Kai kuriems vaikams kada reikalai susiklosto taip, kad tenka bėgti iš namų. Priežasčių gali būti keletas, bet svarbiausia jų – santykių su tėvais krizė, visiškas nesusikalbėjimas ir tėvų despotija. Juk argi vaikai tokiame amžiuje gali būti despotais? Kai bėgau iš namų, man tebuvo vienuolika.

Prisidribau mokykloje, kad net gėda prisiminti. Buvau „prailgintoje grupėje” – taip pas mus vadinta iš įvairių klasių į būrį surinktų mokinių grupė, kuri būdavo privalomai vedama į valgyklą, buvusią bene už kilometro, po to, prižiūrima pedagogo, ruošdavo pamokas.

Gyvenome viename miestelyje netoli Varėnos. Matuizų niekada nevadinome kaimu – čia stovėjo „daugiaaukščių” kvartalas – net keturi keturių aukštų daugiabučiai pastatai, taip pat bene didžiausia sovietų Pabaltijyje statybinių medžiagų, arba kitais žodžiais – plytų, gamykla. Ne dažnai kaimo vietovėse pamatysi tokius statinius, todėl ir nesivadinome kaimu. Jei šiandien paklausite matuiziškių, kur jie gyvena, atsakys: gyvenvietėje. Girdi, gyvenvietė – dar ne miestas, bet jau ne kaimas. Gyvenviete vadintis solidžiau. Šiandien Matuizose tikriausiai jau šeši keturaukščiai, vidurinė mokykla (mano laikais buvo aštuonmetė), vaikų darželis, bene trys parduotuvės. Bet aš ne apie tai.

Nepasakyčiau, kad mokykloje buvau padauža. Mokydamasis pirmojoje klasėje gavau tik dvidešimt septynes pastabas dėl netinkamo elgesio – tiek jų buvo įrašyta į pažymių knygelę. Pamanyk, juk tai menkniekis. Beveik po vieną per savaitę. Tai reiškia, kad kitas savaitės dienas buvau jei ne idealiai geras, tai bent pakenčiamas. Nežinau, ar būčiau ruošęs pamokas grįžęs namo, bet „prailgintoje grupėje” jas ruošti privalėjau, gal būt tai nulėmė, jog mokiausi visai neblogai. Tuometinėje penkiabalėje sistemoje – beveik vien penketais.

Ir štai kartą „prailgintoje grupėje” nušvilpiau net kelių mokinių parkerius ir tušinukus. Gal dar kažką – nepamenu. Atsimenu tik rašymo priemones – jos man visada patiko. Stebuklingos lazdelės. Jomis rašoma!

Mokytoja sugalvojo padaryti kratą. Rado dingusius parkerius pas mane. Kilo skandalas. Netekusi kantrybės, mama mane prilupo ir atėmė dviratį. Apsipylęs ašaromis, išėjau pro duris tvirtai žinodamas, kad daugiau namo negrįšiu. Pykčio ir apmaudo manyje užteko iki pat Varėnos – tai už dešimties kilometrų. Turėjau žingsniuoti pora valandų, ne mažiau. Tada sėdau į traukinį ir pavažiavau dar toliau. Zuikiu, žinoma. Pinigų neturėjau nė kapeikos.

Traukinyje sugalvojau, kad eisiu į Gargždus, kur esu gimęs ir kur praleisdavau visas vasaros atostogas. Ten nesimuš ir tikrai būsiu suprastas, nes manęs visada įsiklausydavo. Keistas dalykas – Gargžduose eibių beveik visai nekrėsdavau, ten buvau ramus geras vaikas. Gal tingėdavau – juk atostogos, visgi.

Bet geografiją jau išmaniau ir žinojau, kad traukinys veža į kitą pusę – į Druskininkus. Išlipau pirmoje pasitaikiusioje stotyje. Marcinkonys. Nežinojau, kad tokie yra.

Taigi, kilo idėja nuo Marcinkonių keliauti į Merkinę (kad tokia yra – žinojau iš Vinco Krėvės kūrybos), tada į Alytų (girdi, Dzūkijos, kurioje gyvenau, sostinė), po to link Kauno, o ten – Žemaičių plentu iki Gargždų. Maršrutas žinomas – kasmet juo vykdavau du kartus per metus. Tik šį kartą vykti teks pėsčiomis arba jei pasiseks, maniau, susistabdysiu pakeleivingą automobilį. Būčiau ėjęs ir pėsčiomis. Net iki pačių Gargždų. Atstumą dabar nesunku suskaičiuoti – daugiau nei trys šimtai kilometrų.

