Kur dingo pagarba žilam plaukui?
Kai yra nuotaika, mėgstu pabėgioti. Trasa driekiasi vaizdingais panemunės krantais, dviratininkų takeliu. Mindaugo prospekte atsiradus, anot architekto A. Karaliaus, mastelį paniekinusiam „Akropoliui“, palei upę „pridygo“ krūvos “pipirų”, kurie sustoję po naujuoju tiltu į salą mėgsta ten tūsavoti. Prabėgdamas nugirstu visokių įdomybių, regiu pirmąsias paaugliškos meilės apraiškas ir šiaip smagu bandyti suprasti, kuo gyvena dabartinis „žalias“ jaunimėlis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų.
Iki šiol pavykdavo „prasmukti“ pro šią kompaniją, tačiau tie laikai, atrodo, baigėsi ir dabar, skuosdamas pro šalį, vis išgirstu ne pačių maloniausių replikų. (Būtų gaila, jei skaitytojas manytų, kad skundžiuosi, nes esu tikras – jei pakeisčiau judėjimo kryptį, ši kompanija tiesiog išsibėgiotų. Kalbu pirmiausia apie nepagarbą nepažįstamam ir vyresniam žmogui.)
Išvados nėra linksmos. Bene pagrindinis dalykas, kuris krinta į akis kalbant apie dabarties jaunimėlio nuostatas, – nykstanti pagarba aplinkai ir santykio tarp pienburnio ir pagyvenusio žmogaus keitimasis į blogąją pusę.
Dar keletas visai neseniai patirtų banalokų, tačiau daug pasakančių pavyzdžių.
Troleibuse sėdi dvi maždaug dešimties metų mergaitės. Prie Žaliakalnio turgavietės įlipusi pagyvenusi bobutė su lazda ir didele rankine vos pastovi ant kojų ir paprašo mergaičių užleisti vietą atsisėsti. „Mes irgi pirkom bilietą“, – atšauna viena.
Viename iš netoli Muzikinio teatro esančių taksofonų regiu antrokėlį ar trečiokėlį, kuris ant stiklinių durų storu flomasteriu piešia… Taip, taip, tą patį. Prieinu, suimu už pakarpos ir gerokai pakratau. Ištrūkusi jo švarko saga kažkur nurieda, o vaikas vos po kelių sekundžių grūmoja man piršteliu sakydamas: “Atsakysi. Aš skųsiuos.”
Prie to paties Muzikinio teatro kažką ūmiems “pipiriukams” papriekaištavusi senutė (ten yra nuolatinė bobučių dislokacijos vieta) nebegali atsiginti nuo jų užgauliojimų. “Pipiriukai” tai daro atvirai, nesislėpdami nuo praeivių, kurie vis eina, eina…
Paskutinis pavyzdys jau senstelėjęs, tačiau niekaip negaliu jo išmesti iš galvos. Per televizorių naujienų programoje rodė reportažą apie jaunimėlį, kuris važinėja riedlentėmis Katedros aikštėje, Vilniuje. Toks papurgalvis kokių dešimties vienuolikos metų berniokas tėškė: „O tegul tas meras mums įstatymą parodo. Mes irgi turime savo teises.“
Sąmoningai pasakoju pavyzdžius, kurių herojai – vaikai. Kalbėti apie kiek vyresnių jaunų žmonių nepagarbą senatvei čia nenoriu, nes tai atskiro straipsnio tema. Ji sudėtingesnė, nes reikėtų analizuoti dviejų sąmoningų santykio pusių veiksmus: beveik suaugusio savo protu besivadovaujančio jaunuolio ir pagyvenusio žmogaus.
Šiuo atveju kalbama apie vaikus, kurie neturi pagarbos žilam plaukui pojūčio. Puikiai suvokiu, kad vaikai negali būti nuvertinami iki besmegenių lygio, tačiau, sutikite, kad yra šioks toks formalus skirtumas, kai senas žmogus niekinamas kito pilnamečio ir kai tai daro dešimtmetis vaikas. Atstumas ir pagarba vyresniam privalo išlikti. Ypač jei kalbėtume apie mokytojus, kurie, kiek tenka patirti, kenčia bene labiausiai. Kokios realios sankcijos gali būti taikomos vaikui, jei kartais pedagogo pakeltas balsas traktuojamas kaip psichologinė prievarta?
Nesuvokiu visuotinio teisių propagavimo, užmirštant apie pareigas. Mokyklose ir šeimose įsitvirtinantis „auklėjimas gėriu“ nėra absoliučiai teisingas ir vienintelis įmanomas (šis teiginys nepaneigia jo vertės). Vaikų „sudievinimas“ yra bene tiesiausias kelias rastis mažiesiems „velniukams“.
Ruoškim rogutes, mielieji bendraamžiai, – teks dieneles užbaigti miške.
