Įveikti liūdesį

Įveikti liūdesį

Leidykla „Naujasis lankas” išleido Vlado Vaitkevičiaus eilėraščių rinktinę „Šešėly krintančios žvaigždės”*. Žinomo poeto kūrybos sutelktinėje skaitytojui pateikiami geriausi eilėraščiai iš visų penkių rinkinių: „Medžiai prie namų” (1982), „Horizontas be širmos” (1991), „Aš toks esu” (1995), „Viltis visada vieniša” (1996) ir „Kasdien trumpėjantys eilėraščiai” (2000). Knygą iliustravo dailininkė Džiuljeta Raminta Čebatoraitė.

Ko tikėtis skaitytojui, kuris pirmą kartą susitiks su V. Vaitkevičiaus poezija?

Knygos redaktorius Alfas Pakėnas, pristatydamas V. Vaitkevičių kaip skaudžios raiškos poetą – tradicionalistą, rašo: autorius „…sunkiai gyveno, sunkiai kūrė, sunkiai ieškojo žodžio, eilutės, eilėraščio, vėliau sunkiai leido knygas (…). Ir visada poezija Vladui buvo tarsi liturgija, likimas – visas gyvenimas.”

Straipsniai 1 reklama

Pacituosiu paskutinį knygos eilėraštį „Išmokyk”: „Išmokyk džiaugtis liūdną mano širdį, / išmokyki akis ilgai grožėtis / ir leisk į tirštą rūką nusiirti, / kai vieniša, kai neturiu kur dėtis…” (p. 200). Šios eilutės taikliai nusako V. Vaitkevičiaus poezijos ištakas ir jos tekėjimo kryptis.

Būtent taip ir reikėtų kalbėti: V. Vaitkevičiaus poezijoje sutinkame nežmoniškai, nepaguodžiamai, neapsakomai liūdną širdį; nors poetas ne kartą įvardija įvairias savo liūdesio priežastis, mano galva, pagrindinė priežastis yra vienintelė: šitas gyvenimas jam apskritai tarsi tremtis, kuri betgi tokia brangi… Mano spėjimą patvirtintų eilutės, kuriose poetas norom nenorom pats atskleidžia savo skausmo, nerimastingumo priežastį, kuri kartu yra ir jo ramybės šaltinis: „Praeini visas duris – / lyg danguj – ne žemėje – namai. / Saulė tolsta, jau pavakarys, / stovi laukuose ramiai” (p. 37).

Norint prasibrauti iki brandžiausių, įspūdingiausių V. Vaitkevičiaus posmų, iš pradžių tenka keliauti dviem ilgais liūdesio koridoriais, siaurais įvijais kančios laiptais kopti iš knygos pabaigos į pradžią, nes trečioji ir antroji knygos dalys – lyg tie šešėliuoti koridoriai – parašytos vėliau, bet jos tartum apnuogina V. Vaitkevičiaus poezijos šaknis. Jeigu nuosekliai, laiptelis po laiptelio kilsime aukštyn, į pradžią, mus nustebins keistas šios lyrikos paradoksas – juo daugiau nesuvaidintos buvimo pasaulyje kančios, kuri netgi ne kančia, o kitokio gyvenimo ilgesys, juo šviesiau.

Žodžiai liūdni, o būsena plevenanti, jausenos už marias platesnės. Jeigu to nebūtų, apie Vlado tekstus vargu ar vertėtų kalbėti – jo ketureiliuose neįmanoma būtų atpažinti poezijos dvasios, įstrigtume banalaus verkšlenimo kambarėliuose.

O ir pasakyti paprasčiau, negu tai pavyksta V. Vaitkevičiui, tikriausiai nebeįmanoma.

Poetas byloja apie tai, kas jį slegia ir drasko. Pabersiu saują citatų iš trečiosios knygos dalies „Kasdien trumpėjantys eilėraščiai” (p. 153-200), nenurodydamas atskirų puslapių ir eilėraščių pavadinimų. Tegu tai būna panašu į nukritusius medžių lapus – juk neatpažinsi, kuris lapelis ant kurios šakos suposi: „Nežinau, ko aš noriu dabar: / tavo meilės ar vakaro pilko…”, „Kas dieną mokiaus, mokausi ir mokysiuos / atgniaužti kumštį ir užgniaužti pyktį, / padėt ant stalo obuolį sunokusį / ir laukti to, kas dar turės įvykti…”, „Kai laikas, kurio nesulauksiu, / tarytum akivaras anka, / taip viskas netikra…”, „Nors švysteli pro liūtį spindulys, tačiau eilėraščiai, deja, trumpėja…”, „Ir dargana, ir sapno nuotrupos, ir tai, / ko nemanei regėti, ko nesupratai, / tave apsupę per žemelę lydi. / Jauti tą mirksnį – slidžią ledo lytį, / ir vėl išsprūstančią iš pirštų įtemptų. / Ir kur eini miglotu nuojautų krantu?..”, „Kas vagia mano meilę, džiaugsmą, jėgą, / kas pavakare nuo manęs pabėga? / Kas spaudžia žodį, dūstantį širdy, / kai tu mieloji, prie manęs arti?”, „Ilgėdamasis debesų aukštų, nepastebiu, kad baigias rytas…”, „Girdžiu gaidžių skardžiųjų ankstutėlį rytą, / save labai pavargusį matau, / kai lekia traukinys į tiltą išardytą – važiuoju vienutėlį žodį pasakyti tau…”

