Žurnalistams neretai priekaištaujama, kad savo kritiškais straipsniais jie griauna žmonių pasitikėjimą politikais, taigi ir valstybe, skatina gyventojų apatiją ir abejingumą šalies likimui. Jeigu žiniasklaida pozityviau vaizduotų politikus ir valdžios darbus, politinė šalies padėtis esą pagerėtų.

Ne tik Lietuvoje skundžiamasi iškreiptu žiniasklaidos kuriamu politinio gyvenimo vaizdu. Prieš 40 metų net trys ketvirtadaliai amerikiečių pasitikėjo savo valdžia, dabar jos darbą teigiamai vertina vos ketvirtadalis. Smunka ne tik politikų autoritetas. Mažiau pasitikima dvasininkais, universitetais, verslininkais, mokytojais ir žiniasklaida. Panašūs procesai vyksta daugumoje kitų pasaulio šalių.

Įvairios priežastys skatina autoriteto žlugimą, bet neigiami žiniasklaidos pranešimai neva vaidina bene didžiausią vaidmenį.

Lietuvoje kai kurie žurnalistai ir redaktoriai nepraleidžia progos pasityčioti iš politikų ir suvedinėti sąskaitas. Kiti sutirština spalvas, siekdami kuo šmaikščiau rašyti. Bet neigiamą politikų įvaizdį labiau sukuria politinio gyvenimo dėsningumai negu pikti žurnalistų kėslai.

Žiniasklaida beveik užprogromuota pabrėžti išskirtinius, nekasdieninius momentus. Jei šuo įkanda moteriai – tai ne žinia. Jei moteris įkanda šuniui – jau yra apie ką rašyti. Rašoma apie skyrybas, o ne apie tai, kad pora gyvena santaikoje ir meilėje per 40 metų. Jei ištuokų dar smarkiai padaugėtų, gal būtų daugiau rašoma apie tuos, kurie sugeba gyventi kartu.

Panašiai žiniasklaidos dėmesį patraukia ne uolus, tyliai dirbantis deputatas, bet, tarkime, Egidijaus Vareikio naujausia kelionė į kokią nors konferenciją Afrikoje. Ir gerai, kad žurnalistai rašo apie valdžios lėšų švaistymą ir kitus valdžios trūkumus, nes tai svarbi informacija, kurios paprasti žmonės patys negali surinkti.

Galime ramiai gyventi, negalvodami apie populiarius muzikantus, futbolo žvaigždes, filosofus ar poetus. Politikų nutarimų negalime nepaisyti, nes jie veikia visų mūsų gyvenimą. Politikai nustato pensijų dydį bei mokesčių normas, reguliuoja kai kurias energijos kainas, prižiūri sveikatos apsaugą bei švietimą, nustato, kaip dažnai bus tikrinami automobiliai. Verslininkai irgi mus paveikia, pvz., dirbtinai keldami kainas. Bet tokiu atveju laukiama, kad valdžia įsikištų ir apgintų vartotojus.

Politikų sprendimai yra ne tik svarbūs, bet ir prieštaringai vertinami. Pakėlus alkoholinių gėrimų akcizus, blaivininkai džiaugsis, mėgėjai pyks. Jei nekeičiama proporcinė pajamų mokesčių sistema, socialinio teisingumo šalininkai bus nepatenkinti. Įvedus progresinę sistemą, pasiturintysis smerktų „svieto lygintojus“, kurie kenkia šalies ūkiui. Kad ir ką politikai darytų, net jei ir nieko nedarytų, jie vis tiek sulauks kritikos, dažnai ir prakeiksmų.

Nevyniodami reikalų į vatą, politikai dažnai kritikuoja vieni kitus. To nedaro kitų profesijų atstovai, viešomoje apie savo kolegas kalbėdami tik pagarbiai. Paprastai advokatai nekritikuoja advokatų, rašytojai liaupsina savo plunksnos brolius, mokslininkai žavisi savo kolegų išradingumu.

Ko patys politikai nėra sakę apie Rolandą Paksą, Vytautą Landsbergį, Viktorą Uspaskichą, Artūrą Paulauską, Algirdą Brazauską! Norint dergti politikus žurnalistams nereikia nė žodžio išgalvoti, pakanka cituoti kitus politikus. Žiniasklaida turi pranešti jų žodžius, negali nutylėti ministrui, premjerui, opozicijos ar politinės partijos vadovui taikomos kritikos, juolab jei ji nekorektiška, nes tada atskleidžiama kritikuojančiojo mąstysena ir vertybės. Tikslus ir nešališkas reportažas, tikra tiesa, gali smarkiau kenkti politikų autoritetui negu prasimanymai.

