Kaltės jausmas taip pat yra grynasis perteklinis potencialas. Esmė ta, kad gamtoje neegzistuoja tokių sąvokų kaip gerai ar blogai. Pusiausvyros jėgos vienodą reikšmę teikia tiek geriems, tiek blogiems poelgiams. Pusiausvyra atstatoma bet kokiu atveju, jei atsiranda perteklinis potencialas. Jei pasielgėte blogai, pripažinote tai, pajutote kaltės jausmą (mane reikia nubausti), sukūrėte potencialą. Jei jūs pasielgėte gerai, supratote tai, pajutote išdidumo jausmą (mane reikia apdovanoti), taip pat sukūrėte potencialą. Pusiausvyros jėgoms nesuprantama, už ką reikia bausti ar apdovanoti. Jos tik pašalina energetiniame lauke susidariusius nevienodumus.

Atlygiu už kaltės jausmą visada bus vienokia ar kitokia bausmė. Jei to jausmo nėra, bausmės gali ir nebūti. Deja, pasididžiavimo jausmas dėl gero poelgio taip pat užtraukia bausmę, o ne apdovanojimą. Juk pusiausvyros jėgoms būtina pašalinti perteklinį išdidumo potencialą, o apdovanojimas jį tik sustiprins.

Induktyvinis kaltės jausmas, tai yra iš šalies „teisingų“ žmonių primestas kaltės jausmas sukuria potencialą tarsi pakeltą kvadratu, nes ir be to žmogų kankina sąžinė, o dar užgriūva teisuolių pyktis. Nepagrįstas kaltės jausmas, kurį sukelia įgimtas polinkis „už viską būti atsakingam“, sukuria didžiulį perteklinį potencialą. Visiškai nėra reikalo jausti sąžinės graužaties, juk priežastis paprasčiausiai sugalvota. Kaltės kompleksas gali gerokai sugadinti žmogaus gyvenimą, nes jis nuolat veikiamas pusiausvyros jėgų, t. y. baudžiamas už įsivaizduojamus nusižengimus.

Štai kodėl dažnai sakoma: „Įžūlumas – antroji laimė“. Paprastai pusiausvyros jėgos neliečia žmonių, kurių negraužia sąžinė. Juk norima, kad Dievas nubaustų niekšus. Rodos, teisingumas turi triumfuoti, o blogis turi būti nubaustas. Nors labai apmaudu, bet gamtoje teisingumo jausmas nežinomas. Atvirkščiai, dorus, bet turinčius įgimtą kaltės jausmą žmones nuolat užgriūva visokios nelaimės, o begėdžių ciniškų piktadarių ne tik nebaudžia, bet jiems dar ir sekasi.

Jūsų sąmonei net nesuvokiant, kaltės jausmas išjudina bausmės eigą. Pagal tą scenarijų pasąmonė būtinai atveda į bausmę. Geriausiu atveju įsipjausite, patirsite nedidelę traumą arba atsiras kokių nors nesklandumų. Blogiausiu – įvyks nelaimingas atsitikimas, kurio pasekmės bus liūdnos. Štai ką daro kaltės jausmas. Jis neša tik griovimus, yra nenaudingas ir nieko nesukuria. Nereikia kankinti sąžinės graužatimi, tai nieko nepadės. Stenkitės elgtis taip, kad nereiktų patirti kaltės jausmo. O jei taip atsitiko, beprasmiška kankintis, nes nuo to niekam nebus geriau.

Biblijos priesakai – tai ne moraliniai nurodymai, kaip teisingai elgtis, o rekomendacijos, kaip nepažeisti pusiausvyros. O mes, remdamiesi savo vaikiška psichologija, į Dievo įsakymus žiūrime atsainiai, tarytum į mamos liepimus nešėlti, kitaip – pastatys į kampą. Atvirkščiai: nusižengusių žmonių bausti niekas nesirengia, pažeisdami pusiausvyrą žmonės patys susikuria problemų. Dievo įsakymai juos apie tai tik įspėja.

Kaip minėta anksčiau, kaltės jausmas yra siūlas, kurį tampo švytuoklės, ypač manipuliatoriai. Manipuliatoriai – tai žmonės, veikiantys pagal principą: „Tu turi daryti, ką liepiu, nes esi kaltas“ arba „aš geresnis už tave, nes tu neteisus“. Jie „globojamajam“ stengiasi įpiršti kaltės jausmą, kad galėtų jį valdyti arba įtvirtinti savo asmenybę. Iš išorės tie žmonės atrodo „teisingi“. Jie seniai žino, kas gerai, o kas blogai. Jie visada išsako teisingus žodžius, jų visi poelgiai nepriekaištingi.

