Kai vaikus apninka liūdesys

DEGUONIES KAUKĘ PIRMIAUSIA UŽSIMAUKITE PATYS

Prieš pakylant lėktuvui įgula informuoja keleivius, kokių saugumo veiksmų reikėtų imtis iškilus pavojui. Kas skrido, prisimena, ką reikia daryti, kai iš viršutinės lentynėlės iškrinta deguonies kaukė. Įgulos instrukcija skamba maždaug taip: „Jei keliaujate su mažu vaiku, pirmiausia deguonies kaukę užsimaukite sau ant burnos ir nosies, o tada padėkite tai padaryti vaikui.” Kiekvieną kartą tai išgirdę suvokiate, kad, jei negalėsite kvėpuoti, nesugebėsite padėti savo vaikui.

Šį kartą mes būsime jūsų saugumo instruktoriai, tad, prieš pradėdami kelionę knygos greitkeliu, norime padaryti saugumo pranešimą: „Jei keliaujate su bet kokio amžiaus vaiku, labai prašome knygoje pateiktas idėjas pirmiausia patikrinti savo galva ir širdimi, o tada bandyti padėti savo vaikams.”

Suprantama, mes nesiūlysime gaiviųjų gėrimų, kaip kad daro stiuardesės lėktuve, tačiau suteiksime jums tikrai vertingų saugumo patarimų, kurie turės teigiamą, visą gyvenimą truksiantį poveikį jūsų vaiko jausmų pasauliui.

Kai kurios knygos mintys pasirodys naujos, o kai ką jūs jau tikrai seniai žinote. Nauji dalykai gerokai nustebins, su kai kuo galite iš pradžių nesutikti, tad paskutinį sykį pavartosime kiekvieno skrydžio metu girdimą frazę: „Prisisekite diržus.”

NIEKADA NELYGINKITE NETEKČIŲ

Verkiau, nes batų neturėjau,
kol žmogų sutikau bekojį.

Ši puiki parabolė padeda vaikams suvokti, kas yra pusiausvyra. Ji moko įžvelgti tokius dalykus, už kuriuos turime būti dėkingi likimui. Deja, dažnai žmonės ją neteisingai taiko lygindami netektis: jei tave ištiko nelaimė, žiūrėk, kitą – dar didesnė, tad nesijausk taip blogai. Pateiksime patį žiauriausią tokio nuostatos taikymo pavyzdį: įsivaizduokite porą, auginančią tris vaikus. Vienas vaikas miršta. Artimieji ir draugai guodžia juos: „Nesielvartaukite, juk turite dar du vaikus”.

Žinoma, taip sakoma norint paguosti. Tačiau iš tikrųjų taip siekiama susilpninti tėvų jausmus. Ar tikrai manote, kad esantys kiti du vaikai gali sumažinti sielvartą mirus trečiajam? Toks lyginimas, kad ir gẽra norint, tik dar labiau sustiprina sielvartą. Gedintys tėvai, girdėdami tokius žodžius, suvokia, kad draugai nesupranta, ką jie išgyvena, tad užsisklendžia savyje, o tai dar labiau blogina padėtį.

Kiekviena netektis išgyvenama šimtu procentu. Nėra tokio dalyko kaip pusinis sielvartas. Ypač tai susiję su vaikais. Prisimenate, kaip rauda mažylis, kai atimate iš jo žaislą? Emocinė reakcija žaibiška, ir ašaros tikros. Todėl labai prašome – kai imsitės taikyti mūsų siūlomus principus, ištikus vaiką slepiamai netekčiai, niekada nelyginkite netekčių ir neignoruokite jausmų.

{mospagebreak}

MES NEPERLENKIAME

„Nesijausk blogai” (arba „neliūdėk”) – šiais žodžiais pradedamos frazės, įteigiančios vaikams, kad tai, ką jie jaučia, yra negerai. Pateikiame keletą tokių frazių, jas tikriausiai daugelis esate girdėję.

Patyrus augintinio netektį

Nesijausk blogai – šeštadienį nupirksime tau kitą šuniuką.
Nesijausk blogai – tai juk buvo tik šuo (ar katė ir pan.).