Palyginimas su pasklidusiais rudeniniais lapais nėra naujas, tačiau poeto nuotaikos būtent tokios: kiaurai veriančiose rudens spalvose blyksi būties tragedijos šventumas.

Atsiverčiu antrąją knygos dalį „Aš toks esu”. Šioje skausmo palėpėje taip pat rasime daug kartėlio, tačiau įdomu tai, kad šalia kančios blyksteli išminčiaus verti pasakymai: „Aš norėjau mylėti sekundę – / jos nėra, ji sutirpo, ji bus, / tik ne ta, o kita, vėl ne ta / sutviskės vėriny, jeigu jį – / savo būtį – ant kaklo nešiosi” (p. 130). Paprastai, neįmantriai pasakyta, nuo šitokios minties iki suvokimo, kad stebuklingoji sekundė niekada nesibaigia – tik vienas žingsnis, bet V. Vaitkevičiaus toji kryptis nesuvilioja. Jam suprantamiau gyventi ne šios sekundės gelme, o viltimi, kuri tokia graži, kad savo žavumu apgobia poetą ir ištirpdo jį dabartyje, o tai prilygtų tviskančios sekundės spindesiui: „Palaidojau aš tėvą, / bet pasilikau susitikimo viltį / lyg ežeringo krašto lengvą vėjo dvelksmą” (p. 133).

Atkeliaujame į pirmąją knygos dalį – „Horizontas be širmos”. Čia V. Vaitkevičius – lyg Dievas, nusprendęs iki galo pažinti atskirties liūdesį – švelniojo džiaugsmo šaltinį. Liūdesys kaip egzistencijos viršūnė, programa ir svajonė: „Skaudaus, dar skaudesnio, skaudžiausio / gyvenimo sau aš geidžiu, / glaudžiuosi speigynuose sausio / prie krūmų – lyg brolių skurdžių. // Jie nieko neprašo, neklausia, / jiems geras toksai, koks esu” (p. 7).

Kančia poetą lydi visur ir visada, nes ji iš laikinumo blyksnių, kurie Vladą traukia tarsi magnetas: „…O vasara, paukštelį paauginus, / trumpai liepsnojusi žaibų šaka, / dar blykstelės rudens jurginais, / dar blykstelės, dar pažadės kažką…” (p. 26). Jautrumas, širdies šiluma sakytum tvinksi, smelkiasi, žodžiai lyg publicistiniai, bet už jų paprastumo jaučiame neaprėpiamas erdves: „Kai kiemas už lango / staiga pajuoduos, / kai mūsų – nė balso / nuo tos valandos, – // prisėski prie motinos, tėve” (p. 9).

Šioje poezijoje ypatingą vietą užima peizažas: liūdesys ar siekis kilti aukštyn priklauso nuo vaizdo prieš akis, nuo erdvių gaivos, jeigu poetas piešia peizažą, tai lyg savo sielos būseną apsakinėja: „…kalvotų pušynų aprėmintas spalio peizažas / fantastiškai švietė, mirgėjo aplinkui lyg mažas / drugelis viršum šienapjūtės, vežimų, žmonių. // Pusiaukelėj laukė aukščiausia vieta, o Tartokai – / žemai lyg nuo rato malūno nukritęs vanduo” (p. 16).

Poeto išgyvenimai susilieja su taikliai kuriamu gamtos vaizdu: „Tas vėjas, kai temsta, tas garsas – / čiužėjimas viksvų – ar liūdesiui? / Jei šaukčiau, taip garsiai aidėtų / arti, o toli – kaip vaitojimas viksvų. / Tas vėjas, kai temsta, tas garsas. / Tas viksvų ruduo” (p. 31).

Panašu į japoniškosios dvasios posmą.

