Kaip įveikti baimę?

Tema – kaip įveikti baimę. Baimei įveikti nėra vienos mažos piliules. Tam reikalinga tikra sadhana. Teisinga sadhana, teisingos dvasinės praktikos padeda įveikti baimę. Mūsų didžiausia baimė yra mirties baimė. Baimė netekti kūno yra pagrindinė baimė, po kurios eina visos kitos. Jogai sako, kad jei nesi prisirišęs prie kūno, tai nebijai ir jį prarasti. Logiškai tai skamba gerai, bet tada mes turime tuo įsitikinti emociškai. O tam turime patirti kažką daugiau nei patiriame pojūčiais ir fiziniu kūnu. Tuo momentu įžengiame į dvasinio tobulėjimo kelią ir sadhana prasideda. Dvasinė patirtis padeda mums išplėsti savo sąmonės ribas, suvokti, kad yra kažkas daugiau nei vien fizinis kūnas ar net mentalinis, astralinis, emocinis ar intelektualinis kūnas. Yra daugiau ką patirti nei galime patirti šiomis ribotomis priemonėmis. Mes jaučiame šių priemonių ribotumą, ir tai kelia mums liūdesį. Arba patiriame baimę, kai susiduriame su ribomis, kurias norėtume peržengti. Kai šios žemesnės emocijos tampa labai stiprios, kiekvienas turi pasirinkimą, arba dirbti su savimi, arba pasiimti plaktuką ir sudaužyti raudonai mirksinčias šviesas, signalizuojančias mums apie problemą, lygiai kaip ir mašinoje pradeda mirksėti lemputė, kai nusėdęs akumuliatorius arba nebėra degalų. Jūs tada galite pasiimti mažą plaktuką iš įrankių dėžės ir sudaužyti šias raudonas šviesas, jos nebedega ir jūs galvojate, kad viskas yra gerai.

Tas pats tinka ir mūsų kūnui. Kai skirtingos lemputės mirksi, mes turime pasirinkimą: vienas jų yra paimti plaktuką ir sudaužyti lemputes. Mes tai dažnai darome vartodami tabletes, alkoholį, narkotikus, per daug valgydami ar miegodami, arba įpuldami į gilią depresiją. Mes paprastai sakome kažką panašaus į: „Ach, pasaulis nemyli manęs!”, „Su manimi viskas gerai, bet pasaulis yra neteisingas!”, „Aš tikrai būčiau daugiau pasiekęs, jei mano tėvai nebūtų buvę tokie”. Arba dar geriau „Man tik pasitaikė gyventi šalyje, kurios bloga vyriausybė”. Visa tai tik skirtingi plaktukai, kurie neduos mums jokios išeities. Kitas pasirinkimas, kurį turime – tai pasikliauti išmintimi. Tačiau kaip mums gauti tos išminties? Kas yra išmintingas? Mes galime skaityti šventus raštus ir tokiu būdu suvokti, kad yra kažkas aukščiau nei žinome. Mes galime skaityti šventųjų ir išminčių istorijas, kad suprastume, kaip jie gyveno ir kaip jie kovojo su tomis raudonomis šviesomis. Vietoje to, kad imtų plaktuką, jie paklausė savęs: „Kodėl raudonos šviesos dega? Kaip aš galiu tai išspęsti?”.

Pagaliau mes keičiame savo gyvenimą ir pradedame praktikuoti sadhaną. Ką tai reiškia praktiškai? Imkime baimę. Baimė yra bliksinti šviesa. Jei kas turi daug baimių, tai yra signalas, kad jis smarkiai identifikuojasi su ego ir kūnu/protu. Protui reikia plėstis, ir jis pradeda traškėti. Tai kelia skausmą, nes mums reikia erdvės. Mes tai darome išmesdami dalykus, kurių mums nereikia. Aš turiu omenyje ne objektus, o protines modifikacijas. Tada pradedame keistis. Pirmiausiai sukūriame erdvę, o tada jau galime pripildyti šią erdve kitkuo. Jogoje tai vadinama sublimacija. Pirmiausiai turime ką nors pašalinti, kad į jo vietą galėtume patalpinti kažką kitko. Jei nieko nepašalinsime, tai nebus vietos naujiems dalykams.