Reikia pastebėti, kad ne visi teisingi žmonės linkę manipuliuoti kitais. Iš kurgi manipuliatoriai įgavo poreikį mokyti ir valdyti? Jis atsiranda todėl, kad jie sielos gilumoje nuolat abejoja ir nepasitiki savimi. Šią vidinę kovą jie talentingai slepia nuo aplinkinių ir savęs. Neturėdami vidinės atramos, kurią turi iš tiesų teisingi žmonės, jie stengiasi įtvirtinti savo asmenybę kitų sąskaita. Poreikis mokyti ir valdyti atsiranda tada, kai jie trokšta sustiprinti savo pozicijas žemindami kitą žmogų. Susikuria priklausomybės ryšiai. Būtų puiku, jei pusiausvyros jėgos atlygintų pagal nuopelnus. Tačiau perteklinis potencialas atsiranda tik ten, kur yra įtampa, bet nėra energijos judėjimo. Šiuo atveju „globojamasis“ manipuliatoriui atiduoda savo energiją, todėl potencialo nėra, ir manipuliatorius veikia nebaudžiamas.

Vos tik žmogus išreiškia prisiimąs kaltės jausmą, tuoj pat prisistato manipuliatoriai ir pradeda siurbti energiją. Nenorint patekti jų įtakon, reikia tik atsisakyti kaltės jausmo. Neprivalote prieš nieką teisintis, jūs niekam nieko neskolingi. Jei iš tikrųjų nusikaltote, atlikite bausmę, bet nesijauskite kaltas. Ar jūs skolingi savo artimiesiems? Ne. Juk rūpinatės jais iš įsitikinimo, o ne per prievartą. Tai visai kitas dalykas. Atsisakykite polinkio teisintis (jei turite tokį). Tada manipuliatoriai supras, kad jūsų nėra kaip užkabinti, ir paliks ramybėje.

Beje, pradinė nevisavertiškumo komplekso priežastis yra kaltės jausmas. Jei nors šiek tiek jaučiate nevisavertiškumo jausmą, vadinasi, tas nevisavertiškumas atsiranda lyginant su kitais. Iškeliama baudžiamoji byla, kurioje jūs pats esate savo teisėjas. Tik atrodo, kad teisėjas jūs pats. Iš tiesų viskas vyksta šiek tiek kitaip. Pradžioje jūs pasirengęs prisiimti kaltę – nesvarbu už ką. Tiesiog sutinkate būti kaltas. Taigi sutinkate būti teisiamas ir atlikti bausmę. Lygindamas save su kitais, leidžiate jiems būti pranašesniems. Atkreipkite dėmesį, patys suteikėte teisę galvoti, kad jie geresni už jus! Jie galbūt taip ir negalvoja, bet jūs pats tapote teisėju ir teisiate kitų vardu. Vadinasi, jie teisia jus, nes jūs pats iškėlėte sau bylą.

Susigrąžinkite savo teisę būti savimi ir pakilkite nuo teisiamųjų suolo. Niekas nedrįs jūsų teisti, jei nelaikote savęs kaltu. Tik jūs savanoriškai galite suteikti kitiems privilegiją būti jūsų teisėjais. Gal atrodo, kad užsiimu demagogija. Juk jei yra realių trūkumų, visada iš tikrųjų atsiras žmonių, kurie tai pastebės. Bet tik tada, kai pajus, kad jūs pasirengęs prisiimti kaltę už trūkumus. Jei nors akimirką pasijusite kaltas, kad esate blogesnis už kitus, jie būtinai tai pajus. Ir atvirkščiai – jei esate laisvas nuo kaltės jausmo, niekam nešaus į galvą įsitvirtinti kaip asmenybei jūsų sąskaita. Čia pasireiškia labai subtilaus perteklinio potencialo poveikis supančiai energetinei aplinkai. Blaiviai mąstant tuo sunku patikėti šimtu procentų. Tačiau vien žodžiais nieko negalėsiu įrodyti. Jei netikite – patikrinkite!
Esama dar dviejų įdomių kaltės jausmo aspektų: valdžia ir drąsa. Žmonės, jaučiantys kaltės jausmą, visada paklūsta kitų jos nejaučiančių žmonių valiai. Jei esu potencialiai pasirengęs, kad galiu būti dėl ko nors kaltas, pasąmonėje esu pasirengęs būti nubaustas, vadinasi, paklusti. Jei nesijaučiu kaltas, bet noriu įsitvirtinti kitų sąskaita, esu pasirengęs tapti manipuliatoriumi. Netvirtinu, kad žmonės skirstomi į manipuliatorius ir marionetes. Tiesiog atkreipkite dėmesį į dėsningumą. Didžiūnų ir valdytojų kaltės jausmas išvystytas menkiausiai arba jo visiškai nėra. Kaltės jausmo neturi cinikai ir kiti be sąžinės žmonės. Jų metodas – žengti per galvas arba per lavonus. Tad nenuostabu, kad į valdžią dažnai patenka nedoros asmenybės. Bet ir tai nereiškia, kad valdžia bloga, ir visi valdžios žmonės blogi. Galbūt jūsų laimė – tapti švytuoklės favoritu. Kiekvienas pats nusprendžia, kaip vertinti savo sąžinę, šiuo atveju niekas neturi teisės nurodinėti. O štai kaltės jausmo bet kokiu atveju reikėtų atsisakyti.
Kitas aspektas – drąsa. Tai kaltės jausmo nebuvimo požymis. Baimės esmė glūdi pasąmonėje, jos priežastis -ne tik bauginanti nežinomybė, bet ir bausmės baimė. Jei aš „kaltas“, potencialiai sutinku atlikti bausmę, todėl bijau. Iš tiesų drąsių žmonių sąžinė rami, jų nekankina net mažiausias kaltės jausmas. Jiems nėra ko bijoti, nes jų vidinis teisėjas tvirtina, kad jie teisūs. Bailioms aukoms būdinga visiškai kitoks požiūris: nesu įsitikinęs, kad elgiuosi teisingai, mane gali apkaltinti, bet kas mane gali nubausti. Net silpniausias, giliai paslėptas kaltės jausmas atveria pasąmonės vartus bausmei. Jei jaučiu kaltės jausmą, vadinasi, potencialiai sutinku, kad grobikas ar nusikaltėlis turi teisę mane užpulti, todėl ir bijau.