Temo, bet tamsos nebijojau. Mėgdavau tamsoje slampinėti po miškelį netoli namų. Tiesa, tai gerai išlandžiotas miškelis, kuriame medžius, jų žemas šakas, žemėje išsišovusias šaknis, duobes ir takelius žinojau beveik tobulai. Bet Marcinkonys visai nepažįstami. Tik vėliau sužinojau, kad tai savo plotu bene didžiausias kaimas Lietuvoje. Aplink miškai. Jokių laukų, jokios žemdirbystės. Išgirdau ir rusišką kalbą. Tikriausiai lenkišką ar gudišką, bet tokių subtilybių nežinojau. Rusų kalbą girdėdavau per televizorių, tikriausiai maniau, kad visame pasaululyje yra tik trys kalbos – lietuvių, rusų ir vokiečių. Su kaimynystėje gyvenančiais vaikais žaisdavome „karą”: rusus ir vokiečius. Kadangi prie mūsų, vaikėzų, būrio dažnai prisiplakdavo trejais metais vyresnis berniukas, visada žaidžiantis už vokiečius, tai mūsų žaidimai tada baigdavosi ne taip, kaip filmuose -laimėdavo vokiečiai.

Pasišlaistęs po geležinkelio stotį ir susipažinęs su traukinių grafiku, nusprendžiau maršrutą pakeisti: sulaukti traukinio į Vilnių, o ten kažkokiu būdu įsiprašyti į kitą traukinį. Žinojau, kad iš Vilniaus į Klaipėdą yra traukinys. Buvau iš Vilniaus į Palangą skridęs lėktuvu, bet suvokiau, kad įsiprašyti į lėktuvą nepavyks. Traukiniai labiau pažįstami, įprasti. Dažnai tekdavo jais važiuoti. Daug dažniau, nei automobiliu.

Marcinkonių stotyje manimi susidomėjo nelietuviškai kalbanti moteriškė. Jos banžiau paklausti, kiek valandų. Nesusikalbėjome – bet man parodė laikrodį. Aha. Iki traukinio kiek daugiau nei pusvalandis, iki kito – keturios valandos. Bet moteriškė puolė per daug klausinėti. Supratau – teiravosi, ką aš čia, stotyje veikiu, kodėl neinu namo ir apskritai – kur aš gyvenu? Dar kažko klausinėjo. Šalia stovėjęs dėdulė taip pat smalsiai mane nužiūrinėjo. Dėl šventos ramybės pasitraukiau į mišką. Jis netoli – stūksojo aplink. Palauksiu ten, sakiau.

Miškas – tai jėga! Man iki šiol gali nebūti nei jūros, nei kalnų – tik miškas! Galima sakyti, užaugau medžių tankmėje. Kiekvieną sekmadienį dešimtą ryto iškeliaudavau į mišką ir klajodavau jame iki vakaro. Žiemą – su slidėmis. Sulaikyti galėjo tik lietus. Tėvai nepasigesdavo – buvo įpratę, kad sekmadieniais vaiko nebėr. Ramybė.       

Tačiau Marcinkonių miškas – ne Matuizų. Vieta arti gyvenvietės neištrypta, kaip Matuizose, kur gyveno daugiau žmonių. Nepažįstamas miškas. Paėjau keliuku, po to, išgirdęs motociklo garsą, nusukau į tankmę. Dairiausi išpūtęs akis, apie kažką užsisvajojau, klaidžiojau, o kai sugalvojau grįžti į kelią – supratau, kad pasiklydau. Dingo tas kelias, nors tu ką. Panikos ar išgąsčio nejaučiau, žinojau, kad anksčiau ar vėliau tikrai rasiu kokį keliuką. Miškuose daug kelių, be to, išraižytos kvartalinės. Išgirsiu automobilio, motociklo ar traktoriaus garsą. Neprapulsiu.

Pūstelėjo lengvas vėjelis. Papurškė vos įžiūrimais lašeliais. Tai nepatiko – lietus gadino visą reikalą. Pavasaris – ne vasara, dar šaltoka. Sušlapti nesinorėjo. Kai medžių šakos prisigers vandens, nuo jų ant galvos kris nemalonūs dideli lašai. Ir už apykaklės. Nesmagu.

Laimei, purkšti liovėsi, neįsilijo. 

Bet keliuko neradau.