Tarpusavio išpuoliai nėra Lietuvos politikos yda. Bene visose demokratinėse šalyse politikai neiškenčia vieni kitų nekritikavę, net jei pažada to nedaryti. Antai JAV demokratų partijos kandidatas į prezidentus Barackas Obamas prisistatė kaip naujos politikos atstovas, nedalyvausiąs tradicinėje polemikoje. Jo varžovė Hillary Clinton ilgai aiškino, kad Demokratų partijos nariai neturėtų pulti vieni kitų, nes tuo pasinaudos respublikonai oponentai. Artėjant svarbiems rinkimams keliose valstijose, kandidatai užmiršo savo pažadus ir pradėjo kritikuoti ne tik oponento politiką, bet ir jį patį.

Ir kitais atžvilgiais politiko padėtis yra nedėkinga ir dviprasmiška. Jam reikia laimėti rinkėjų paramą. Norėdamas daugeliui įtikti, jis pritaiko savo nuomonę prie klausytojų, vieniems rinkėjams pabrėždamas vienus dalykus, kitiems kitus, čia drąsiai kritikuodamas, ten rinkdamas žodžius. Daugelis laikys šitokį sėkmingam politikui būtiną nuomonės moduliavimą neprincipingumu, net veidmainiavimu.
Kiti, nesulaukę drąsių va banque ėjimų, vadins politikus bailiais ir oportunistais. O kategoriškai savo nuomonę reiškiantys ir jos nekeičiantys neišvengs kritikos ir sulauks Antano Terlecko politinio likimo. Žiniasklaida atspindi šias nuostatas, o ne jas sukuria.

Kitų profesijų žmonės nėra verčiami viešai reikšti savo nuomonės opiais klausimais. Bet kai jie prabyla, greitai sulaukia velnių, kaip ir Katalikų bažnyčia, vos drįsusi teigti, kad Katedros aikštė nėra tinkama vieta visoms pramogoms.

Pagaliau reikia paminėti, kad politikams primetama kolektyvinė atsakomybė. Ką vienas daro, priskiriama visiems. Nesibaigiantys deputatų vojažai į svečias šalis, kunigaikštienės Kazimieros Prunskienės titulai ir ministerijos lėšų naudojimas savireklamai, Viktoro Muntiano išminties perlai, darbiečių spaudos konferencija Maskvoje – visa tai laikoma Seimo, tad ir visų deputatų, darbu.
Nenuostabu, kad jie nėra gerbiami.

Nenoriu kurti įvaizdžio, kad politikai yra taurūs, nedėkingo likimo skriaudžiami našlaičiai. Daugelis puikiai moka savo uodegą kelti ir save reklamuoti. Valdžia valdo galingą propagandos aparatą, jai talkina šališka žiniasklaida, kuri savo mėgstamiems politikams suteika nuolatinę tribūną, diskusijų laidas paversdama „Kas gero, premjere?“ variantu. Bet ir tai pastebima ir kritikuojama.

Views All Time
Views All Time
1076
Views Today
Views Today
1
Kęstutis Girnius

Kęstutis Kazimieras Girnius – žurnalistas, filosofas, publicistas, politikos apžvalgininkas, pedagogas, istorikas. Filosofo Juozo Girniaus (1915–1994) sūnus. Emigravęs į JAV, Kęstutis Girnius baigė studijas Harvardo universitete, 1977 m. Čikagos universitete apgynė filosofijos mokslų disertaciją apie etikos logines problemas (Illocutionary Force, Meaning, and ‘Good’ . Jis yra vadinamosios analitinės filosofijos auklėtinis. 1978 m. dėstė filosofiją Čikagos Ruzvelto universitete. Vėliau savo darbą ir veiklą susiejo su Lietuva. 1979 m. pradėjo dirbti „Laisvės radijuje“, o 1984–2003 m. „Laisvosios Europos radijuje“ – iš pradžių Miunchene korespondentu, vėliau Prahoje – „Laisvosios Europos radijo“ lietuvių redakcijos ir centrinių žinių tarnybų direktorius, apžvalgininkas. Parengė per 30 studijinių straipsnių tyrimų skyriui. Pirmasis užsienyje išleido analitinį darbą apie rezistenciją Lietuvoje „Partizanų kovos Lietuvoje“. Nuo 2007 m. VU TSPMI dėstytojas, docentas. Dėstomi kursai – Nacionalizmas ir jo apraiškos Vidurio ir Rytų Europoje, Holokaustas Vidurio ir Rytų Europoje, Karo ir taikos dorovinės problemos. Moksliniai interesai – Dorovės ir politikos filosofija, Nacionalizmas, Partizanų pasipriešinimas. Nuo 2000 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas.

0 0