Atsiradus kompiuteriui, buvo tikimasi, kad jis atvers naujas bendravimo galimybes: leis tiesiogiai bendrauti su žmonėmis iš kito žemyno ar skaityti knygas, esančias kitų miestų bibliotekose.

Taip ir yra. Šiandien netgi vyksta virtualios mokslininkų konferencijos, o medikai realiu laiku pataria operuojantiems kolegoms. Tačiau galiausiai kompiuteris ėmė kėsintis į tiesioginį bendravimą ir atstoti draugus. Tai jau vadinama priklausomybe, kuri, beje, nepriklauso nuo naršymo internete trukmės.

Bendravimo iliuzija vis tiek išsisklaidys

Praradęs draugo telefono numerį šiandien, gerai panaršęs internete, gali jo kontaktus rasti kuriame nors forume. „Visi sėdi Facebook‘e“, – neretai išgirsi. Tiesa, tie, kurie ten sėdi, tikina, tikrų draugų internete nesusiradę, tačiau informacijos juos esą pasiekia daugiau.

Žmogus, nesinaudojantis bent jau skype programa, laikomas atsilikusiu nuo laikmečio. Viena pažįstama per šią bendravimo programą gyrėsi susiradusi draugų, su kuriais galinti lavinti prancūzų kalbos žinias, o nuo vieno virtualaus gerbėjo kasmet netgi gaunanti dovanų. Tiesa, noro susitikti akis į akį nerodo nei lietuvė, nei paryžietis.

Anot psichologės Laimos Bulotaitės, kompiuteris iš tiesų labai patrauklus ne tik darbui, bet ir pramogai. Tačiau, užuot sujungęs žmones, kaip buvo tikimasi anksčiau, jis dažniau skatina susvetimėjimą.

„Žmonės, užuot susitikę ir pabendravę ar bent pasikalbėję telefonu, rašo elektroninius laiškus arba bendrauja interneto svetainėse. Šis bendravimas žmonėms patrauklus, nes apie save jie gali pasakoti, ką nori. Kiekviena moteris gali prisistatyti nerealia gražuole, turinčia tobulą kūną, o vyras – neįtikėtinu šaunuoliu. Ir pašnekovas niekada nepatikrins, kas tu toks esi iš tiesų.

Tačiau kai būna realūs interneto svetainių dalyvių susitikimai, į juos ateina labai ne daug žmonių. Dauguma bijo, kad pašnekovas, pamatęs jį realybėje, nusivils, nes galbūt kalbėjo ne savo žodžiais. Juk bendraujant internetu galima pasiimti knygą, cituoti svetimas mintis“, – samprotavo pašnekovė.

Tačiau žmogus – vis dėlto socialinė būtybė, kurios asmenybės raidai būtinas bendravimas akis į akį. Todėl euforija, apimanti radus interneto svetainėje bendraminčių, su kuriais galima keistis nuomonėmis, idėjomis, yra tik iliuzija, kuri greitai išsiskaido.

„Klausimą, ar internetas nepakeis realaus bendravimo, nuolat kelia ir tų pačių svetainių kūrėjai. Visgi galime pasakyti, kad dauguma žmonių nėra priklausomi nuo interneto. Tegu nesupyksta tie, kurie internete praleidžia daug laiko, tačiau greičiausiai jie turi bendravimo, savęs vertinimo problemų. Internetas jiems tarsi vaistas, kuris padeda. Tačiau, kaip ir kiekvienam vaistui, vystosi tolerancija, taigi reikia vis didesnių dozių. Žmogus taip įsitraukia, kad nebenori niekur eiti, o po darbo skuba namo prie kompiuterio. Tačiau galiausiai vieną dieną jis vis tiek apsižiūrės, kad yra visiškai vienas ir vienišas“, – įspėjo psichologė.

Gal kaltas – ne internetas?

Kaip rašo L. Bulotaitė leidyklos „Tyto alba“ išleistoje knygoje „Priklausomybių anatomija“, terminas priklausomybė nuo interneto atsirado praėjusio amžiaus pabaigoje. Vieni autoriai ją lygina su priklausomybe nuo lošimo, kiti – nuo narkotikų, o kai kurie vadina teigiama priklausomybe, kaip, pavyzdžiui, priklausomybė nuo jogos, sporto, meditacijos.

Beje, šios priklausomybės rūšimi pirmiausiai susidomėjo ne psichologai, o darbdaviai. Vienoje bendrovėje atlikti tyrimai parodė, kad tik 23 proc. darbuotojų internetu naudojasi tiesioginio darbo reikalais. Kitas tyrimas parodė, kad 30 proc. viso darbo laiko prarandama dėl su darbo nesusijusio naršymo internete.

Knygoje autorė teigia, kad apie 5-10 proc. kompiuteriais besinaudojančių žmonių potencialiai gali būti priklausomi nuo interneto. Tokia vyraujanti pasaulio specialistų nuomonė. Tačiau jei anksčiau buvo manoma, kad naršyti linkę jauni, technologijomis besidomintys vyrai, dabar pastebėta, kad 83 proc. nuo interneto priklausomi asmenys pradėjo juo naudotis mažiau nei prieš metus.

