Kuo skiriasi viršininkas nuo viršininkės?
Jis – veiklus, ji – agresyvi. Jis atidus detalėms, ji – priekabi. Jis netenka kantrybės, o ji – kalė. Kai jis prislėgtas, visiems dera vaikščioti ant pirštų galų; kai ji blogos nuotaikos – greičiausiai jai mėnesinės. Jis dirba, kol baigia; ji nežino, kada sustoti. Jis pasitiki savimi, ji – arogantiška. Jis tvirtas, ji – beširdė. Jis turi savo nuomonę, ji – užsispyrusi. Jis daug patyręs gyvenime, ji daug ko mačiusi. Jis moka gerti, ji – girtuoklė. Jis nebijo reikšti savo minčių, ji – plepi. Jis uoliai naudojasi valdžia, ji – pamišusi dėl valdžios. Jis neplepa be reikalo, ji – slapukė. Jis greitai priima sprendimus, ji – impulsyvi. Jis – griežtas vadovas; su ja neįmanoma dirbti. Jis kopė karjeros laiptais; ji darė karjerą lovoje… Ir taip toliau.
Šie pusiau humoristiniai palyginimai aiškiai rodo, kokiais skirtingais kriterijais vertinamas tas pats vyrų ir moterų elgesys.
Tradiciniai lyčių vaidmenys
Dar sovietmečio apologetai deklaravo lyčių lygybę, dailiąją lytį sodino į traktorius, o Leninas sakė, jog valstybę gali valdyt ir virėja. Tačiau ir šiandien, išlaisvėję dvasia, aiškiai regime, jog moterys tebelaikomos „antrąja lytimi”. Kiek bediskutuotume apie vyrų ir moterų lygiateisiškumą, jos skundžiasi karjeros sunkumais, darbdavių nuvertinimu ir sutuoktinių žeminimu.
Patriarchalinę ideologiją propaguoja ir periodiniai leidiniai: be patarimų moterims, kaip sukurti jaukią namų aplinką, maloniai nuteikti sutuoktinio gomurį, nurodoma ir kaip seksualiai įtikti partneriui, kaip tobulinti ir išryškinti savo fizinius duomenis.
Tradicinius stereotipus apie moteris, kaip sekso objektus, stiprina plintanti „švelnioji” pornografija. Erotikos vaizdiniai virto sėkmingu komercijos veiksniu. Neatitinkančios tokių kriterijų moterys laikomos „nukrypimu nuo normos”.
„Lytinis vaidmuo – tai visuomenėje susiformavęs vyro ir moters savybių apibrėžimas. Tačiau iš tikrųjų vyrų ir moterų elgsena nėra tokia skirtinga, kaip atrodytų sprendžiant iš egzistuojančių stereotipų”, – sako mūsų pašnekovė psichiatrė, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos direktorės pavaduotoja Jelena Marcinkevičiene.
Daugumos skirtumų išmokstama
Pasak socialinių vaidmenų teorijos, nors vyrų ir moterų skirtumus lemia gamta, atrodo, nepalyginamai svarbesnės yra socialinės priežastys, kitaip tariant, elgsena, kurios išmokstama.
Lyčių skirtys veikia visais visuomenės lygiais ir skatina moteris ir vyrus gyventi skirtinguose pasauliuose, lavinti skirtingus būdo bruožus ir tapatybę, užsiimti kitokio pobūdžio veikla. Tai patriarchalinės visuomenės, kurioje moterys pavaldžios vyrams, rezultatas.
Alternatyvų požiūrį pateikia evoliucinė psichologija, pagal kurią vyrų ir moterų socialinėje elgsenoje pasireiškiantys skirtumai susiję su skirtingais lyčių vaidmenimis arba dauginimosi strategijomis.
Taigi moteris, turėdama ribotas galimybes gimdyti, daugiau domisi tarpusavio santykiais ir kruopščiau renkasi partnerį, kuris pajėgtų atsakingai rūpintis šeima. Išrankiai moteriai vyras tuo patrauklesnis, kuo stipresnis, galingesnis ir gebantis ginti savo interesus. Taigi išlikimas priklauso nuo moterų rūpestingumo ir dėmesio jausmams bei vyrų drąsos ir ambicijų. Prie to prisidėjo lyčių socializacija, kuri dar labiau sustiprino tuos būdo bruožus, kurie pradžioje buvo gyvybiškai svarbūs perduodant genus iš kartos į kartą ir palikuonių gyvybingumą.
