Rudolf Dreikurs, Vicki Soltz „LAIMINGI VAIKAI
Iš anglų kalbos vertė Rimantas Matulis
Knygos ištrauka, 38 skyrius

Visoje knygoje ne kartą siūlėme tėvams kartu su vaikais aptarti jų bendras problemas. Dirbdami mes nustatėme, kad retas iš tėvų moka ir geba kalbėtis su savo vaiku. Taip dažnai atsitinka dėl to, kad nors tėvai kalba draugiškai, bet vis dėlto vaikas girdi pamokslą.

Labai svarbi kliūtis santykiuose tarp paauglių ir suaugusiųjų yra bendravimo stoka. Paauglystėje, jeigu vaikystėje sukuriami palankūs santykiai, tokios problemos gali ir neiškilti. Iš dalies tai priklauso nuo mūsų sugebėjimo gerbti vaiką net ir tuomet, kai mes jam nepritariame. Kai nustojame galvoti apie tai, mes suvokiame stebuklą, kuris pasireiškia ugdant vaiko gebėjimą mąstyti. Niekieno nepadedamas vaikas dažnai nesąmoningai suvokia, patiria ir nagrinėja įspūdžius, jungia juos į sistemą ir po to veikia vadovaudamasis savo išvadomis. Jis turi savo protą! Labai dažnai mes nepagarbiai pasinaudojame tuo matydami nepaklusnumą ir maištavimą. mes ujame šiuos „nusižengimus“ ir bandome vaikui padaryti įspūdį tuo, kaip mes mąstome. Norime „nukalti“ vaiko charakterį, protą, asmenybę, lyg jis būtų molio gabalas, o mūsų veiksmai turėtų ji „suformuoti“. Čia vaikas įžvelgia tironiją. Beje, tai gryna tiesa. Tačiau tai nereiškia, kad negalime ir neturime daryti įtakos vaikui. Tai tik reiškia, kad mes negalime „jėga“ jo įspausti į mūsų įsivaizduojamą kiautą.

Kiekvienas vaikas pasižymi savo kūrybiškumu, kuris atskleidžia tai, ką jis gyvenime patiria ir su kuo susiduria. Kiekvienas vaikas savo asmenybę formuoja individualiai.

Kadangi mūsų, tėvų, pareiga pastūmėti vaiką tinkama linkme, mes privalome gerai žinoti, ką ir kaip mes kreipiame. Daug ko galime išmokti stebėdami vaiko elgesį ir nustatydami tokio elgesio tikslus. Sužinosime daugiau, jei norėsime suvokti, apie ką jis mąsto. Tai tikrai nesunku padaryti, nes vaikas save išreiškia labai laisvai. Bet jeigu mes jam priekaištaujame, kritikuojame jį, įtikinėjame arba primetame kaltę, jis greitai išmoksta užsisklęsti ir neatsiverti. Taip mes užveriame bendravimo ir bendradarbiavimo duris.

Kita vertus, laisvai priimdami vaiko idėjas, aptardami jas kartu ir nagrinėdami galimas pasekmes, nuolatos klausiame: „kas gali po to įvykti?“, „kaip tu po to jausiesi?“, „kaip kitas žmogus jausis?“ toks bendravimas vaikui rodo, kad gyvenimo problemas galima spręsti sėkmingai. Panašūs klausimai yra vienas iš geriausių idėjų perdavimo metodų.

Būtų keista tikėtis, kad vaikas turi tik „teisingų“ idėjų. Pasakydami jam, kad jis „klysta“, o mes esame „teisūs“, tik priverčiame jį užsisklęsti (tokį poveikį patiriame ir mes). tai yra kalbėjimas jam. „Bili! tu žinai, kad yra neteisinga nekęsti savo sesers. Tai gėdinga. Tu turi ją mylėti, esi jos didysis brolis.“ Tai yra kalbėjimas vaikui. antra vertus, sakydami: „aš stebiuosi, kodėl berniukas turėtų nekęsti savo sesers? Ar tu turi kokių nors idėjų?“, „todėl, kad ji painiojasi mano kelyje!“, „ką daugiau berniukas galėtų daryti, kaip nekęsti jos?“ – mes diskutuojame. Mes pripažįstame Bilio neapykantą seseriai be moralinio vertinimo, nesvarstydami, ar tai gerai ar ne. Taip yra. Vaiko požiūriu, „ką ir kodėl“ reiškia tai, ką mes norime pabrėžti.

Mes pernelyg esame linkę manyti, kad žinome, ką vaikas jaučia. „Atsimenu, kaip aš jaučiausi, kai mano sesuo nuolat būdavo senelės dėmesio centre dėl to, kad buvo tokia protinga! Aš neketinu leisti, kad tai įvyktų ir mano vaikui.“ Žinoma, mano duktė gali neleisti savo protingai sesutei gauti visą dėmesį. užuot piktindamasi tuo, kaip aš elgiausi su savo seserimi, ji gali ją pralenkti. Mano vaikas gali turėti visiškai kitokį požiūrį. galbūt aš geriau suvokčiau, kaip ji jaučiasi, ir negalvočiau, kad ji jaučiasi taip pat, kaip jaučiausi aš, t. y. stengiausi būti gera ir pranokti kitus.

