Kodėl jis apie ratus, o ji apie batus?

Ar skiriasi vyrų ir moterų kalba? Dabar, kai tik kas (o dažniausiai moterys) prabyla apie lyčių reikalus, labai dažnai garsiau ar ne taip garsiai suskamba feminizmo gaidelė. Ne išimtis ir pokalbio analizė. Žodinį bendravimą tyrinėję autoriai dažną vyrų ir moterų nesusikalbėjimą aiškina tik moteris gožiančiu vyrų dominavimu. Tačiau kai kurie autoriai į šiuos dalykus žiūri kur kas plačiau ir lyčių bendravimą prilygina tarpkultūrinei komunikacijai, o pačioje vyrų ir moterų kalboje mato tiek skirtybių, kad net vadina jas atskiromis kalbos atmainomis – lyčių dialektais.

Kas lemia lyčių dialektus?

Lyčių dialektus lemia pasaulėjautos skirtumai, labai nepanašūs vyrų ir moterų pasauliai, ypač akivaizdžiai atsiskleidžiantys pašnekesiuose. Kokios gi yra tos elgsenos skirtybės, lemiančios skirtingą kalbėjimo stilių? Amerikiečių sociolingvistė Debora Tannen lyčių dialektus aiškina vyrų polinkiu į hierarchinius santykius, t.y. jų pastangomis vyrauti, dominuoti, užimti socialiai svarbią vietą, o moterų – siekiu artimai bendrauti, dalintis jausmais, rasti tarpusavio supratimą. Manoma, kad tos skirtybės lemia skirtingus kalbėjimo tikslus, tad moterys dažniau pradeda kalbą, siekdamos, kad jas suprastų, atjaustų, kad išryškėtų bendrumas ir užsimegztų ryšys, vyrai – kad suteiktų ar gautų informaciją ir, dažnai nesąmoningai, išsiaiškintų, kuris gi jų viršesnis.

Vyriškai ir moteriškai kalbame jau vaikystėje?

Šis polinkis matyti jau vaikystėje. Mažų mergaičių draugystė irgi paprastai prasideda išsipasakotomis paslaptimis, o berniukų – peštynėmis. Sociolingvistai, tyrę tos pačios lyties 8 – 25 metų amžiaus žmonių grupes, buvo priblokšti lyčių skirtybių, visiškai užgožiančių amžiaus skirtumus. Aštuonmečių mergaičių kalba ir elgesys pokalbio metu buvo kur kas panašesnis į suaugusių moterų, o ne į bendraamžių berniukų elgesį. Tas pats pasakytina ir pie berniukus. Jie daro išvadą, kad būdami visai šalia, vyrai ir moterys gyvena skirtinguose pasauliuose, iš skirtingų pusių žiūri ir skirtingai vertina tuos pačius dalykus. Todėl visai enuostabu, kad vieniems būna taip sunku suprasti kitus. Dar sunkiau esti tuomet, kai priešingos lyties žmogų matuojame savo masteliu.

Kodėl mes nesusikalbame?

Nevienodai suvokiamu pasauliu aiškinama ir daugelis kitų dalykų: kodėl vyrai ne itin mielai teiraujasi kelio, laiko ar prašo pagalbos, bet kur kas mieliau ją teikia, kodėl klasės juokdariai mokyklose paprastai būna berniukai, o ne mergaitės, kodėl vyrai dažniau nei moterys pasakoja anekdotus, kodėl jie namuose tylomis skaito laikraščius, o moterys daug šneka. Ypač skiriasi moterys ir vyrai bėdodami. Tipiška situacija yra tokia: moteris skundžiasi, guodžiasi, dejuoja, o vyras jai protingai patarinėja, kaip įveikti sunkumus. Aimanuodama moteris siekia atjautos ir supratimo, lygiaverčio bendravimo, o vyras, supratęs tik tekstą, bet ne potekstę, patarinėja, taigi elgiasi kaip viršesnis, geriau dalyką išmanantis asmuo. Vyrams rodosi, kad moterims tik ir rūpi be perstojo kalbėti apie vargus, jie patys gi į sunkumus žiūri kitaip: arba juos įveikia, arba ignoruoja. Moterys taip pat nusivilia vyrais, nes troškusios supratimo ir atjautos, jos tegavo patarimą. O šis ne tik nėra lauktas atsakas, bet dar blogiau, jis pabaigia atvirą pokalbį, taigi naujam atsivėrimui reikia naujos bėdos.

Žinia, vargai, nelaimės ir rūpesčiai labai suartina žmones, štai kodėl jie ir yra tokia gera pokalbių tema. Išspręsdamas problemą, aiškindamasis, ką daryti, vyras atima moteriai galimybę su juo suartėti. O tas artumas dažnai būna kur kas svarbesnis nei išeitis iš keblios padėties.

Kas šneka daugiau?

Jei būtų klausinėjama, kas kalba daugiau – vyrai ar moterys, pastarosios turbūt būtų pripažintos šnekesnėmis. Toks yra mūsų vakarietiškos kultūros stereotipas. Feministės tvirtina, esą viskas yra atvirkščiai. Tačiau taip abstrakčiai klausti negalima, reikia žiūrėti detaliau: kur, kada, kokiomis aplinkybėmis vyrai ar moterys kalba daugiau. Į tokį konkretų klausimą yra tyrinėjimais pagrįstas atsakymas. Akivaizdu, kad vyrai daugiau kalba darbe, viešose vietose, oficialiomis progomis, didesniuose žmonių susibūrimuose. Moterys – namuose, intymioje aplinkoje, mažuose draugų būreliuose. Tad kodėl gi susidaro įspūdis, kad moterys kalba daugiau? Gal todėl, kad moterų, kaip ir vaikų, vieta mišriose draugijose ištisus šimtmečius buvo nusakoma taip: „Būk matoma, bet negirdima”. Šią nuostatą ir šiandien palaiko banalios šnekos apie moterų paskirtį tik būti gražiomis ir puošti draugiją.