Žavi poeto vyriškas santūrumas: „Yra širdy sudvasintas peizažas – / sodyba, medis, trys gandrai balti. / Ir tu šalia – toks murzinas ir mažas – / su būtimi lyg kačiuku žaidi” (p. 34).

Kartais atrodo, kad rinktinėje per dažnai vartojamas žodis „skausmas”, nes dramatiškos pasaulėjautos ir taip persmelkta kiekviena eilutė, drama skverbiasi nepastebimai, lyg vogčiomis, ir man tai patys žaviausi V. Vaitkevičiaus poezijos vingiai: „Spindėjimą į tolį upė nešė, / juodavo medžiai dideli. / Sustojai lyg nubudęs, atsigręžęs / į vakarą, pavijusį kely” (p. 40). Nors poeto naudotos priemonės minimalios, šiuo atveju tai ir priverčia stabtelėti: „Tiktai nuo manęs neviltis neatstojo – / sėdėjau aš, rankomis galvą parėmęs. // Staiga vieną dieną sugriaudė griaustinis, / rugiai suvilnijo, miškai sujudėjo. / Išbėgau į lauką – per mano krūtinę / tekėjo lietus. Taip gyventi norėjau…” (p. 41).

Taip, V. Vaitkevičiaus posmai – ne žodžių jūra, vos keli druskos grūdeliai, bet jie tokie aitrūs, kad kartais prilygsta ir vandenyno jėgai: „Kalnas. Pakalnė. Dulsva toluma. / Vieškelių kaspinai. / Kryžkelėj stovi mama. / Kas tu? Kas jinai?” (p. 45).

Esaties, būties tragedija – vienintelis Vlado rūpestis: „Kas tu, ruduo, spalvų pilnasis, / kas tu, žmogau, jame esi?” (p. 51).

Būties tragedija Vladui prilygsta tėviškės netekčiai: „Malūnas Klimo jau seniai nebemala, / kieme arkliai neprunkščia ir negirgžda stebulės, / tik vakaro danguj nušvinta amalas, / tik sušlama tamsoj senutės drebulės. / O jausmas! Nors į kelio dulkes / gulkis…” (p. 52).

Kitoje vietoje tai išreikšta dar stipriau: „…O tėviške, lauk, neišnyk, neišmirki, / palik nors šiaudelį ant kelio ir pirkią – / į ją lyg į dangų įeisim” (p. 65).

V. Vaitkevičiaus ilgesys ypatingas: jis, atrodo, yra vienintelis tikras dalykas žemėje, ir tik jis, ilgesys, susiliejęs su gamta, palaiko gyvastį: „Nuleido karstą. / Stovėjom visi, įsitvėrę / nematomo vyturio balso, / pušies silueto ant tolimo kalno…” (p. 62).

Iš dalies V. Vaitkevičių galima būtų priskirti poetams, kurie gieda tai, ką mato, nors toks apibūdinimas vargu ar būtų teisingas – už jo paprastučių žodžių dunkso nenusakoma amžinybės jėga: „Kokia klaiki nostalgija, kai lyja, / o prie alaus kioskelių – pusė Vilniaus, / o Salako bažnyčia akmeninė / į Luodžio ežerą su baime žiūri” (p. 75). Nuolatinė nostalgija netrukdo poetui išreikšti savo rūpesčio ir tėvynės likimu: „Su buteliais tėvynė / prie taros supirktuvės / eilutėj paskutinė… / (Geriau jau būčiau žuvęs!)” (p. 76). Arba kitoje vietoje: „Neišsivaikščiojom iš Lietuvos, tačiau / mažiau mylėjom, barėmės pikčiau. / Ir bėgom pragaištin – į aludes / nykios dienos ir nežinios pratęst” (p. 78).

Eilėraščiai yra vienintelis paguodos ir tvirtybės šaltinis poetui: „Eilėraščiais gyvas esu, / jų laukiu, kai vienas keliauju / niūria, darganota žeme, / kai širdis – aklinai uždara lyg tvirtovė” (p. 79). Tačiau net ir eilėraščiais neįmanoma numalšinti begalinio, jau pačios egzistencijos pagimdyto ilgesio: „Man paryčio lygumos žvilga, / ir vasarą aš – be namų. / Tik duokit man vieškelį ilgą / už savo miškų tolimų” (p. 82).

V. Vaitkevičiaus eilės sunkiai gulė į posmus, tačiau šiandien jos lengvos ir šviesios: jų dvasia išsivalė per liūdesio filtrus. Poetas išsakė tai, kas yra, ir visiems palengvėjo.
________________________
* Vladas Vaitkevičius, Šešėly krintančios žvaigždės: Rinktinė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2006.

Views All Time
Views All Time
4577
Views Today
Views Today
3

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

41 − = 34