Mes privalome pripažinti, kad yra daugiau požiūrių, o ne vienintelė ir teisinga mūsų nuomonė. Kad tai, kaip mes suvokiame daiktus, yra ne vienintelė ir nebūtinai teisingiausia tiesa.

Turime susirūpinti, kai pajuntame, kad vaikas daiktus suvokia kitaip negu mes. Jeigu mums kažką pasakius vaiko veido išraiška pasikeičia arba jis jaučiasi pažemintas, mes tuoj pat prarandame galimybę bendrauti atvirai. Mes visą laiką turime būti pasirengę pripažinti ir priimti kitokį nei mūsų požiūrį, kuris taip pat gali turėti savo privalumų. „Galbūt tu visiškai teisus. mes turime apie tai pamąstyti ir pažiūrėti, kas po to atsitiks.“ Galime vaikui pasakyti: „aš su tavimi nesutinku.“ Bet mes visada turime tęsti pripažindami: „Juk tu turi teisę taip galvoti, jeigu nori. Palaukime ir pamatysime, kaip tai veiks.“ Jausdamasis lygus tarp suaugusiųjų, kiekvienas stengiasi iš naujo įvertinti savo mintis. Tokiu atveju visiškai atmetama idėja apie „teisius“ ir „klystančius“ ir daugiau dėmesio kreipiama į praktinius rezultatus.

Jei mes norime, kad vaikas pakeistų savo nuomonę, turime jam padėti ir parodyti, kad kitas būdas bus veiksmingesnis. Vaiką turime priimti kaip partnerį kuriant šeimos harmoniją. Jo idėjos ir požiūriai yra svarbūs visų pirma dėl to, kad jie veikia! Šios idėjos formuoja vaiko „asmeninę logiką“ – jo elgesio priežastis pasąmonėje. Bergždžias dalykas sakyti vaikui nedaryti to, ką jis jau ir taip žino. Jis suvokia, kad tai blogas dalykas, nes, darydamas bloga, jis siekia klaidingo tikslo. Tokie perspėjimai tik sustiprina vaiko apsisprendimą. Jis jaučiasi turįs teisę į savo nuomonę. To negalima logika paneigti. Visi privalo išmanyti psichologiją, priimtinus ir nemalonius dalykus, kurie traukia dėmesį, valdingumą ir stiprina klaidingą savivoką.

Įsiklausydami į vaiką, geriau suvokiame jo logiką. Jam padėti galime atskleisdami kitokį požiūrį, kuriame jis gali įžvelgti anksčiau nematytų privalumų. Vaikas, kuris siekia vadovauti, galbūt taip pat gali trokšti, kad jį mėgtų. Čia mes galime padiskutuoti apie sunkumus, kurie atsiranda sprendžiant šias problemas. Vaikui gali atrodyti, kad jo nemėgs, jeigu jis bus peštukas ir jam teks apsispręsti, kas svarbiau. Pasakę vaikui tiesiai: „tavęs nemėgs, jeigu tu norėsi vadovauti“, tik padidinsime jo priešiškumą. „Kaip žmonės vertina peštuką? Jeigu peštukas nori, kad jį mėgtų, ką jis turi daryti? Ar jis turi pasirinkimą?“ tokie ir panašūs klausimai vaikui padeda suprasti, kas vyksta, ir suvokti savo vietą. Jis net turi pripažinti, kad tai – jo asmeninis reikalas!

Sakykim, mama išgirsta sūnus kovojant dėl to, kad vienas iš jų sukčiavo žaidžiant kortomis. Ji nutaria nesivelti į kovą. Bet vėliau, nurimus aistroms, ramioje draugiškoje atmosferoje gali tai aptarti: „Jūs abu žinote, kad apgaudinėti yra negerai. Tai gadina žaidimą ir menkina malonumą, kurį patirtumėt žaisdami gražiai. Kodėl nesusitariat žaisti pagal taisykles ir neapgaudinėti?“ Gražiai ir draugiškai pasakyta. Bet tai nėra diskusija. Tai – pamokslas. Logiška, bet ne psichologiška.

