Pastaruoju metu skaitydamas Šventojo Rašto antrąją Kronikų knygą, kurioje pasakojama apie monarchinį Izraelio istorijos etapą, pradedant nuo karaliaus Saliamono ir baigiant paskutiniu karaliumi Sedekiju, atkreipiau dėmesį į dažnai Judo karalių gyvenime pasitaikiusią ydą – išdidumą.

Kai kurie karaliai savo valdymą ir pradėdavo, ir užbaigdavo puikybės apimti, tačiau būdavo ir taip, kad pradėję valdyti bijodami Viešpaties ir paklusdami Jam, kai kurie, net ir labai iškilios asmenybės, pamažu įkliūdavo į išdidumo spąstus. Išdidumo grėsmė yra klastinga ir labai arti besisukinėjanti, o žmogus – gležnas ir pažeidžiamas, sunkiai įstengiantis rimčiau pasipriešinti pasiaukštinimo pagundai. Taip buvo anuomet, ne kitaip yra ir dabar. Ir ne tik karalių sielų gviešiasi ši pagunda, bet ir eilinių mirtingųjų. Pabandykime pasigilinti į puikybės „anatomiją“ ir paieškoti jai priešnuodžių, kad galėtume budriau saugoti savo sielas nuo šios pražūtingos jėgos. 

Išdidumo prigimtis

Išdidumo esmė – tai tam tikra širdies pozicija, nuostata, santykis į Dievą arba į kitą žmogų ar žmonių grupę. Koks gi tas santykis? Iš aukšto žiūrintis, save iškeliantis ir stipriai pervertinantis, o kitą – menkinantis, niekinantis, deramai neįvertinantis. O iš čia jau lyg iš gausybės rago pasipila įvairiausios išdidumo apraiškos: ginčai, vaidai, savivalė, rungtyniavimas, ambicijos, savanaudiškumas, neteisybė, įtarinėjimai, kerštas ir t.t. Visa tai nė iš tolo neprimena Šventosios Dvasios prigimties, o panašu į Jokūbo minimą demonišką išmintį, pasireiškiančią įvairiais piktais darbais (Jok 3,15-16). Apaštalas Jonas gyvenimo išdidumą, arba puikybę, priskiria pasauliui: „ <...> tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jn 2,16). Jėzus, išdidumą minėdamas ilgame žmonėms būdingų blogybių sąraše, sako, jog visa tai kyla iš vidaus, iš širdies, ir suteršia žmogų (Mk 7, 21-23), o Patarlių knygoje išdidumas be skrupulų įvardinamas tiesiog nuodėme ir išskirtiniu nedorėlio bruožu: „Išdidus žvilgsnis ir pasipūtusi širdis, kurie išskiria nedorėlį, yra nuodėmė“ (Pat 21, 4). Kadangi Dieve nėra jokios nuodėmės, taip pat ir išdidumo, jo ištakų reikėtų ieškoti kitame asmenyje – senojoje gyvatėje, didžiajame slibine, vadinamame Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžioja visą pasaulį (Apr 12, 9). Pranašas Izaijas Dvasios įkvėpimu atkartoja Šėtono, anuomet šlovingos dangaus būtybės, širdyje įsiplieskusią aistrą prilygti Dievui: „Tu sakei savo širdyje: „Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą aukščiau Dievo žvaigždžių, sėdėsiu dievų kalne tolimiausioje šiaurėje. Aš pakilsiu aukščiau debesų, būsiu lygus Aukščiausiajam!“ (Iz 14,13-14). Tačiau tokia „svajonė“ neišsipildė – sulig ta šlovės svaigulio akimirka jis buvo ištrenktas iš dangaus, nublokštas į pragarą. Užsikrėtęs puikybės „raupsais“, Šėtonas nuo jų niekada ir nepasveiko, liko Dievo priešininku. Matydamas, kokio Dievo rūstybės proveržio susilaukė jo išdidumas, juo Velnias užsimojo pražudyti ir brangiausią Aukščiausiojo kūrinį – žmogų. Ir, reikia pripažinti, jam pavyko. Per pirmosios žmonių poros, Adomo ir Ievos, neklusnumą Dievui puikybės „užkratas“ pasiekė ir kiekvieną iš mūsų. Ir tai, kaip pamatėme, nėra nekalta mūsų silpnybė, bet pragariški nuodai, nuo kurių derėtų vaduotis.

Išdidumo pasekmės

Dievo žodyje pasikartoja teiginys, jog pats Dievas išdidiems priešinasi (Jok 4, 6; 1 Pt 5, 5). Psalmių, Patarlių knygose ne kartą išsakomas Dievo požiūris į išdidumą: Jis išdidumo neapkenčia, juo bjaurisi ir išdidųjį pažemina taip, kad šis paliekamas tuščiomis, be nieko, kuo puikavosi, į ką rėmėsi. Kiek aukštai jis kyla savo akyse, tiek žemai krenta visų akyse: „Kur ateina išdidumas, ten ateina ir gėda…“ <...> „Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė – prieš žlugimą.“ <...> „Išdidumas pažemina žmogų…“ (Pat 11, 2; 16,18; 29, 23).