Patyrus žmogaus mirtį

Nesijausk blogai – dabar ji yra geresnėje vietoje.
Nesijausk blogai – jo kančios pasibaigė.
Nesijausk blogai – tokia buvo Dievo valia.
Nesijausk blogai – padarei viską, ką galėjai.
Nesijausk blogai – senelis dabar danguje.

Išgyvenus skyrybas ar nutraukus romantiškus santykius

Nesijausk blogai – bus dar tų vyrų.
Nesijausk blogai – ji tau visiškai netiko.
Nesijausk blogai – tai buvo tik vaikiškas susižavėjimas (ypač dažnai taip sakoma paaugliams).

Patyrus tėvų skyrybas

Nesijausk blogai – tai ne tavo kaltė.
Nesijausk blogai – tėvelis ir mamytė nuo šiol skirs tau daugiau laiko.
Nesijausk blogai – mamytė ir tėvelis tave labai myli.
Nesijausk blogai – kas antrą savaitgalį ir per gimtadienį būsi su tėveliu (arba mamyte).

Nepasisekus pasirodymui mokykloje

Nesijausk blogai – kitą kartą pasirodysi geriau.
Nesijausk blogai – padarei, ką galėjai.

{mospagebreak}

Kiekviena iš pateiktų frazių pradedama žodžiais „nesijausk blogai”. Tai ne perlenkimas. Mes parodome, kaip tai skamba iš tikrųjų. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad vaikas, sulaukęs penkiolikos metų, jau būna gavęs daugiau kaip dvidešimt tris tūkstančius raginimų nedemonstruoti liūdesio ir nesijausti blogai, nes tai yra nepriimtina.

Juoko dėlei truputį pakeiskime minėtą frazę. Greičiausiai neteko girdėti ką nors sakant: „Nesijausk gerai”. Skambėtų kvailai, ar ne?

Įsivaizduokite, kad parnešate tėvams pažangumo pažymėjimą su visais dešimtukais, o jie sako: „Nesidžiauk, kitą trimestrą viskas bus gerokai prasčiau”.

Įsivaizduokite, kad pasakojate draugui, jog viskas klojasi kuo puikiausiai, o jis sako: „Nesidžiauk, reikalai tikrai pablogės”.

Pagaliau įsivaizduokite, kad prisipažįstate ką nors mylįs ir išgirstate atsakymą: „Nieko gero, atsimink, kad skyrybų yra penkiasdešimt procentų”.

Nepaisant to, kad esama negatyviai nusiteikusių žmonių, pasiruošusių bet kurią minutę priminti mums apie gyvenime tykančius pavojus, svarbiausia yra tai, kad mes turime teisę džiaugtis ir jaustis laimingi. Aplinkiniai palaiko teigiamus mūsų jausmus. Retai kada tenka teisintis, aiškintis ar gintis, kai jautiesi laimingas.
Tačiau beveik visada, kai liūdime, kenčiame ar esame nusiminę, aplinkiniai ragina nesijausti blogai, neliūdėti. Prisiminkime mažą mergaitę, pabandžiusią atvirai pakalbėti apie savo jausmus. Jai iš karto buvo pasakyta: „Neliūdėk”. Taigi mes klausiame: „O kodėl?” Kodėl negalime jaustis blogai, kai nutinka kas nors blogas?

Kodėl mes negalime liūdėti, kai atsitinka kas nors liūdnas?

Kodėl galime džiaugtis, kai nutinka kas nors malonaus, ir negalime liūdėti, kai nutinka kas nors skaudaus?

Nutikus kokiam nors geram dalykui, normalu ir natūralu jaustis laimingam. Lygiai taip pat normalu ir natūralu jaustis nelaimingam, jeigu atsitinka kas nors bloga. Viena yra nenormalu ir nenatūralu – atmesti žmogiškąsias emocijas kaip netinkamas. Svarbiausias mūsų visuomenės emocinio nestabilumo šaltinis – mintis, kad negalime sau leisti atsiduoti liūdesiui, kančiai ar neigiamiems jausmams.

Kol vaikai maži, jie nevaržomi reiškia savo jausmus – džiaugsmą ir liūdesį. Tačiau tam tikru momentu pradedame jiems teigti, kad jaustis blogai ir juo labiau kalbėtis apie tai su kitais nedera. Augančiam vaikui tenka rinktis:

Teigiami jausmai yra gerai, už juos būsi paskatintas;

arba

neigiami jausmai yra blogai, už juos būsi nubaustas.

