Mano vaikas tapo nesukalbamas. Provokuoja konfliktus, dėl visų savo problemų kaltina tėvus, draugus, bendraklasius, mokytojus. Jis užsisklendė savyje, prašo palikti jį ramybėje, demonstruoja bejėgiškumą, dėl nieko nesistengia, iškart pasiduoda. Jis nežino ko nori. Ištisas valandas sėdi prie televizoriaus ir kramto… Kodėl jis taip elgiasi?“

Jis bando jums kažką pasakyti

Esu psichologė, turiu diplomą, pakankamai darbo patirties ir savo vaikų. Taip pat kaip ir jūs darau klaidų, jas taisau, galvoju apie savo brangenybes ir svajoju, kad jie būtų laimingi. Todėl psichologinę pagalbą pradėsiu nuo savęs.

Kai mano dukrelei buvo dveji, o sūnui septyneri ir jis pradėjo eiti į mokyklą, aš pirmąkart susimąsčiau, kokia esu mama. Visiškai netikėtai tarsi veidrodyje išvydau save vyresnėlyje. Jame atsispindėjo mano meilė vaikams, mano bendravimo manieros, intonacija, mano vertybės ir kita. Mano sūnus, bendraudamas su sese, kopijavo mane.

Nepasakyčiau, kad šis atradimas mane išgąsdino. Pamačiau, kad mano sūnus moka mylėti, kad jis sielojasi dėl sesers, jai padeda ir nusileidžia. Bet kai kas man sukėlė nerimą: jo įsakmi intonacija, kategoriška nuomonė. Šiuo požiūriu aš sau nepatikau.

Įsižiūrėjusi į sūnų, staiga jame aptikau tas savo motiniško elgesio pasekmes, kurias aprašiau anksčiau, apibūdindama prislėgtą vaiką, ir susimąsčiau, kaip tai pakeisti.

Man padėjo knygos apie transaktinę analizę, A. Adlerio psichologijos mokykla, Ketrinos Kvols „Vaikiško elgesio perorientavimas“ ir su ja susiję praktiniai kursai tėvams. Jų dėka susidariau efektyvias veiksmų schemas.

Aš suvokiau, kad, siekdami mūsų besąlygiškos paramos ir dėmesio, prislėgti vaikai pasirenka klaidingus elgesio tikslus. Būtent tada jų tėvai ima prarasti kantrybę.

Klaidingi elgesio tikslai, K. Kvols nuomone, yra keturi: būti pripažintam, būti įtakingam, kerštas bei vengimas. Jie tarpusavyje kaitaliojasi. Vaikai trokšta tėvų dėmesio, nori būti reikšmingi, saugūs, nori pabūti vieni. Nustatyti, kokio tikslo siekia vaikas, nesunku, svarbiausia – susivokti savo jausmuose, kurie kyla, kai jis elgiasi vadovaudamasis savo tikslais.

Jei vaikas visais įmanomais būdais bando atitraukti jūsų dėmesį nuo svarbių reikalų, jus suerzina, vadinasi, jo tikslas – jūsų dėmesys.

Beje, vaikui tas pats: barate jį ar giriate, svarbiausia – kad atkreipiate į jį dėmesį. Taigi atitraukdami dėmesį nuo savo reikalų, jūs pripažįstate jo egzistavimą, jo vaidmenį jūsų gyvenime. Pastabos, bausmės, apeliacijos į jo sąžinę rezultatų neduoda. Čia reikia greitų ir nesudėtingų veiksmų: tylėdami leiskite vaikui suprasti, kad jį mylite – paglostykite, apkabinkite, pabučiuokite.

Kai vaikas nesijaučia jūsų pripažintas, ima kovoti už savo įtakos zoną. Tada jūs pykstate, užvaldo noras priversti vaiką ką nors padaryti. Jo tikslas – tapti padėties šeimininku, atsikratyti kontrolės ir įtakos. Tokiu atveju nesakykite nieko, žiūrėkite vaikui tiesiai į akis ir leiskite jam suprasti, kad labai mylite. Nesukelkite barnio, bet ir nenusileiskite!

Jis stengiasi apsiginti

Mano sūnus, kai atsirado jauniausioji sesutė, tapo kažkoks nerangus. Anksčiau aš to nepastebėdavau. Visus raginimus ignoruodavo. Nepadėjo niekas. Prireikė beveik dvejų metų, kad suprasčiau, jog savo nuolatiniu skubinimu „Greičiau!“, „Pavėluosi!“ aš tik dar labiau sustiprinu jo įsitikinimą, kad jis niekur ir niekada negali suspėti.

Nusprendusi išsiaiškinti sūnaus nerangumo priežastį ir liautis kreipti jo dėmesį į nesėkmes, ėmiau analizuoti savo jausmus, kylančius dėl jo elgesio. Pagaliau suvokiau, kad savo lėtumu jis kovoja su manimi už savo teisę būti savarankiškam.

Vaikas, tam tikru metu negavęs teisėto dėmesio, ima dėl jo kovoti. Pavyzdžiui, nepaslankumu. Kai jis vėžlio tempu ruošiasi į mokyklą, aš negaliu susitelkti į ką kita. Aš visą laiką turiu jam priminti, ką daryti, ir dalyvauti procese.