Tarkime yra namas su gražia mansarda. Daug kartų gyveno šiame name, ir kiekviena savo likusius daiktus sudėjo į mansardą. Ji tiesiog prigrūsta daiktų. Tačiau dabar mansardoje mes norime padaryti gražų jogos kambarį – vietą, kur mes galėtume ateiti ir medituoti, daryti asanas ir gal net pakviesti draugų satsangui ir kirtanui. Ką mes turime daryti? Mes turime išnešti visus tuos senus daiktus, paimti šluotą, išvalyti ir tada nudažyti. Tik tada mes turėsime laisvą erdvę.

Tas pat yra ir su mūsų protu. Jame yra tiek daug sąlygiškumo, tiek daug baimių, nerimo, troškimo, norų. raga-dveishas (norų ir nenorų). Visas mūsų auklėjimas yra tenai, visas mūsų išsilavinimas, viskas, ką mes esame girdėję ar matę. Kaip ir bliksinčias šviesas juos turime suvokti esant. Tada pradedame juos iš lėto šalinti. Mes tai darome sadhanos, mūsų dvasinės praktikos, pagalba. Šiame etape mums reikalinga jogų, išminčių ir šventųjų pagalba. Jie mums nurodo, kaip tai daryti. Nėra vieno vienintelio kelio, kelių yra įvairių. Mes turime pasirinkti kelią, kuris labiausiai tinka mūsų charakteriui ir mūsų gyvenimo būdui. Mes negyvename kaip svamiai, vienuoliai ir kunigai, arba žmonės, gyvenantis vien tik dvasinį gyvenimą. Ne, mes turime namus, esame susituokę, turime vaikų ir darbus. Mes gyvename pasaulyje. Taigi, atsižveldami į tai, turime pasirinkti savo individualią sadhaną.

Sadhana yra būtina. Mes negalime gyventi šiaip be tikslo. Netgi tada kai vyksta karas, generolai susėda kartu ir nustato tikslą, kurį jie nori pasiekti tą dieną. Tačiau dauguma laiko mes beprasmiai klajojame aplinkui, stebėdami ką naujo atneš kita pavasario mada ar domėdamiesi, koks bus naujų kvepalų kvapas. Tačiau. mums reikia tikro tikslo. Tarkim, jei jūs matote, kad jumyse yra daug baimės, pasakykite sau „Aš dabar ketinu įveikti šią baimę. Tapsiu stiprus darydamas asanas ir pranajamą, dalyvaudamas satsanguose. Stebėsiu savo protą ir pamatysiu, kodėl aš bijau. Aš tikrai stengsiuosi tai pakeisti ir taip pat paprašysiu pagalbos. Neketinu visko padaryti vienas pats, aš pasikliausiu ir auštesne išmintimi”.

Čia jogos centre, visi mokymai, kuriuos praktikuojame, yra Svami Šivanandos ir Svami Višnu-devanandos. Abu mokytojai dažnai rėmėsi Bhagavad Gita, Šri Krišnos ir Ardžiunos pokalbiu, kaip puikiu pavyzdžiu įveikti baimei. Kai karas buvo beprasidedąs, kas atsitiko su Ardžiuna? Jis tirtėjo iš baimės, jis negalėjo nulaikyti savo lanko, ir visas jo kūnas drebėjo. Pagrindinė Bhagavad Gitos pamoka netapti prisiryšusiu prie atliekamo veiksmo. Iš pradžių mes būsime nepajėgus pilnai to suprasti, kadangi save tapatiname su viskuo, kas mus supa, su savo mintimis ir emocijomis. Tai yra aukščiausia filsosofija nesusitapatinti su kūnu ir protu, o tik veikti pagal Dharma(pareigą, teisingumą). Veikimas neveikime ir neveikimas veikime yra aukščiausias Gitos mokymas. Tai reiškia, kad veikia gamta, o mes esame tik marionetės. Tai labai sunku suprasti. Ego tai nepatinka, jis mano, kad viskas yra labai individualu, individuliai padaryta, žmogaus padaryta.

Baimė gali būti įveikta nukreipiant protą link Realybės. Yra daug būdų tai padaryti. Bhakti jogos praktikoje, jūs pasikliaujate Dievu, nesvarbu kaip jūs jį bematytumėte. Realybėje yra tik vienas Dievas, tačiau yra skirtingi jo pasireiškimai (skirtingos manifestacijos) skirtingose filosofijose. Yra dualistinė filosofija ir yra nedualistinė filosofija, kaip pavyzdžiui Advaita Vedanta. Bhakti joga yra dualistinė. Ji priveda ego iki to, kad jis pats viduje paprašys pagalbos. Dainavimas, Lilos arba dieviškų istorijų, apreikštų iš Puranų klausymas, ego nusilenkimai ištuština protą ir pripildo jį kažkuo dievišku – visa tai praktika, kuri suteiks jums daug stiprybės.