Vaikai nuo mažens mokomi kelių eismo taisyklių. Jie puikiai žino, už kokį elgesį bus pagirti ar pabarti. Taigi pirmiausia jūs turite objektyviai įvertinti savo pačių gebėjimą suprasti skausmą ar liūdesį.

{mospagebreak}

Vaikai stebi jus, lygiai kaip jūs kadaise stebėjote savo tėvus!

Jau sakėme, kad keistai atrodytų, jei jums atsitiktų kas nors gera, o artimas žmogus pasakytų: „Nesidžiauk.” Tačiau lygiai taip pat absurdiška – tiesiog destruktyvu – vaikui, patyrusiam skaudžių išgyvenimų, su meile pasakyti: „Nesijausk blogai.” Tai verčia vaikus ne tik ignoruoti savo prigimtį ir paneigti tiesą – jis pajunta priešiškumą žmogui, mėginančiam šitokiu būdu jį paguosti.

Vaikams ir suaugusiesiems galioja tos pačios taisyklės. Jei tiesa, kad jaustis blogai nėra nederamas dalykas, ši tiesa turi būti gerbiama. Vaikai, įpratę jausmų srityje pasitikėti suaugusiaisiais (ypač tėvais), nuo neteisingos nuostatos, kad geriausia vengti neigiamų emocijų, nukenčia labiausiai.

Mūsų seminaruose nemažai žmonių prisipažino nesugebantys pravirkti – štai jums vienas iš ilgalaikių iškreipto požiūrio į neigiamus jausmus padarinių. Visi, be išimties, jie teigė nuolat girdėję įsakmųjį „nesijausk blogai.”

Būti tėvais reiškia apsaugoti savo vaiką. Kol žmogutis per mažas, kad galėtų pasakyti, kas jį kamuoja, mes imamės tam tikrų veiksmų vildamiesi, kad vaikelis pasijus geriau. Paimame jį ant rankų, pasūpuojame, ką nors paburkuojame. Tai nieko blogo. Pamažu imame atskirti vaikelio siunčiamus nelaimės signalus. Suprantame, kada jis jaučiasi alkanas ar pavargęs, kada reikia pakeisti sauskelnes. Tuomet jau galime konkrečiai jam padėti.

Ir vis dėlto, nepaisant to, kad su vaiku tampate vis artimesni ir jo poreikiai darosi vis aiškesni, yra momentų, kai nesugebate suprasti vaiką užgriuvusios problemos ir negalite priimti reikiamo sprendimo. Bet vis tiek, kaip visada, nenorite, kad vaikas jaustųsi blogai. Mums, kaip tėvams, mintis, kad vaikas gali jaustis blogai, netgi jei nėra akivaizdžios, konkrečios ir galimos panaikinti priežasties, yra nepriimtina. Labai sunku tiesiog leisti vaikui jaustis blogai, nors tuo metu realybė yra kaip tik tokia.

Paklauskite savęs: argi man kartais nebūna truputį liūdna, ar kartais nesijaučiu lyg nesavas, prislėgtas? Jei taip, ar visada aiški tokios savijautos priežastis? Ar viskas gerai, jei nežinia kodėl jaučiate liūdesį?

Įsivaizduokite, kad pasidalijote su draugu savo nerimu. Ir štai gerai jus suprantantis ir mylintis draugas sako: „Neimk į galvą, juk turi būti dėkingas likimui, kad turi abi rankas ir abi kojas, be to, šiandien puiki diena.” Tai panašu į obuolio ir apelsino lyginimą: juk jūsų sveikos rankos ir kojos neturi nieko bendra su liūdesiu, kurį jaučiate.

Ši klaidinanti koncepcija buvo plėtojama metų metus ir vertė mus tikėti, kad jaustis blogai yra blogai. Mums daug labiau padėtų teisingesnis teiginys, kad žmogiškumo esmę sudaro nuolatinė jausmų kaita.

Puikiausias žmogiškųjų emocijų kaitos pavyzdys – mūsų mažyliai, be aiškios priežasties nuolat patiriantys įvairiausių jausmų – čia jie verkia, čia juokiasi. Jie taip elgiasi nesusimąstydami tol, kol pradedame juos mokyti ir rodyti pavyzdį – „nesijausk blogai.”