Dar būdami vaikai išmokstame, kad atleidimas kitiems padeda mums rasti vidinę ramybę. Bet kaip dažnai atleidžiame patys sau? Jei nešiojamės daug kaltės, ji labiau nei kiti veiksniai įtakoja mūsų gyvenime priimamus svarbius sprendimus. Jausdamiesi kalti baudžiame ir suvaržome save neleisdami sau gyventi taip, kaip iš tiesų norime. Tai nėra objektyvus išmatuojamas dalykas – kaltė egzistuoja tik mūsų galvoje. Lyg vėžys ji užvaldo mūsų sielą ir neleidžia džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, nes nuolat teisiame save patys arba tai daro kiti. Mus persekiojanti kaltė verčia jaustis blogai, ką bedarytume.

Šeimoje kaltė dažnai naudojama kaip ginklas. Pavyzdžiui, žmona supykusi ant vyro stengiasi priversti jį pasijausti kaltu, bet paprastai tokioje situacijoje tai tėra pačios moters bandymas užglaistyti savo netinkamą elgesį, išvengti pasąmonėje blokuojamų jausmų sukilimo ir sumažinti jos pačios kaltę, kuri verčia ją jaustis nesaugiai ir bet kokiomis priemonėmis kontroliuoti situaciją. Jei toks scenarijus šeimoje tęsiasi ilgą laiką, užsisuka nesibaigiantis kaltinimų vienas kitam ratas, kuris griauna intymumo jausmą tarp partneriu. Poroje dažnai skamba žodžiai „jei mane mylėtum, tai…“. Šie pareiškimai tarsi paverčia meilę sąlygine: vienas sutuoktinis manipuliuoja kitu jį žemindamas ir reikalaudamas, kad tenkintų jo norus. Taigi šeimoje kažkam tenka vykdyti užgaidas, kad įrodytų esąs vertas meilės.

Bandymas priversti pajausti kaltę – tai žmogaus puolimas, norint jam sukelti skausmą. Tokiuose santykiuose nelieka vietos pasitikėjimui. Kaip galima pasitikėti kažkuo, kas nuolat mus skaudina…

Didžiausios emocinės traumos patiriamos tada, kai poroje skamba kaltinimai dėl praeities klaidų. Meilė juk reiškia sugebėjimą atleisti ir paleisti tai, kas buvo seniai.

Vis tik dažniausiai pasitaikanti kaltės problema šeimoje kyla tada, kai vienas iš sutuoktinių nedrįsta nutraukti santykių, kurie jo nebetenkina. Baiminasi partnerio reakcijos, nesiryžta leisti savo vaikams augti nepilnoje šeimoje. Tokioje situacijoje yra dvi pasirinkimo galimybės: pirma – skirtis ir susitaikyti su tuo, kad teks susidurti su skaudžiais skyrybų padariniais, nes šis procesas bus skausmingas visiems šeimos nariams; antra – pabandyti išmesti iš galvos negatyvias mintis bei tvirtai pasiryžti išsaugoti šeimą, tačiau šis sprendimas turi būti sąmoningas ir neparemtas vien kaltės jausmais.

Svarbu paminėti įdomų lyčių skirtumą: moterys dažniausiai jaučia didesnę moralinę kaltę nei vyrai, kuriems svarbiau nebūti sučiuptiems elgiantis netinkamai. Be to, mažiau pasitikintys savimi, drovūs ar vieniši žmonės paprastai savyje nešiojasi daugiau kaltės jausmų nei kiti.

Sugebėjimas gyventi be nuolat persekiojančių kaltinimų sau ir kitiems suteikia laisvo pasirinkimo galimybę, neribojamą slogių neigiamų emocijų. Kaip to pasiekti? Tiesiog kaskart, kai pajausite, jog įskaudinote kitą žmogų ar pasielgėte netinkamai, paprašykite atleidimo. Ir atleiskite nusikaltusiems prieš jus. O svarbiausia – nepamirškite atleisti patys sau.

Views All Time
Views All Time
124
Views Today
Views Today
2
0 0