Neaiškiai vykus pirmajam Lietuvos įvaizdžio ir prekės ženklo kūrybos raundui, kuriame buvo įtarta net plagiato žymių, drąsi šalis ėmėsi kurti naują įvaizdžio koncepciją, išreikštą šūkiu: „Lietuva – drąsi šalis“.  Prieš keletą savaičių „tokią  šalies įvaizdžio koncepciją patvirtino premjero Gedimino Kirkilo vadovaujama komisija. Galiausiai pasibaigusios ilgai trukusios Lietuvos veido paieškos penktadienį pristatytos Vyriausybės rūmuose. Artimiausi laukiantys konkretesni darbai – koncepciją atspindinčių interneto svetainių sukūrimas ir Lietuvos prekės ženklo naujo konkurso paskelbimas“, prieš dvi savaites pranešė  internetinis portalas Alfa.lt. Šis pranešimas susilaukė daugybės komentarų. Neabejoju, kad šiandien jų būtų kur kas daugiau, nes paskutinių savaičių įvykiai Seime ir Vyriausybėje gerokai įaudrino ir papiktino pilietinio jautrumo ir nuovokos dar nepraradusią visuomenę.

Nors, kaip pažiūrėsi?.. Pamėginkime išsiaiškinti sau mitologemą „drąsi šalis“?  Jei kalbame apie drąsą kaip būdo ar charakterio bruožą, tai šis epitetas labiau tinka apibūdinti žmogui ar žmonių grupei, nei šaliai. Lietuva nėra šalis (zapadno sieviernyj kraj), o valstybė su visa valstybingumą garantuojančių institucijų sąranga. Kyla klausimas, kam tad priskiriamas tas gražus drąsos bruožas – Lietuvos žmonėms, institucijoms, ar jose sėdintiems valdininkams? Žmonės, prieš dvidešimtį metų, atrodę drąsūs, stovėję Baltijos kelyje, paskelbę nepriklausomybę, sausio įvykių metu beginkliai dainavę prieš brutalią okupanto armadą, tokia drąsa šiandien kažin ar galėtų pasigirti. Išgaravo, išsisklaidė kaip dūmas. Tiesa, tuomet būta drąsių žmonių mūsų institucijose, bet gal drąsios mūsų institucijos šiandien – tai skambėtų kaip tikrų tikriausias nonsensas. Institucijoms jokios drąsos nereikia ir niekas iš jų drąsos nereikalauja, jos paprasčiausiai turi sąžiningai tarnauti visuomenei, kaip numato mūsų valstybės įstatymai. Matyt Kirkilo komisijos ir turėta galvoje ne Lietuvos žmonės ir institucijos, o drąsūs valdininkai, ir pataikyta kaip pirštu į akį. Dabar , aiškumo dėlei, labai pravartu būtų išskleisti ir pačią drąsos sąvoką. Tai toli gražu nėra vienalytis bruožas, ir kol nesuprasime kur tos drąsos šaltiniai, iš ko tas ryžtas kyla, visos kalbos bus bergždžios. Įžvelgčiau kelis kiek aiškesnius drąsos pavidalus. Ji gali kilti iš baimės ir nevilties, kai matai, kad nebėra ko prarasti. Rytiečiai turi gražų pasakojimą apie užspeistą, primintą dramblio pelę, kuri jam kanda į koją. Mūsų žmonės, matyt dar nėra taip beviltiškai užspeisti į kampą, tad ir tokios desperatiškos drąsos ženklų kol kas nelabai gali įžvelgti. Kitas drąsos suteikiantis šaltinis yra galios pajautimas prieš silpnąjį. Tokios drąsos pavyzdžių Lietuvoje matome į valias. Tai  oligarchų drąsa, lošiant vienoje komandoje su lengvai nuperkamais valdininkais nepraloštus žaidimus, nepaisant baugščiai iš apačios žvelgiančios visuomenės, klausiančios: „Kada ir kuo visa tai baigsis?“.  Galima būtų svarstyti, ar yra dar ir tokia drąsa kylanti dėl didelių pinigų? Tarkim, kyšininkas – drąsus ar ne imdamas kyšį ir darydamas nusikaltimą. Ar didesni pinigai jam suteikia daugiau drąsos, ar daugiau baimės. Pastarieji drąsuoliai drąsūs yra tik tol, kol juos saisto bendras sandoris, mafijinis susitarimas. Puikiai prisimename, kaip akimoju dingo agurkų magnato drąsa, vos tik tas klano susitarimas vienos iš pusių buvo sulaužytas, ir kaip vėl atsirado drąsos, kai jis vėl buvo sumegztas iš naujo. Kai imi svarstyti apie tokią drąsią, korupcijos graužiamą Lietuvą, tai gal geriau tokio įvaizdžio mums nereikia.

Drąsa vis dėlto yra visiškai kas kita. Tikroji drąsa energetiškai maitinama ne iš nevilties, ne iš galios, o iš metafizinių šaltinių: tiesos sakymo, tikėjimo ir laisvės. Geriausias pavyzdys – pirmieji krikščionys, kankinti ir žudyti, bet neišsižadėję šių pamatinių vertybių,  net mirties akivaizdoje išlikę laisvi ir drąsūs. Į akis krenta keli paradoksai. Atrodytų, tik laisvas žmogus iš tikro gali būti drąsus, tad logiška būtų teigti: „Kiek valstybėje laisvės, tiek ir drąsos“.  Iš tokio asmens ir valstybės sugretinimo peršasi netikėtai keistas klausimas, kaip tad išeina, kad Kalantos įvykių metu ar Gorbačiovo „perestrojkos“ laikais, kai tos laisvės nebuvo, visuomenė buvo kur kas drąsesnė nei šiandien? Ir vieną iš galimų atsakymų man tiesiog pasiūlė pastarosiomis dienomis surengta Nevyriausybinių organizacijų pilietinė parašų rinkimo akcija „Neparduok Lietuvos VP Market“, kai mūsų prezidentas buvo raginamas nepasirašyti įstatymo pataisų dėl nacionalinio investuotojo „Leo LT“. Žiūrėjau į tą kas akimirką ilgėjančią pasirašančiųjų eilutę, ir darėsi graudžiai liūdna, skaitant pavardes ir vietovardžius. Šiame ilgiausiame sąraše tik kas šimtasis ar dušimtasis pasirašęs yra iš naujosios mūsų emigracijos – mažiau nei iš kokios Ariogalos. O laisve išvažiuoti pasinaudojo bene pusė milijono piliečių, kurie nebesigilina, kas čia vyksta ir jau nebemato reikalo į Lietuvos reikalus kištis. Apie kokią drąsią Lietuvą tada kalbame, gerbiamieji ponai – gal apie nupilietintą? Ar apie savąją, įbaugintą, ir nebegalinčią už save pastovėti, nualintą tikėjimo stygiaus. Tad gal teisingiau būtų skelbti savo valstybės įvaizdžio šūkį „Lietuva – išsigandusių valstybė“, ir, jei mūsų tikslas yra tik užsienio investicijos – pasipils jos kaip mana iš dangaus.

Views All Time
Views All Time
1474
Views Today
Views Today
1
0 0