Miške temsta greičiau. Reikėjo skubiai surasti tuos Marcinkonis. Paspartinau ėjimą. Vis dažniau užkliūvu už šakų, kupstų. Orientyro jokio. Visą dieną tankūs debesys buvo užstoję saulę, vakarop visai blogai. Ir jokio civilizacijos garso. Vien miškas. Didelis bekraštis miškas. Išbaidžiau kiškį, po to briedį, kuris nudundėjo traiškydamas šakas. Daugėjo neseniai išsproginusių lapus medžių.

Matuizų miškai kitokie. Pramoniniai miškai, užsodinti pušelėmis – ir auga vien pušelės. O Marcinkonių miškas, kuriame atsidūriau – kitoks. Čia auga ne tik pušys. Ir eglės, ir lapuočiai. Net dieną tokiame miške matomumas sumažėja iki kelių metrų, o naktį? 

Kai visai sutemo, ieškojau vietos prigulti. Nebijojau. Juk buvau nusprendęs namo daugiau negrįžti. Jei nepavyktų sustabdyti pakeleivingos mašinos, kalionė pėsčiomis nuo Varėnos iki Gargždų, kaip įsivaizdavau, turėjo užtrukti savaitę, na, gal dešimt dienų. Tai tiesiog pirma nakvynė. Nieko ypatinga.

Iš pradžių priguliau po nedideliais medžiais, susirangiau. Po to, pagalvojęs apie vilkus ir gyvates, įsiropščiau į medį. Įsitaisiau ne iš kart. Bet užmigti negalėjau. Nulipau. Ant žemės geriau. Pūtė vėjelis, miškas ošė. Malonus, amžinas garsas. Tūkstančius metų žmonės jo klausėsi. Toks ošimas turėjo įsirašyti į mūsų, lietuvių, genus. Juk miškuose gyvenome penkis tūkstančius metų.

Įsivaizdavau, kad žvėrys mane stebi. Tai juk jų miškas. Iš suaugusiųjų pasakojimų žinojau, kad manęs, kaip žmogaus, jie nelies. Bijojau nebent lūšies. Ta mažiau žinoma ir prognozuojama. Kartą vienas medžiotojas pasakojo, kad lūšis per dieną gali papjauti net kelias stirnas, nors sočiam valgiui užtektų vienos. Lūšys, lapės, vilkai žolės neėda, jiems mėsytės duok, ir kasdien.

Šalta, pilvas tuščias. Juk alkanam visada šalčiau. Jau gailėjausi, kad išeidamas iš namų neprigriebiau kokios dešros. Būčiau susipjaustęs ją gabaliukais į septynias lygias dalis – septynioms kelionės dienoms, pavyzdžiui. Dabar skani tai būtų dešra, gardumynas. Ir jei su duona? O jeigu ta duona dar ir su sviestu? Druskelės užbėrus? Na, kodėl išlėkiau taip skubėdamas, kodėl nepasitepiau keturiolikos sumuštinių, nesuguldžiau jų pilvais po du ir nesusivyniojau į laikraštį? Dar ir rūkytų lašinukų riekelės – kodėl nepaėmiau? Ji liko namie, virtuvės spintelėje. Pergreit išėjau. Ir šilčiau apsirengti galėjau. Labai šalta. Žemė drėgna, bet gerai, kad nelyja.  

Prasikankinau visą naktį. Šiek tiek miegojau – kelis kartus pabudau, varčiausi, rangiausi, susisukau į kamuoliuką nuo šalčio. Ryte buvo taip šalta, kad skaudėjo visus sąnarius. Pašokinėjau, kad būtų šilčiau ir tęsiau kelionę. Vienintelis orientyras galėjo būti saulė, bet jos nesimatė. Dangus užklotas beveik neperšviečiamai. Suradau keliuką, bet jis atvedė į niekur – biržę. Kažkada kirto medžius. Laukymė. Vis šioks toks civilizacijos pėdsakas.

Miškas gaudė. Man visada būdavo smagiau vaikščioti po mišką, kai pūtė vėjas. Nejauku vaikščioti mirtinoje tyloje, kai kiekvienas trakštelėjimas po kojomis pasklinda aidu toli toli. Tačiau tą dieną galvojau, kad tyla visai nepakenktų. Gal išgirsčiau einant kokį žmogų, gal kas nors išgirstų mane.

Maždaug apie pietus priėjau keistą didelį lauką. Jis lyg dauboje. Prie jo krašto prieiti teko nusileisti žemyn. Apaugęs aukšta žole ir krūmais. Ir – kokia laimė! Tolumoje, gal už puskilometrio – žmonės! Įžiūrėti sunku, bet lyg moteriškės su margomis skaromis.

