Šokių mokykla arba rokenrolas su “svolačium” ir kankanas plikais papukais. Kadangi Sandra turi dvi vyresnes seseris sportininkes, mama norėjo, kad bent jauniausia dukra ne sportuotų, o įgyvendintų jos svajonę – taptų šokėja. “Todėl ir nuvedė į šokių mokyklą. Ne kartą norėjau ją mesti, tačiau buvau ne tik kukli, bet ir bailė, todėl lankiau toliau. Aišku, dabar galiu mamai tik padėkoti.” Taip aštuonerių metų Sandra pradėjo šokti Klaipėdos šokių mokykloje “Kakadu”. Viskas būtų lyg ir nieko, bet ten nukentėjo jos santykiai su vyriška lytimi. Ir čia kaltas toks „svolačius“ (lietuviškai – velnias). “Man pasiūlė šokti akrobatinį rokenrolą. Kadangi labai gerai šokau, davė porininką, tokį aštuntoką. Labai džiaugiausi, ir mums puikiai sekėsi, bet tik tol, kol jis nesužinojo, kiek man metų. Atrodžiau vyresnė, ir aštuntokas tikriausiai manė, kad mes bendraamžiai. Todėl sužinojęs, kad mokausi 2E klasėje, atsisakė būti mano pora! Verkiau, o kai vadovė mus vėl privertė kartu šokti, jis, svolačius, sugebėjo padaryti taip, kad visiems atrodytų, jog esu prasta šokėja ir net nejaučiu muzikos! (Sandra tai pasako su tokiu siaubu, kad supratu, jog terminas “nejausti muzikos” šokėjų žodyne yra vienas baisiausių.) Ir mane išmetė iš akrobatinio rokenrolo, nors jau buvau pasisiuvusi koncertinius rūbus (ar begali būti didesnė trauma mergaitei – neapsivilkti suknelės?). Supykau ir pykstu iki šiol, labai norėčiau jį dabar sutikti ir paklausti – tai ar jaučiu aš muziką, ar ne?