Dar yra Radža (Raja) joga. Ji labai populiari Vakaruose. Analizavimas, minčių stebėjimas, minčių apvalymas, minčių koncentravimas į vieną tašką, įvairių proto lygių stebėjimas, praeities įspaudų(patyrimų) ir kaip jie ateina supratimas, visa tai yra Radža jogos technikos. Praeities įspaudai nuolatos beldžiasi į mūsų duris, net jei mes sąmoningai to nenorime, jie ateina, jie yra įpročiai. Kai mūsų jutimai nerealizuojami, mes tampame pikti, arba tokie nusivilę, kad puolame į depresiją, mūsų reakcijos priklauso nuo mūsų praeities įspaudų (patyrimų), vadinamų samskaromis.

Svami Šivananda mums primena, kad pradėjus sadhaną, pasislėpęs ego pasiruošęs užimti tuos kampus, kurie nėra apšviesti. Tarkim, mes praktikuojame asanas, pranajamą, meditaciją. Praktikuojame nuostabiąją sadhaną. Tačiau greitai mes prisirišame prie to, kad darome asanas ir kaip nuostabiai jaučiamės. Staiga, visas pasaulis jau nėra toks tyras, kokie esame mes. Viskas tampa žemiau mūsų. „O, Dieve, šis žmogus vis dar rūko…Atsiprašau! Smirdi!” Mes tampame arogantiškais. Visa sadhana iš tiesų buvo nieko verta. Ego pasikeitė, jis parasčiausiai perėjo iš vieno kampo į kitą ir vis dar ten tebėra. Anksčiau didžiavomės savo šukuosena, o dabar didžiuojamės savo asanomis – iš esmės tai yra tas pats.

Svami Šivananda mus perspėja, kad net jei esame praktikuojantys, ego keičia savo vietą, jis toks lankstus ir užsislaptinęs. Šį ego aspektą joga vadina maja arba iliuzija. Be abejo, tai taip pat sukelia baimę, kadangi kai tik prie ko prisirišame, mes imame bijoti tai prarasti.

Kuo daugiau ego identifikuojasi su tuo, ką šiuo memonetu darome, tuo daugiau bijome tai prarasti. Jei visa mūsų koncentracija yra ties fiziniu kūnu, mes bijome bet kokios mažos ligos, kiekvieno nežymaus temperatūros pakilimo, kiekvieno menko kosulio. Jei visa svarba bus suteikta mūsų išvaizdai, mes vistiek negalime išvengti fakto, kad po 40-ties mūsų plaukai pražils ir susilpnės, oda susiraukšlės, dantys iškris, o akys pasidarys silpnos. Ką tada darysime? Pasislėpsime savo namuose ir niekur neisime?

Suprasdami, kad reiškiniai kinta, turime išmokti identifikuotis su Tiesa. Viskas, visa materija visatoje nuolatos keičiasi ir tai yra vienintelė Tiesa. Kūdikis gimsta, ir mes sakome, kad jis ar ji jau yra viena diena pasenęs, o ne viena diena pajaunėjęs. Baimė ateina iš Avidya (nežinojimo). Jnana(Džnana) jogoje analizuojama, kas yra Tiesa, kas ištikrųjų būna. Ar tai kūnas? Ne. Kūnas – tik puikus instrumentas, be jo nėra gyvenimo, nėra pažinimo ir evoliucijos. Mums kūnas reikalingas, kad galėtume vystytis ir suvokti, kas iš tikrųjų esame. Tačiau kūnas yra tik instrumentas. Tai kaip mašina, kurioje sėdime, vairuojame, pastatome ir po to išlipame iš jos. Jei mes tai galime atsiminti, tai gali mums padėti įveikti baimę. Tai Jnana jogos technikos.

