Kuris verslininkas pasakys, kad nenorėtų turėti darbštaus darbuotojo? Verslo pasaulis, apimtas konkurencinių lenktynių, ypatingiems darbštuoliams skiria premijas, juos gerbia, padeda daryti karjerą. Ir buityje tokius giria: “Šaunuolis, nė minutės nesėdi be darbo”.

Tačiau psichologų tyrimai rodo, jog per didelis darbštumas neretai duoda visiškai nepageidautinų rezultatų. “Itin darbštus šefas gali visiškai sužlugdyti darbą”, – teigė Bad Cvečeno klinikos profesorius Peteris Bergeris, daugiau kaip penkiolika metų tiriantis šias problemas. “Pernelyg stropūs viršininkai labai dažnai viską tempia patys, nebesuvokdami savo asmens vaidmens. Neretai jie mano, kad viską žino geriau nei pavaldiniai, atimdamas iš jų ne tik iniciatyvą, bet ir domėjimąsi darbu.”

Psichologai teigia: tie, kuriuos veda nesaikingas veiklos troškimas, galiausiai pridaro daugybę klaidų. Siekdami jas ištaisyti papildomu stropumu, jie vėl eina ydingu keliu, patekdami į “velnio ratą”, prisirišdami prie darbo kaip narkomanas prie adatos. Tokie žmonės dažniau suserga hipertonija, skrandžio opa, turi širdies ir kraujagyslių sistemos problemų, juos apima depresija.

Dar 1971 metais amerikiečių mokslininkas Vainas Outsas pastebėjo bendrus alkoholizmo ir liguisto darbštumo požymius, įvesdamas naują mokslinį terminą “darboholikas”. Vokietijos medikai tęsė tyrinėjimus ir įrodė šį panašumą, lygindami svarbiausius etapus. “Pradinėje” stadijoje darboholikus vis dažniau užvaldo mintys apie darbą. Asmeniniai interesai, santykiai šeimoje palaipsniui praranda reikšmę. Juos pradeda slėgti kaltės jausmas dėl “neatliktų” darbų. “Kritinėje fazėje” tokie žmonės tampa agresyvūs, jeigu artimieji padaro pastabą dėl per didelio dėmesio darbui. Galiausiai visas jų gyvenimas susigrupuoja aplink “reikalus”. “Chroniškai stadijai” tipiška, kad darboholikų apskritai niekas nebedomina, išskyrus darbą. “Galutinė fazė” palaužia dvasiškai ir fiziškai. Neretai tokie žmonės padaro išvadą, kad tik nesibaigiančiu darbu gali išstumti savo asmenines ar šeimos problemas, gyvenimo nemalonumus, “pabėgti nuo savęs”. Tačiau tai tik susilpnina asmenybę, kuri neišvengiamai susiduria su įvairiais kasdienybės konfliktais, sunaikina jos sugebėjimą ir norą priešintis sunkumams, juos įveikti.

Mokslininkų tyrimai rodo, kad “darboholizmas” pakerta ne konkrečią žmonių kategoriją. “Nuo šios ligos, – sako Peteris Bergeris, – kenčia vyrai ir moterys, vadybininkai ir laisvųjų profesijų atstovai, darbininkai ir tarnautojai, netgi namų šeimininkės ir pensininkai.”

Tačiau kartu su vokiečių psichologu norime sutramdyti galimą tinginių, staiga išvydusių, jog pritariama jų gyvenimo būdui, triumfą. Ne kiekvienas, kuris daug dirba, – darboholikas. 65 procentai VFR vadybininkų dirba daugiau kaip 60 valandų per savaitę. Kas antras savo biure praleidžia ir šeštadienį, ir sekmadienį. Tačiau ne visi jie serga “darboholizmu”. Stropūs darbuotojai – dažniausiai visiškai sveiki žmonės.

Ekspertai mano, kad nesugebėjimas mėgautis gyvenimu – tikras liguisto susitelkimo į darbą požymis. Darboholikai su baime žvelgia į laisvą laiką. Net psichosomatinėse klinikose, kaip pastebėjo P.Bergeris, jie pageidauja nuo ryto iki vakaro, geriausiai be pertraukų, atlikinėti gydomąsias procedūras, kad tik staiga neliktų “be darbo”. Profesorius mano, jog tokiems žmonėms geriausias vaistas – “išsiųsti į salą, kurioje nėra darbo”, vaikštinėti gamtoje, lankyti teatrus, skaityti geras knygas. Tokio gydymo tikslas – padėti pacientams pajusti tikrąjį žmogišką malonumą. O darbas – privaloma sudėtinė gyvenimo dalis, juolab stropus protingas darbas. Tačiau vis dėlto dalis, o ne visas gyvenimas.

Views All Time
Views All Time
1141
Views Today
Views Today
1
0 0