Tarkim, mama po dienos kitos galėtų berniukams pasakyti: „aš kažkuo susidomėjau.“ Abu vaikai taip pat susidomės. ko mama susirūpino? Ji prikaustė jų dėmesį. Mama tęsia: „Sakykim, du žmonės žaidžia ir vienas staiga apgauna. Kas atsitinka?“ „Jie susipeša.“ „Kodėl tu manai, kad vienas iš jų apgaudinėja?“ Pasigirsta atsakymai: „Nes jis nori laimėti“, „Nes jis nori būti didelis.“ Tokie žodžiai rodo, ką kiekvienas iš vaikų apie tai galvoja. Vienas viską išsako, o kitas gali tarti: „Nes aš nenoriu visą laiką vilktis uodegoje.“ Kiekvieną kartą motina kreipiasi į kitą vaiką ir klausia jo nuomonės apie brolio atsakymą. Ji siekia gauti informaciją ir tuo pačiu metu nori leisti berniukams suvokti, kas vyksta jų galvose. Pagaliau ji gali paklausti: „Kas atsitiko malonumui, kurį teikia žaidimas? Kaip jaučiasi apgavikas prieš tą, kurį apgavo? Ar tu manai, kad šie žmonės galėtų išmokti garbingai žaisti? Kaip? Ką galėtų daryti kiekvienas? Kaip jie gali išlaikyti tą pasitenkinimą ir nesugadinti jo?“ Po klausimų ir atsakymų, daugiau sužinojusi vaikų nuomonę, ji gali pasakyti: „Aš taip džiaugiuosi sužinojusi, ką jūs galvojate. Tai man labai padės.“

Motina paskatino vaikus mąstyti. Ji neturi nieko sakyti, ką, jos nuomone, reikėtų daryti. Vaikai turėjo galimybę patys suprasti, kokia gali būti problema ir kokie gali būti problemos sprendimo būdai. Tai jie turi padaryti patys, be to, jie turi pamatyti, kas atsitiks.

Nė vienas iš mūsų nemėgsta susidurti su problema, dėl kurios jis gali būti kaltas ir kuri iš pat pradžių pateikiama kaip kaltinimas. Kalbėdami apie bendrus sunkumus, privalome kalbėti apie „žmones“, o ne apie du berniukus ir dvi mergaites, neturime išskirti „jūs ar jis“, nes taip sukuriama distancija, kuri siekia objektyvumo. Mes taip norime įsigilinti į kitų problemas! Kai sunkumus aptarinėjame su vaiku, dažnai suvokiame, kad daug lengviau kalbėti įsivaizduojant tai kažkur kitur. Kita vertus, būna akimirkų, kai būtina elgtis visiškai atvirai. „Aš turiu problemą. man įdomu, ką tu apie tai galvoji? Kai aš bandau padengti stalą pietums, o jūs norite, kad aš padėčiau jums ruošti namų darbus, man labai sunku dirbti du darbus iš karto. Ką jūs manote, kaip mes turėtume elgtis?“ Kad ir kokią informaciją gautume diskutuodami, tai gali tapti mūsų tolesnių veiksmų pagrindu. Mes negausime jokios informacijos, jeigu bandysime pataisyti klaidingą idėją moralizuodami. Taip tik pralaimėsime. Vaikas negali būti atviras, jeigu mes jį įtikinėjame, kad jis klysta. Jeigu vaikas pateikia nepriimtiną idėją, pirmą kartą turime ją priimti. „Tu čia turi idėją, bet aš galvoju, kaip būtų, jeigu visi taip darytų?“ Jei vaikas nebenori toliau diskutuoti išgirdęs, kad jo idėja neveiks, atidėkite pokalbį kuriam laikui. „Pamąstykime apie tai ir pakalbėsime po kelių dienų. gal iki to laiko mes jau turėsime kitų idėjų.“

Kalbėjimas vaikams reiškia pasakojimą to, ką mes norėtume, kad jie darytų. tai reiškia reikalavimą paklusti pagal mūsų mąstymo įvaizdį.

Kalbėdami su vaiku, mes kartu ieškome idėjų, kurios padėtų išspręsti problemą arba pagerintų situaciją. Taip vaikas prisideda prie šeimos harmonijos kūrimo ir supranta, kad jis taip pat kuria. tačiau tai nereiškia, kad jis turi teisę tvarkyti šeimos gyvenimą pagal savo idėjas. Diskusija – tai procesas, kuriuo mes bandome pasiekti geriausią bet kokios problemos sprendimą visų tuo besirūpinančių labui. Daugelis mano, kad „naujas psichologinis požiūris“ reiškia pataikavimą vaikams, kad tai prilygsta bet kokio vadovavimo atsisakymui. Iš tikrųjų yra priešingai. Kai mes nesugebame su savo vaiku atsisėsti ir pakalbėti apie iškilusias problemas, kai mes neleidžiame jam išsakyti savo nuomonės ir nemokame į jį įsiklausyti, tada vaikas tikrai daro tai, ką nori, o mes jo elgesiui prarandame, matyt, ne tik įtaką, bet ir autoritetą. Bendradarbiavimą reikia pelnyti – jo negalima išreikalauti. Geriausias būdas bendradarbiavimui pasiekti yra draugiškas, atviras pokalbis apie tai, ką kiekvienas iš mūsų galvoja ir jaučia, ir geresnių elgesio būdų ieškojimas.

Views All Time
Views All Time
929
Views Today
Views Today
1
0 0