Jogoje mes ne tik investuojame į kūną, bet taip pat ir į protą. Protas veikia vienodai. Ar mus domina tie patys dalykai, kaip prieš 10 metų? Ne, dabar turime kitokius interesus. O ką darysime po 10 metų? Ir vėl bus kiti interesai. Kas yra protas? Ar mes esame protas? Joga sako „ne, mes nesame protas”. Protas irgi yra besikeičiantis fenomenas, sklandantis aplink sielą – Atmaną arba Aš – centrą, kuris niekada nesikeičia. Tai svarbus instrumentas. Mums reikia mąstyti, mums reikia atskirti daiktus. Mums reikia patirti visas tas pagundas gyvenime, kad galėtume augti. Emocijos, intelektas, ego, sugebėjimas (at)skirti ir žinios yra proto dalis. Ir kadangi protas yra taip arti mūsų, mes save su juo tapatiname.

Mūsų kalba atspindi šį tapatinamąsi. Kai esame pavargę, mes sakome „Aš pavargęs”. Tai netiesa. Tai tik jūsų kūnas ar protas pavargęs. Arba kai sergame, mes sakome „Aš sergu”. Galbūt mūsų kūnas nesveikuoja arba protas. Žmonės, turintys platesnį suvokimą, niekada taip nesakys. Jie sakys: „Mano kūnui reikia šito” arba „Mano protas prašo ano”. Tokiu būdu per kalbą pasireiškia suvokimas, kad „Aš” nesikeičia. Tiktai viskas aplink „Aš” keičiasi. Tol kol save tapatiname su tuo kas keičiasi, mes patiriame praradimų ar pasikeitimų baimę. Tai galime analizuoti savo meditacijose, pažvelgti į tai, ir tada vietoj to patalpinti kažką kitka. Mes tai išvalome kaip mansardą, sakydami: „Tai nėra Tiesa. Tai – ką aš galvojau ir kaip gyvenau, kaip buvau išaugintas, kaip mano tėvas, senelis ir kiti galvojo. Tai – samskara, stiprus įspaudas prote.” Tačiau yra aukštesnis mąstymas, aukštesnė tiesa, kuria galime pakeisti tuos įspaudus. Tai žinojimas, kad kūnui yra skirtas ribotas laikas. Pagal statistiką vidutinis žmogaus amžius Europoje yra 76 metai. Tai nėra daug, turint omenyje, kad kaip mes žinome iš praeities, kūnas gali būti 100, 150, 200 metų. Tačiau atsižvelgiant į mūsų gyvenimo būdą geležies arba Kali Juga amžiuje, kūno amžius labai ribotas. Tuo tarpu protas išlieka ilgiau, kadangi protas vis dar būna su siela, kai ji palieka kūną. Mes žinome iš eksperimentų, kad kai žmones operuoja ir jų kūną ištinka klinikinė mirtis, jie gali girdėti daktarų pokalbius ir juokus. Šiais laikais daktarai jau apie tai žino ir atsargiau bendrauja operacijų metu. Yra istorijų, kai pacientai pasako gydytojams, kad tokie daiktai kaip chirurginės žirklės buvo paliktos jų skrandyje. Yra tūkstančiai išstudijuotų atvejų, kai kliniškai mirę žmonės galėjo girdėti ir matyti, kas aplink juos vyko.

Mokytojų paruošimo kursuose mes diskutuojame šia tema, kai studijuojame tris žmogaus kūnus – fizinį kūną, astralinį kūną ir priežastinį kūną. Po paskaitos kartais paklausiame, ar kas tarp studentų yra tai patyrę. Kartą per mokytojų kursus Prancūzijoje, jaunuolis iš Ispanijos atsistojo ir pasakė, kad jis yra patyręs motociklo autoavariją prie Gibraltaro. Jis važiavo truputį per greitai, išlėkė iš kelio ir atsitrenkė į medį. Tada jis atsikėlė ir nuėjo link kelio ieškoti pagalbos. Jis bandė sustabdyti mašinas, bet mašinos važiavo labai greitai ir nestojo. Jis beveik prarado viltį: „Negi jie nemato, kad man reikia pagalbos?” Tada jis labiau išėjo į kelią, kad tikrai būtų aišku, kad jam reikia pagalbos. Jis greitai suvokė, kad gali girdėti pokalbius, vykstančius mašinose, kai šios priartėdavo. Jis galėjo labai aiškiai girdėti, kas buvo sakoma kiekvienoje mašinoje! Vienoje mašinoje jauna pora maloniai šnekučiavosi, taigi jis pamanė, kad jie greičiausiai sustos. Taigi jis žengė į kelio vidurį, ir mašina pervažiavo jį kiaurai! Dabar jis tikrai nebežinojo ką daryti – viskas buvo per daug keista. Kai jis grįžo atgal prie medžio, pamatė tenais gulintį kraujuojantį savo kūną ir šalia jo savo motociklą, sudaužytą į šipulius.Tai dar ne istorijos pabaiga. Toliau jis atsimena tik kaip pabudo ligoninėje. Jis buvo klinikinėj mirty, bet kažkokiu būdu greitoji pagalba laiku atvažiavo, jis buvo operuojamas, išliko gyvas ir pasveiko. Vėliau dalyvavo mokytojų kursuose ir po keturių savaičių sėkmingai išlaikė testą. Jis tapo jogos mokytoju, ir dabar moko kur nors Ispanijos pietuose.