Žmonės sugalvojo įdomų kaltės jausmo išsklaidymo būdą – prašymą atleisti. Tai iš tiesų veikia. Jei žmogus savyje turi kaltės jausmą, jis stengiasi išlaikyti neigiamą energiją ir taip didina perteklinį potencialą. Atsiprašęs paleidžia potencialą, ir energija išsisklaido. Atsiprašymas, savo klaidų pripažinimas, meldimasis už nuodėmes, išpažintis – tai kaltės potencialo atsikratymo būdai. Vienokiu ar kitokiu būdu išrašydamas sau indulgenciją, žmogus atleidžia savo paties sukurtą kaltinimą, ir jam pasidaro lengviau. Tik reikia, kad kalčių išpažinimas netaptų manipuliatorių įrankiu. Jie to tik ir laukia. Paprašę atleidimo, pripažįstate savo kaltę, kad paleistumėt potencialą. Manipuliatoriai stengsis apie šią klaidą jums ne kartą priminti, provokuodami neprarasti kaltės jausmo.

Nepasiduokite provokacijoms, jūs turite teisę atsiprašyti už klaidą vienintelį kartą.

Atsisakymas kaltės jausmo – pats veiksmingiausias būdas išgyventi priešiškoje aplinkoje: kalėjime, gaujoje, kariuomenėje, gatvėje. Ne veltui nusikaltėlių pasaulyje galioja nerašyta taisyklė: „Netikėk, nebijok, neprašyk“. Ši taisyklė ragina nesukurti perteklinių potencialų. Agresyvios aplinkose galinčių būti žalingų potencialų pagrindas yra kaltės jausmas. Galima ginti save demonstruojant jėgą. Pasaulyje, kuriame išgyvena stipriausias, tai puikiai veikia. Tačiau tai per daug ekstensyvus būdas. Daug efektyvesnis yra galimos bausmės potencialo visiškas išmetimas iš pasąmonės. Pateiksiu pavyzdį. Buvusioje Tarybų Sąjungoje už politiką nuteistieji buvo kalinami kartu su kriminaliniais nusikaltėliais, taip tikintis palaužti jų valią. Tačiau rezultatas dažnai būdavo priešingas, daugelis politinių kalinių, kurie buvo neeilinės asmenybės, ne tik netapdavo pasityčiojimų aukomis, bet ir užsitarnaudavo nusikaltėlių pagarbą. Asmeninė nepriklausomybė ir savigarba vertinamos labiau nei jėga. Fizinės jėgos turi daug kas, o asmenybės jėga – retas reiškinys. Raktas į savigarbą – kaltės jausmo nebuvimas. Tikra asmeninė stiprybė pasireiškia ne gebėjimu ką nors pagriebti už gerklės, o kiek asmenybė sau leidžia būti laisva nuo kaltės jausmo.
Žinomas rusų rašytojas Antonas Čechovas sako: „Aš po lašą iš savęs išspaudžiu vergą“. Šia fraze išreiškiamas siekis atsikratyti kaltės jausmo. Atsikratyti – vadinasi, kovoti. Tačiau transerfinge nėra vietos kovai ir prievartai prieš save. Tinkamesnis būdas – atsisakyti, t. y. pasirinkti.

Nereikia iš savęs išspausti kaltės jausmo. Pakanka tik gyventi pagal savo kredo. Niekas neturi teisės jūsų teisti. Jūs turite teisę būti savimi. Jei leisite būti savimi, nebereikės teisintis, o bausmės baimė išsisklaidys. Tada įvyks išties nuostabus dalykas: niekas neišdrįs jūsų nuskriausti. Kur jūs bebūtumėte: kalėjime, kariuomenėje, gaujoje, darbe, gatvėje, bare. Jūs niekada nepateksite į tokią padėtį, kur kas nors grasins prievarta. Kiti retkarčiais patirs vienos ar kitos formos prievartą, bet ne jūs, nes iš savo pasąmonės išvijote kaltės jausmą, vadinasi, šiose jūsų gyvenimo linijose bausmės tiesiog neegzistuoja. Štai taip.

„Realybės Transerfingas“
1 knyga
IV skyrius Pusiausvyra

Views All Time
Views All Time
3159
Views Today
Views Today
1
0 0