Daugelis jų realiame gyvenime jautėsi vieniši, patyrė nerimą, depresines būsenas, o internetas esą padėjo pasireikšti jiems priimtinu būdu. Todėl kai kurie tyrėjai kelia klausimą: gal ne internetas sukelia problemas, o realaus gyvenimo problemos skatina be saiko naudotis internetu?

2005 m. duomenimis, Lietuvoje internetu naudojosi 73 proc. 7-18 metų vaikų. Dažniausiai jų lankomi puslapiai – žaidimų, pokalbių ir pažinčių svetainės. 35 proc. 7-10 metų vaikų kompiuteriniams žaidimams per dieną skirdavo daugiau nei 2 val., 24 proc. 11-14 metų vaikų bei 10 proc. 15-18 metų šį limitą gerokai peržengdavo. Pastebėta, kad nuo 14 metų mažėja domėjimasis kompiuteriniais žaidimais ir daugiau dėmesio skiriama interneto pažinčių svetainėms.

Vaikų priklausomybę skatina tėvai

Anot L. Bulotaitės, priklausomybė nėra susijusi su trukme, kurią praleidžiame internete. Priklausomybės simptomas – kontrolės praradimas. Pavyzdžiui, vaikui sakoma, kad jis gali prie kompiuterio praleisti 2 valandas, o jis nė nepastebi, kaip prabėga 6-7. Suaugęs žmogus, bandydamas save kontroliuoti, net žadintuvą įjungia, tačiau nuspaudęs ir toliau sėdi.

Kitas su priklausomybe susijęs požymis – žmogus jaučia neigiamas socialines ar sveikatos pasekmes, bet vis tiek tęsia šią veiklą. Pavyzdžiui, vaikui nesvarbu, kad tėvai labai barasi, kad prastėja jo pažymiai mokykloje ir pan.

„Kiek Lietuvoje yra priklausomų nuo kompiuterio žmonių, mes nežinome, tačiau psichologinės pagalbos tarnybose dirbantys kolegos sako, kad ateina nemažai susirūpinusių tėvų. Kartais jie atveda ir savo vaikus, nes mato, kad jie pernelyg įsitraukę į internetą“, – DELFI pasakojo knygos autorė.

Kita vertus, psichologė sutinka, kad šiais laikais gyvenimas be kompiuterio jau neįsivaizduojamas. Kompiuteris reikalingas ir darbui, ir savišvietai, ir įvairių įgūdžių lavinimui. Svarbu, kad tėvai nuo mažens vaikams nustatytų taisykles, kurių privalu laikytis. Vėliau tai padaryti bus sunku.

„Kada tėvai netgi patys skatina vaiką būti prie kompiuterio? Kai neturi laiko su juo bendrauti, atsakinėti į jo klausimus, kai nori, kad jis netrukdytų. Dažnai tėvai ir prisipažįsta esantys kalti. Pavyzdžiui, norėdami pasižiūrėti filmą ar pasikalbėti su draugais, jie leisdavo vaikui būti prie kompiuterio net tuomet, kai šis primindavo, kad savo limitą išnaudojo. Tėvai numodavo ranka – esą šįkart leidžiu. Taip vaikas įprato, kad taisyklių nėra“, – sakė pašnekovė.

Mėgstantiems pokalbių svetaines psichologė taip pat pataria iš pat pradžių nubrėžti aiškią ribą, kiek laiko tam skirsite. Mat žmogui visada atrodo, kad jis galės kontroliuoti padėtį, tačiau tai nėra taip paprasta.

„Internete žmogus jaučiasi saugus – tu esi nematomas, tavęs niekas neiššifruos. Tu gali gyventi tarsi kitą gyvenimą. Vedęs vyras gali ramiai flirtuoti su moterimis, o ištekėjusi moteris – su vyrais. Tačiau jeigu tu kažką slepi, dažniausiai pakenksi kitam žmogui, kuris į tave deda kažkokias viltis. Žinoma, pabendrauti porą valandų per savaitę nėra blogai.

Forumuose gali daug ką sužinoti, tačiau tai užima daug laiko, kurį galėtum panaudoti kitiems užsiėmimams. Kai kurie žmonės net darbo metu šalia įsijungę pokalbių svetainės puslapį, tačiau, kaip besistengtume, vienu metu gerai atlikti kelis darbus, nepavyks. Nukentės abu“, – įspėjo L. Bulotaitė.

Anot psichologės, sukurta nemažai šios priklausomybės savidiagnostikos klausimynų. Norintiems jos atsikratyti specialistai siūlo pradėti nuo detalaus žymėjimo, ką iš tiesų veikiate prie kompiuterio. Taip pat egzistuoja specialios programos, kurios, pasirodydamos ekrane, primena, kiek laiko jau esate internete.

Views All Time
Views All Time
4059
Views Today
Views Today
1
0 0