Taigi yra daugybė panašių atvejų, kurie parodo, kad nefunkcionuojant fiziniam kūmui protas vis tebeveikia. Tai reiškia, kad matome ir jaučiame astraliniu kūnu, energetiniu kūnu, tai yra vieta kuriaje yra protas.

Taigi baimė, kurią jaučiame, yra astraliniame kūne – rafinuotame eteriniame kūne. Mes esame turėję šį astralinį kūną daugybę savo gyvenimų. Vėl ir vėl šis astralinis kūnas įeina į naują fizinį kūną, kuris sukuriamas mūsų tėvų iš žemės per maistą. Taigi jūs galite įsivaizduoti kokie stiprūs ir gilūs gali būti įspaudai tokie kaip baimės. Mes juos nešiojame su savimi iš vieno gyvenimo į kitą. Reikia daug kantrybės, supratimo ir kai kurių labai tikslių sadhanos technikų, kad ištrintume tuos gilius įspaudus, kurie vėl gi yra ne kūne, bet prote, astraliniame kūne. Žinoma, baimė taip pat veikia ir fizinį kūną. Kuo daugiau bijome, tuo daugiau fizinis kūnas kentės dėl skrandžio skausmų ir virškinimo problemų. Dėl šios priežasties holistinė medicina daugiau gydo astralinį kūną nei fizinį. Akupunktūra, joga asanos, ajurveda ir homeopatija – visi jie rūpinasi astraliniu kūnu.

Nesitikėkite labai greitai įveikti baimę. Tai instinktas atėjęs iš gyvūnų pasaulio. Šivanandos jogos centre Miunchene mes turime du mažus paukščiukus, kurių vienas visai neseniai paliko savo kūną. Biure jie turi didelį narvą. Naktį jie įskrenda į vidų, bet dienos metu jie laisvi, jie skraidžioja aplinkui, žiūri per langą ir turi daugybę vietų kur paprastai tupi. Jie yra karaliai kambaryje, jie nebijo. Tiesą sakant, jie rėks ir net jums lengvai įžnyps, jei jūs įeisite į kambarį ir darysite ką nors, kas jiems nepatinka.

Tačiau jei nepažįstamas žmogus įeina į ofisą, jie iš karto skrenda į viršų ir stebi. Jie žino, kad yra ten saugūs, kad žmogus negali skraidyti. Taigi jie ten sėdi, kol jis ar ji neišeina. Tas pats ir su viskuo kas nauja, ko jie nėra anksčiau matę, ar girdėję. Jei tai dulkių siurblys, tai ne problema, jie patenkinti kartu čiulba, bet jei yra koks triukšmas, kurio jie nežino, jie išsigąsta.

Mes taip pat bijome nežinomybės. Bijome naujų dalykų. Kaip jaučiamės, kai ateiname į naują darbą? Mes pradedame pirmadienio rytą. Pirma diena, nauja aplinka, nauji kolegos, naujas viršininkas, viskas nauja. Mes truputį bijome. Darbo vietose esantiems žmonėms esame priešai. Šis pojūtis ateina iš gyvūnų pasaulio. Todėl neidentifikuokite savęs su baime galvodami: „Tai mano baimė. Aš vienintelis, kuris bijau.” Tai gilus įspaudas. Taip yra sutvarkyta gamtos, todėl šis instinktas yra stiprus ir nuolatinio budrumo būsenoje. Gyvūnai negali šio instinkto taip stipriai ignoruoti. Jiems baimė reikalinga. Jei jie nebijotų, nesugebėtų išgyventi.