Be to, moteris vyrai laiko plepiomis dar ir todėl, kad jos kalba apie tokius dalykus, apie kuriuos patys vyrai nekalbėtų. Tyrimai rodo, kad net ir tuomet, kai jos kalba tiek pat, kiek ir vyrai, šiems atrodo, kad moterys kalbėjo daugiau.

O kas moka klausytis?

Stilių skirtybės ryškios ir kalbėjimo bei klausymosi santykyje. Ne paslaptis, kad vyrai yra linkę „skaityti paskaitas”, t.y. patys vieni ilgai kalbėti tik apie juos dominančius dalykus ir nekreipti dėmesio į pašnekovą. O jei jau jie klausosi, tai tylomis, be grįžtamojo ryšio ir žodinio ar nežodinio atsako. Taip jie klausosi tol, kol vėl ateina jų eilė kalbėti. Moterys pačios vienos kalba neilgai, daugiau klausinėja, ragina prabilti pašnekovą, o klausydamosis gyviau reaguoja į pašnekovo žodžius. Jas sunkiau apkaltinti narciziškumu, mėgavimusi savo iškalba. Moterys, daugelio tyrinėtojų nuomone, yra dėmesingesnės kitiems pokalbio dalyviams, jos kur kas rečiau savo nuožiūra keičia pokalbio temą, todėl yra priverstos klausytis ilgų ir joms nuobodžių vyriškų šnekų.

Kaip reiškiame savo nuomonę?

Kitas skiriamasis moterų pokalbio ruožas – palyginti su vyrais nekategoriškai reiškiama nuomonė. Tiesmukiškus pasakymus jos paprastai sušvelnina tokiais intarpais kaip „aš manau”, „galima tik spėti”, „nesu tikra, bet”, „atrodo, kad”, „gal ir klystu” ar dar kaip kitaip. Be to, jos mažiau vartoja tiesioginių paliepimų ir komandų, paversdamos juos klausimu, kvietimu ar raginimu. Toks netiesioginis kalbėjimas dažnai kiek kitaip, nei būtų norėjusi moteris, yra suprantamas vyro ir jis apkaltinamas tuo, kad „negirdi”. Iš tiesų jis tik neisigilina į potekstę, moters pasakymus, ypač nusiskundimus, supranta paraidžiui (žr. minėtosios J.Gray knygos veneriečių–marsiečių frazių žodynėlį). Todėl autorius ir teigia, jog šnekame skirtinga kalba.

Be to, moteris vyrai laiko plepiomis dar ir todėl, kad jos kalba apie tokius dalykus, apie kuriuos patys vyrai nekalbėtų. Tyrimai rodo, kad net ir tuomet, kai jos kalba tiek pat, kiek ir vyrai, šiems atrodo, kad moterys kalbėjo daugiau.

O kas moka klausytis?

Stilių skirtybės ryškios ir kalbėjimo bei klausymosi santykyje. Ne paslaptis, kad vyrai yra linkę „skaityti paskaitas”, t.y. patys vieni ilgai kalbėti tik apie juos dominančius dalykus ir nekreipti dėmesio į pašnekovą. O jei jau jie klausosi, tai tylomis, be grįžtamojo ryšio ir žodinio ar nežodinio atsako. Taip jie klausosi tol, kol vėl ateina jų eilė kalbėti. Moterys pačios vienos kalba neilgai, daugiau klausinėja, ragina prabilti pašnekovą, o klausydamosis gyviau reaguoja į pašnekovo žodžius. Jas sunkiau apkaltinti narciziškumu, mėgavimusi savo iškalba. Moterys, daugelio tyrinėtojų nuomone, yra dėmesingesnės kitiems pokalbio dalyviams, jos kur kas rečiau savo nuožiūra keičia pokalbio temą, todėl yra priverstos klausytis ilgų ir joms nuobodžių vyriškų šnekų.

Kaip reiškiame savo nuomonę?

Kitas skiriamasis moterų pokalbio ruožas – palyginti su vyrais nekategoriškai reiškiama nuomonė. Tiesmukiškus pasakymus jos paprastai sušvelnina tokiais intarpais kaip „aš manau”, „galima tik spėti”, „nesu tikra, bet”, „atrodo, kad”, „gal ir klystu” ar dar kaip kitaip. Be to, jos mažiau vartoja tiesioginių paliepimų ir komandų, paversdamos juos klausimu, kvietimu ar raginimu. Toks netiesioginis kalbėjimas dažnai kiek kitaip, nei būtų norėjusi moteris, yra suprantamas vyro ir jis apkaltinamas tuo, kad „negirdi”. Iš tiesų jis tik neisigilina į potekstę, moters pasakymus, ypač nusiskundimus, supranta paraidžiui (žr. minėtosios J.Gray knygos veneriečių–marsiečių frazių žodynėlį). Todėl autorius ir teigia, jog šnekame skirtinga kalba.