Žmonės! Pagaliau!  

Tik va pasiekti moteriškes ne taip paprasta. Tas laukas – kažkokia kemsynė. Vietomis dirva taip susiūbuodavo, kad iš išgąsčio nustodavau kvėpuoti. Nepakenktų lazda – bet iš kur ją dabar imti? Grįžti į krantą taip pat toli, kaip ir iki moteriškių. O ir tos dingo, nematyti. Košmaras. Kojas greitai peršlapau, o kartą įsmukau iki kelių ir vos vos išsikapsčiau. Pelkė! Pagalvojau, kad jeigu čia nuskęsčiau – manęs niekas niekada nesurastų. Nebūtų laidotuvių, niekas nepamatytų mano lavono. Būčiau dingęs be žinios, kaip kare.

Gargžduose gyvendavau pas kelis giminaičius. Tarsi pereinamą prizą mane priglausdavo tai vieni, tai kiti. Gyvenau ir Žemaičių gatvėje – tai prie pat kapinių. Už gatvės – akmeninė kapinių tvora. Veikti nebuvo ko, todėl dažnai eidavau pasivaikščioti. Beveik kasdien kažką laidodavo. Žinojau, kur kapinėse palaidoti maždaug mano amžiaus vaikai. Mirtis atrodė baisia ir apmaudžia neteisybe. Visi kada nors mirsim, kalbėjau sau.

Bet ne čia, pelkėse!

Išsikapstęs iš vandens, pakibęs ant kupsto, apsidairiau. Iki tol gal visą pusvaladį ėjau žiūrėdamas sau po kojomis. Vien kupstai, pernykštė žolė, sąmanos ir vanduo. Na, ir įkliuvau! Kaip dabar išeiti?

Pakeičiau kryptį – nusitaikiau į nedidelį miškelį. Keistas dalykas – miškuose medžiai jau visi išsproginę lapus, o tame miškelyje lapuočiai, regis, nė nesiruošė jų leisti. Bet užtat matyti didelis storas medis! Gal net ąžuolas. Ten žemė po kojomis turėtų būti tvirta. Šiaip ne taip kabarojausi link jo, kupstų vis mažėjo, vandens daugėjo. Prakeikiau viską, ką tik atsiminiau – pavogtus parkerius, namus, drabužius, mokyklą, draugus, dviratį, vėją ir net idėją bėgti iš namų į tuos prakeiktus Gargždus. Niekada iki tol ir niekada daugiau po to nebuvau taip nusiminęs, kaip tada pelkėse. Įsmukau iki ausų, buvau toks šlapias ir purvinas – kad šlapiau ir purviniau nebūna. Paskutinę atkarpą – kokius keturis penkis metrus – turėjau plaukte plaukti juodame kaip naktis vandenyje. Galvojau apie gyvates, dėles, vabalus, siurbėles. Ir šaltį – vanduo tiesiog ledinis.

Išlipęs į krantą pagalvojau, kad bent nenuskęsiu. Atsipirksiu smarkiu peršalimu. Apžiūrėjau drabužius – jie baisūs. Moteriškės išsigąs, mane tokį pamačiusios. Bet rizikuoti vertėjo, patraukiau link jų ir neiškart patikėjau savo akimis: aš – saloje!

Iki didžiosios žemės kitoje salos pusėje – koks šimtas metrų pelkėtos žemės ir vandens. Šalta taip, kad lįsti į vandenį nesutikčiau nei už dėžę pačių skaniausių saldainių, tačiau džiovinti drabužius irgi beprasmiška – sausam ištrūkti iš šitos salos neįmanoma. Išgręžus ir padžiovus drabužius ant šakų, tikėtina, kad iki vakaro jie išdžiūtų. Bet kas toliau?  

Garsiai sušukau:

– Gelbėkit!

Normali patekusio į nelaimę ir išsigandusio vaiko reakcija. Šaukiau kelis kartus, kaskart vis garsiau, kol garsiai ir išgąstingai pravirkau. Toks verksmas turėjo įtikinti bet ką, kad man tikrai reikia pagalbos. Tačiau nieko negirdėjau, net aido. Pūstelėjo vėjo gūsis, galingai sugaudė ąžuolas, po to ir mažesni medžiai – gal liepos, gal klevai. Ir beržai suošė. Tapo dar šalčiau. Bet kai gūsis praėjo, pajutau šilumą.