Taigi daugelis baimių ateina iš instinktyvaus proto, kurį paveldėjome iš gyvūnų sąmonės. Tam, kad tai įveiktume reikia daug kantrybės ir darbo, ne tik intelektualaus supratimo, tai turi būti realiai įgyvendinta praktikoje. Reikalingas veiksmas, o ne pasyvumas.

Mes turime veikti, turime įveikti tą baimę. Svami Šivananda nuolat sakydavo, kad viena iš didesnių žmogaus baimių yra auditorijos baimė. Ego bijo, kad jis nepasirodys geriausiai. Kai kurie žmonės sakys : „Ai, šis pasisakymas buvo nuobodus, jis visai nepalietė temos”. Kiti sakys: „O, tai buvo puiku!”. Ego bijo ir sulaiko jus nuo daugelio dalykų. Bet kaipgi galime nugalėti ego kitaip jei ne veikdami? Įsiminkite – veikimu! Tai Karma joga. Mes veikiame. Guru arba jūsų dvasinis mokytojas jums po mokytojų kursų pasakys: „Eik ir vesk pamoką”. „Ką? Aš? Ne! Aš nežinau kaip tai pasakyti, kaip dainuoti tas mantras! Aš nežinau sanskrito. Aš nežinau kaip pataisyti, aš net nemokų asanų taip gerai… Aš tik pradėjau!” Ego yra toks protingas. Jis gali įtikinti kiekvieną, kad dabar netinkamas laikas. Argi netaip?

Tai baimė. Štai kodėl neištreniruoti protai išmoksta vieną dalyką ir daro jį visą savo likusį gyvenimą. Jie apsistoja vienoje vietoje ir ten pasilieka. Jie išmoksta tam tikros elgesenos, ir jos nekeičia. Jie turi kelis žmones, kurie jiems sako, kokie puikūs jie yra, ir jie pasilieka su jais. Mes kuriame savo mažas salas, kad baimė negalėtų pasirodyti. Tačiau jei turit drąsos ir norit tai įveikti, tada eikite ten, kur jūs esate tik tuo, kuo esate tuo metu, kur nėra vardų, titulų. Tada jūs galite veikti, atlaikyti ir įveikti savo baimę, tada jūs augate.

Štai kodėl jogoje visuomet sakome: „Ateik į ašramą”. Ten jūs esate niekas, niekam ašrame nerūpi ar jūs turtingas ar vargšas, ar jūs žinote ką nors ar ne. Jūs esate tik tuo, kuo esate tuo momentu. Kai kurie žmonės negali to pakęsti. Jie klausia: „Kodėl mes visuomet turime titulus ir mantijas? Kodėl turime pinigus ir akį rėžiančias mašinas? Kodėl turime deimantus ir šukuosenas?” Kodėl? Todėl kad norime parodyti, kokie šaunūs esame. Mes norime paslėpti savo baimes.

Pažiūrėkite kaip Jėzus vaikščiojo. Jei jis eitų gatve šiais laikais, žmonės žiūrėtų į jį kitaip. Kaip jis gali šitaip vaikščioti sekmadienį? Be batų Jis net negalėtų gauti išgerti arbatos, nes būtų be batų. Taigi mes patys kuriame savo baimę, statome savo pilis aplink save, ir aišku rezultatas – giliai išsišaknijusi baimė.

Mes turime iš to išsilaisvinti. Tai nereiškia, kad turime vaikščioti be batų. Mes turime prisitaikyti ir pasirinkti vidurinį kelią. Svamis Šivananda vadindavo tai „skustuvo ašmenų” keliu. Truputį per daug į vieną pusę – krentame, truputį į kitą pusę – krentame. Tai kaip vaikščiojimas įtempta virve. Bet ką gi čia daugiau veikti? Uždirbti kažkiek pinigų, kažkiek pamiegoti, kažkiek apsipirkti? Visa tai nuobodu, jūs visa tai esate darę. Jūs nesedėtume čia ant kietų grindų klausydami šios nuobodžios paskaitos, jei jums nebūtų kilęs klausimas.