Svarbiausias socialinės evoliucijos žingsnis, prasidėjęs prieš du šimtmečius su industrine revoliucija, pamažau keičia lyties sampratą, tarpusavio santykius ir vietą visuomenėje. Nors dar negreit paaiškės tikslus šios revoliucijos rezultatas, lyčių vaidmenų skirtumai bei vyrų ir moterų asmenybės bruožai ir gyvenimo sąlygos panašėja. Šiuos pokyčius lėmė ilgėjanti gyvenimo trukmė, ekonominiai pasiekimai, pakoregavę ir kai kurių profesijų, tarp jų ir tradiciškai moteriškų buities darbų reikšmę.
Moterims rūpi santykiai, vyrams – asmeninė veikla
Lytinis tapatumas visiškai susiformuoja apie 3-iuosius gyvenimo metus. Vėliau žmogus stengiasi elgtis taip, kaip reikalauja tai lyčiai paskirtas vaidmuo. Nustatyta, kad savęs kaip vyro arba moters suvokimas yra svarbiausias elgesio veiksnys. Lyčių vaidmenys veikia kaip filtrai, per kuriuos perleidžiame savo nuomones apie save ir kitus žmones. Su tuo susiję ankstyvoje vaikystėje iš tėvų ar aplinkinių perimti lūkesčiai, giliai įsišakniję, todėl virstantys stereotipais, pernelyg apibendrintomis nuostatomis apie vyrų ir moterų savybes bei gebėjimus. Tradiciniai vyrų ir moterų vaidmenys vadinami raiškos ir instrumentiniais vaidmenimis.
Moteriškas raiškos vaidmuo suprantamas kaip ryšių užmezgimas ir palaikymas, rūpinimasis, bendradarbiavimas, dėmesys kitų žmonių poreikiams, priklausomumas ir emocinis jautrumas.
Vyrų instrumentinis vaidmuo orientuojasi į tikslą ir laimėjimus. Jiems būdingas dominavimas, savikliova, drąsa, nepriklausomaybė, loginis bei racionalus mąstymas ir konkurencija.
Moterys dažnai ieško savo tapatumo ir vertina save santykiuose su kitais; joms svarbiausia emocinis artumas, bendravimas, empatija, rūpinimasis kitais ir globa. Tuo tarpau vyrai labiau vertina atsietumą nuo kitų, savarankiškumą ir asmeninius laimėjimus; savo tapatumo ieško ir save vertina darbinėje veikloje.
Visuomenėje labiau vertinamas instrumentinis vaidmuo, jis tapatinamas su kompetencija, individo sėkmę ir padėtį. Vyrai paprastai išsiskiria teigiama savivaoka, stipresne savigarba, dažniau pervertina savo sugebėjimus, pasitiki savimi. Moterims būdinga žemesnė savigarba, jos apskritai nuvertina savo sugebaėajimus, net kai užduotis atlieka sėkmingai. Žemesnė savigarba gali mažinti motyvaciją siekti tikslo, ypač jei jis suvokiamas kaip sudėtingas.
Žvaigždė ir palaikanti komanda
Jauna moteris gali rinktis būti „panašesnė į vyrą”, tačiau tuomet rizikuoja susilaukti priekaištų iš tų, kurie mano, kad ji prastai atlieka jai visuomenės nustatytą vaidmenį. Tikimasi, kad ji bus „atsiduodanti”, kaip vyras – „veikiantis”; jis – žvaigždė, ji – palaikančios komandos narė. Ji gali paklusti reikalavimams ir išreikšti save bendraudama su kitais, tačiau tuomet ją greičiausiai vertins kaip nesavarankišką, prilausomą ir paklūstančią. Galbūt išties moterys dažnai nežino, ko nori, nes jų socializacija prieštarauja savarankiškumui. Jų dėmesio centre – kiti žmonės ir jų norai. Moterys privalo padėti kitų raidai, negalėdamos džiaugtis savo pačių augimu.
Moterų pranašumai šiuolaikinėje visuomenėje gali kelti papildomų sunkumų. Raiška susijusi su didesniu jautraumu, pasireiškiančiu depresija, dažnesne nei tarp vyrų, o viena depresijos priežasčių gali būti moters padėtis visuomenėje ir smurtavimas prieš ją. Kadangi moteriškumas siejamas su ryšių palaikymu, joms sudėtingiau spręsti atsietumo ir individuacijos problemas, tai yra formuoti savą tapatumą. Žinoma, vyrai taip pat patiria sunkumų, nes jiems sunkiau palaikyti artimus ryšius.
Tyrimai atskleidė, kad nepaisant skirtingo moterų ir vyrų pasirinkimų turinio, sprendimus jie priima labai panašiai. Lyčių skirtumus greičiausiai provokuoja socialinė ir kultūrinė aplinka, o ne individualūs gebėjimai.