Negavęs pakankamai dėmesio gimus sesei, mano sūnus įsitraukė į nebylią kovą dėl teisės būti išgirstam.

Nuo to laiko, kai susigaudžiau, jog sūnaus veiksmai man kelia susierzinimą, pradėjau rodyti, kaip jį myliu – apkabinu rytinės ruošos metu, kai prausiasi – paglostau. Jei manyje verda pyktis, aš tylėdama, kad neįsivelčiau į kovą, žvelgiu jam į akis. Mano žvilgsnis išreiškia meilę, būtinai jį apkabinu, glostau nugarą ar ranką. Ir staiga mano sūnus stebuklingai prisimena, ką jam reikia daryti toliau! Į mokyklą susiruošiame daug ramiau ir nevėluojame.

J. B. Gipenreiter savo knygoje „Bendrauti su vaiku. Kaip?“ siūlo labai efektyvų tokios problemos sprendimo metodą: su vaiku nupiešti darbų, kuriuos jis turi padaryti ryte, sąrašą – išsivalyti dantis, apsirengti, nusivalyti batus ir kt. – ir šį sąrašą kaip instrukciją duoti vaikui į rankas. Tuomet visus darbus jis labai greitai atlieka pats. Didėja jo atsakomybė už savo veiksmus, o mamai nereikia nerimauti ir nuolat raginti. Šį metodą mes taikome ne ryte, o dieną, kai aš būnu užsiėmusi, o sūnui susikaupia keletas užduočių. Tada mes kartu surašome darbų sąrašą ir pakabiname jį gerai matomoje vietoje. Veikia puikiai.

Vaikas nekovos dėl įtakos, jei jausis stiprus ir svarbus. Dėl to padarykite viską! Kiekvieną vakarą, prieš miegą, būtinai aptarkite tai, kas gero nutiko per šią dieną, kuo jis gali šiandien didžiuotis. Ką nauja sužinojo, kur padarė pažangą, už ką galėtų save pagirti, kam pagelbėjo… Pasirodo, tai neapsakomai sunku, ir pirmomis dienomis mano sūnus nieko gera apie save negalėjo pasakyti…

Jei dėl kokio nors vaiko poelgio jūs įsižeisite, pajusite skausmą, norą suvesti sąskaitas, žinokite, kad jūsų vaikas stengiasi apsiginti, jis nori, kad aplinkiniai pajustų tokį pat skausmą kaip ir jis.

Susilaikykite nuo bausmės, į įžeidimą neatsakykite įžeidimu, padėkite vaikui pyktį ir neapykantą išreikšti be įžeidinėjimų (tegu į skutelius suplėšo laikraščius). Pasakykite sau, už ką mylite savo vaiką ir, atsižvelgdami į jo jausmus ir norus, imkitės atkurti santykius, nepaisant to, kad šis procesas ilgas ir sunkus.

Toks vaiko elgesys yra atsakas į jūsų veiksmus. Atsakas į skausmą, kurį jam sukėlėte jūs.

Parodykite vaikui, ko jis vertas. „Tik tu tai gali padaryti“ – pasiūlykite jam tam tikrą darbą; užduotį, kuri jam atrodo neįveikiama, suskaidykite į mažesnes („Negali išspręsti visų matematikos užduočių? Išspręsk vieną“), mokyti jį nepasiduoti ir išgirsti savo paties protingas mintis.

Kiekvienam reikia išmokti pačiam ir išmokyti savo vaiką nenusivilti dėl padarytų klaidų. Kitaip bus sunku ką nors pakeisti. Saviplaka, dėmesio sutelkimas ties klaidomis naikina žmoguje norą ką nors daryti.

Nuo ko pradėti

Pirmiausiai sąžiningai atsakykite sau į keletą klausimų. Ar jūs baudžiate vaiką? Gėdijate? Kaltinate? Pravardžiuojate? Už jį darote tai, ką jis ir pats galėtų? Jei kas nors kreipiasi į jūsų vaiką, atsakote už jį? Atkreipiate vaiko dėmesį į jo klaidas, o ne į pasiekimus? Laukiate iš jo didžiulių pergalių ir tobulumo? Neleidžiate būti vaiku aiškindami: „Tu gi jau didelis (didelė)!“ Neturite laiko su juo pasikalbėti, pasitarti, paklausti jo nuomonės? Neprašote pagalbos? Ignoruojate jo jausmus („maža ko jis užsimanys!“)? Tenkinate visus jo įgeidžius?

Jeigu į daugumą klausimų atsakėte teigiamai, jums reikia kuo skubiau pakeisti savo elgesį. Nesistebėkite ir nesipiktinkite: visų negatyvių vaiko bruožų, kurių anksčiau nepastebėjote, priežastis yra jūsų, tėvų, tarpusavio santykiai, jūsų ir vaiko santykiai, grįsti požiūriu į jo gyvenimą ir į jo asmenį.

Tai nereiškia, kad jūs nemylite savo vaiko ar kad jam nepadedate. Anaiptol: jūs saugote jį nuo gyvenimo džiunglių. Būtent todėl ir perskaitėte šį straipsnį.

Padėkime vaikui pasijusti reikšmingam, stipriam, laisvam ir atsakingam už savo gyvenimą.

Views All Time
Views All Time
2080
Views Today
Views Today
1
0 0