Kai vėjas nepūtė – buvo visai pakenčiama. Ir medžio triukšmo mažiau. Galima vėl šauktis pagalbos.

Vėl sušukau nesavu balsu ir kažką pajutęs atsisukau link ąžuolo. Prieš mane stovėjo žmogus. Apžėlęs žilagalvis barzdotas senis. Aiktelėjau iš nuostabos ir kol galvojau, kaip sureaguoti, išgirdau senį sakant:

– Ts-s-s! Čia – dievai!

Matyt, kad būtų įtikinamiau, jis pridėjo pirštą sau prie lūpų. Kaulėta, išdžiūvusia ranka. Tačiau labiau mane išgąsdino ne tai, ką jis pasakė, o jo akys. Niekada nemačiau tokių akių. Jų vyzdžiai ne juodi, mėlyni, rudi ar net visai šviesūs, kaip pas senus žmones. Jie raudoni! Raudonos akys! Tokių akių nesusapnuosi baisiausiame sapne.

Išgąstis mane pargriovė, po to pakėlė ir nunešė per pelkes į „didžiąją žemę”. Nejutau nei rankų, nei kojų. Nei šalčio, nei vandens, nei vėjo. Nieko nemačiau ir negirdėjau, o juk turėjau gerokai pasitaškyti pelkėse ir vandenyje. Gal lėkiau rėkdamas? Vaidenosi, kad tas senis tuojau mane pagaus. Ir suvalgys. Labiausiai bijojau, kad kas mane suvalgytų. Kandžiotų po kąsnelį, o aš kęsčiau baisų skausmą ir mirčiau, kada pabaisa kąstų man į širdį.

Bėgau kažkokiu pylimu – tik po daugelio metų sužinojau, kad tai galėjo būti „prancūzkelis”. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių belaisviai prancūzai klojo siauruko bėgius ir kirto mišką. O tos, pelkės, kuriose buvau – Čepkelių raistas.  

Atsitiktinumas, ar ne, bet vos tik įbėgau į Marcinkonis, į geležinkelio stotį atvažiavo traukinys, į kurį ir įlipau. Ko laukti? Kuo greičiau iš čia!

Nereikėjo nė valandos, kad būčiau Matuizose. Nerūpėjo jokie Gargždai, norėjosi tik namo. Sušilti, pasikeisti drabužius, pavalgyti. Buvau šlapias, murzinas, sušalęs ir išsigandęs. Traukinyje manęs niekas nekalbino. Ir gerai, nes tikriausiai būtų nuvežę į beprotnamį.  

Kas buvo tas senis? Man pasivaideno? Suvokiu, kad galėjo ir nepasivaidenti, nes senis kalbėjo apie dievus, kuriais aš tada nesidomėjau. Tais laikais religinių pamokėlių nebuvo. Ir į bažnyčią nevaikščiojau. Nėra Matuizose bažnyčios.

Kodėl „dievai”? Dievas juk vienas. Gal tas senis yra stebuklingu būdu iki mūsų dienų išlikęs pagonių vaidila? Žynys? Išminčius? Saloje buvo storas ąžuolas. Nebuvo ugnies, nebuvo (nemačiau?) laužavietės, tikrai nebuvo jokio namelio ar žeminės, kurioje senolis galėjo gyventi. Bet ąžuolas buvo, ir nedidelė aikštelė priešais jį. Neatsimenu, kaip tas senis apsirengęs. Pilkai. Pražilę iki baltumo plaukai ir kruvinai raudonos akys.  

Tačiau galėjo ir pasivaidenti. Senis – šalčio ir išgąsčio produktas. Kas žino, gal būčiau gavęs galą tose pelkėse, jei ne ši smegenų išdaiga. Tik stiprus išgąstis galėjo mane laimingai išnešti iš to paslaptingo ir pavojingo raisto.

Juk, objektyviai žiūrint, pagonybės Lietuvoje seniai nebėra, o toje saloje neįmanoma gyventi. Senis – tai kažkokia pelkių dvasia. Kad jų, tų dvasių, būna – nieko nuostabaus. Gerai, kad ją sutikau. Ji mane išgelbėjo ir pakeitė visiems laikams. Nuo to laiko suvokiau, kad pasaulis yra daug sudėtingesnis, nei atrodė iki tol. Ir kad yra kita pasaulio pusė.

Daugiau niekada nebėgau iš namų.

Views All Time
Views All Time
1517
Views Today
Views Today
1
0 0