Avidya arba nežinojimas (nesuvokimas) yra reali problema. Ego gali pasislėpti už baimės, už arogancijos, už buvimo geriausiu, jam reikia galios viską kontroliuoti ir jis reiškiasi įvairiose formose. Aišku, baimė yra giliai išsišaknijusi samskara arba įspūdis iš gyvūnų pasaulio, tačiau pagal šventuosius ir išminčius, ką iš tikrųjų turime įveikti – tai ego, kuris bijo prarasti kūną, prarasti savo identitetą. Jei mes sudvasiname ego, tada galime susitapatinti su Atmanu, Aš, Dievu savyje. Tada ego yra labai laimingas, kadangi jis suvokia, kad jis rado ramybę. Ego nepasitenkina, kai jo norai išsipildo. Jis nori daugiau ir daugiau, kadangi čia nėra ramybės. Jis pasirodo geromis idėjomis, ir taip visa mūsų ekonomika išsilaiko.

Svami Šivananda sako: „Atminkite samsaros skausmus”. Atminkite skausmus gimimo ir mirimo rato. Vėl ir vėl jūs gimstate, turite gerti iš buteliuko, tada turite išmokti vaikščioti. Ir kiekvieną kartą kai verkiame, mama mums duoda buteliuką. Tačiau galbūt nesame alkani, bet vistiek turime gerti ir gerti. Mes turime pereiti visa šį skausmą. Turime eiti į vaikų darželį, tada eiti į mokyklą. Ar norime vėl eiti į mokyklą? Ne. Ir mes turime eiti į koledžą. Ar norime vėl eiti į koledžą? Netaip jau blogai, koledžas visai šaunu. Ten turime nemažai laisvalaikio. Tačiau tada turime vesti ar ištekėti. Mes turime auginti vaikus, ir mums reikalingas darbas. O tada taip turime suktis per visą gyvenimą, stengdamiesi padaryti laimingais vyrą ar žmoną ir vaikus. Tada ateina senatvė ir staiga mes suvokiame: „Gyvenimas beveik pasibaigė, ką aš dabar darysiu? Aš nieko nepadariau, greitai aš viską prarasiu” Tada paskutinį kartą įkvepiame ir vėl klajojame astraliniame pasaulyje ieškodami geriausio kūno ir tėvų. Mes galvojame: „Kur aš nusileisiu šį kartą? Gal šį kartą Prancūzijoje, Paryžius visąlaik buvo puikus miestas, aš pasiieškosiu tėvų šalia Champs-Elysees, taigi aš esu tikrai arti viso to” Ir netrukus vėl turime kitą kūną, mokomės vaikščioti, vaikų darželis, koledžas, vyras… Tai samsara, mirties ir gimimo ratas. Ir mes sukame tą ratą per nuolatinius savo troškimus, kurie turi būti įgyvendinti. Tada turime eiti į darbą ir užsidirbti pinigų, kad įgyvendintume tuos troškimus.

Taigi mes trokštame turėti mašiną, ir tame nėra nieko blogo. Pirmus kelius mėnesius jaučiamės puikiai. Tačiau vėliau važiuojame per miestą ir sustojame prie raudonos šviesos, apsidairome aplinkui – nuostabi mašina sustoja šalia mūsų. Staiga pagalvojate: „O, šitoje mašinoje yra geresnės sėdynės nei manojoje, ir ratai atrodo tikrai gerai, vairuotojas atrodo toks atsipalaidavęs toje mašinoje, sėdynė laisvai juda ir mašina taip lygiai važiuoja – aš noriu tokios mašinos” Tai brangi mašina, taigi jūs gaunate geresnį darbą, jūs turite pasistengti, daugiau nėra 8 valandų darbo dienos, dabar jūs turite dirbti 12 valandų per dieną. Tada jūs spaudžiate savo vyrą ar žmoną: „Įsigykime geresnę mašiną, tai pats naujausias modelis” Jūs dirbate savo troškimui, jūs jį įgyvendinate. Aišku, kai tik jūs turite Mercedes mašiną, jums reikia kitų dalykų, jūs negalite pasilikti mažame bute turėdami tokią didelę mašiną. Jums reikia didelio namo, gražaus kraštovaizdžio ir gražaus sodo. Taip viskas tęsiasi toliau – didesnis namas, didesnė mašina, geresnis darbas, vasarnamis, laivas, valtis, lėktuvas, deimantai ir t.t.

Ateikite ir praktikuokite jogą, tapkite geru mokytoju, kuris pats rimtai praktikuoja jogą. Išlaisvinkite save nuo baimės ir nerimo ir suvokite savo tikrąją prigimtį.

Svami Durgananda yra vyriausia
Svami Višnu – Devananda mokinė
ir joga Ačarija Kontinentinės
Europos Šivananda Joga Vedanta centre.

Swami Durgananda