Time
Views All Time
2041
Views Today
Views Today
1
0 0