Vienas ryškiausių žmogiško išdidumo sugėdinimo pavyzdžių Biblijoje yra Babilono karaliaus Nebukadnecaro pažeminimas. Kai jis vaikščiojo po savo rūmus ir gėrėjosi savo galia – „Ar tai nėra didysis Babilonas, kurį aš pastačiau savo didžia galia ir padariau jį karaliaus būstine savo didybės garbei?“ (Dan 4, 30) – tą pačią akimirką nuskambėjo verdiktas iš dangaus: „Tau, karaliau Nebukadnecarai, sakoma: karalystė ir valdžia iš tavęs atimta. Iš žmonių tave pašalins, su lauko žvėrimis gyvensi, ėsi žolę kaip jautis, kol septyni laikai praeis, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją tam, kam Jis nori!“ (Dan 4, 31-32). Nebukadnecaras dėl savo pasiaukštinimo kuriam laikui prarado savo sostą ir šlovę, sugyvulėjo, neteko blaivaus proto, žodžiu, buvo Dievo nublokštas žemiau žemiausio savo karalystėje.

Ir mums derėtų iš to pasimokyti, kad kai savo gyvenime patiriame mažesnę ar didesnę griūtį, nereikia skubėti to priskirti nelemtam atsitiktinumui ar bandyti paaiškinti „natūraliomis“ aplinkybėmis. Verčiau derėtų ištirti savo širdį, ar kartais ne dėl jos užkietėjimo tas pažeminimas aplankė.

Puikybė „užprogramuoja“ griuvimą. Jei šiandien pučiamės – nereikia būti dideliu pranašu – rytoj gėdingai subliūkšime. 

Išdidumo katalizatoriai

Žmogaus prigimtis po Adomo kritimo yra inoringa, savimi pasitikinti, lengvai užgaunama bei ambicinga ir dėl to išdidumas įvairiomis gyvenimo situacijomis įsiplieskia greičiau, nei apie tai spėjame pagalvoti. Vis dėlto būtų galima įvardinti ir keletą konkrečių aplinkybių, kurios išdidumą dar labiau skatina.

Pirmiausia tai patirta sėkmė ima drumsti mūsų iki tol blaivias mintis apie save ir bando įpiršti, jog dabar tapome šaunesni, išmintingesni, savarankiškesni, autoritetingesni ir t.t. Tokiai „tapatybei“ atsispirti labai sunku. O jeigu į ją „įsijaučiame“, į kitus ir į Dievo žodį imame žiūrėti iš aukščiau, negu iki tol. Būna metas, kai sunkumų suspausti, savo bejėgiškumą išgyvendami, nuolankiai šaukiamės Dievo, drebame prieš Jo žodį, vaikštome romūs ir sudužę, virpame iš baimės, kad tik Viešpats pasigailėtų ir neapleistų, prisimintų ir palaimintų. Bet pakanka išvysti šiokį tokį prašviesėjimą, ir tuojau balso tonas iš tylaus, maldingo virsta į labai užtikrintą, reikšmingą, kiti atrodo apgailėtini nevykėliai, imame leisti sau tai, ko iki tol nebūtume išdrįsę. Kas gi nutiko? Ogi pasididžiavome. Sėkmė, dėl kurios turėtume atiduoti šlovę Dievui, virsta į grėsmingą pagundą, išbandymą: „Kaip sidabras ir auksas ištiriamas ugnyje, taip žmogus ištiriamas pagyrimais“ (Pat 27, 21). Dėl savo pergalių, pasiekimų, nuopelnų visada būsime ištirti – kam visa tai priskirsime? Sau ar Dievui? Net ir didžiausioje savo sėkmėje mes iš tiesų liekame silpni ir visiškai priklausomi nuo Viešpaties. Nebus gyvenime nei vienos akimirkos, kai galėtume atsiskirti nuo Dievo ir kažką nuveikti nepriklausomi nuo Jo. Jis turi dalį visame kame, ir tikrai didesnę nei mūsų. Paulius tai gerai suvokė: „ <...> aš darbavausi daug daugiau už juos visus, nors ne aš, bet Dievo malonė, esanti su manimi“ (1 Kor 15,10). Taigi Dievo malonė – esminė mūsų sėkmių priežastis.

Prisiminkime istoriją, kai Dievas pirmuoju Izraelio karaliumi pašaukė Saulių. Saulius to net nenutuokia – drauge su tarnu ieško pasimetusių asilių, ir Dievas taip atveda jį pas Samuelį, kad šis pateptų jį karaliumi. Viešpats pakeičia Sauliaus širdį, suteikia savo Dvasios, kitaip tariant, įgalina tapti tuo, kuo šaukia būti. Saulius nuolankiai tai priima, stebisi, kad išsirenkamas būtent jis. Tačiau po kiek laiko visas karaliaus Sauliaus nuolankumas išgaruoja. Jau po metų jis įsidrąsina, neturėdamas tam įgaliojimų, aukoti deginamąją auką, kiek vėliau nepaklūsta Dievo įsakymui sunaikinti visą amalekiečių nuosavybę. Samuelis įžvalgiai pastebi pokytį Sauliaus širdyje: „Kai tu buvai mažas savo akyse, tapai Izraelio giminių galva…“ (1 Sam 15,17). O dabar jo širdis pasiaukštino, ir Saulių Dievas atmetė. Panašiai nutiko ir karaliui Ozijui: „Jo vardas plačiai išgarsėjo, nes nuostabi pagalba lydėjo jį ir jis tapo galingas. Kai jis buvo galingas, jo širdis pasididžiavo jo pražūčiai. Jis nusikalto Viešpačiui, savo Dievui, eidamas į Viešpaties šventyklą smilkyti ant smilkymo aukuro“ (2 Krn 26,15-16). Ir tą pačią akimirką Viešpats ištiko Oziją raupsais, kurie jį kankino iki pat mirties.

Taigi šlovė labai greitai gali pakurstyti žmogaus puikybę. Sureikšmindamas save, o ne Dievą, žmogus pervertina savo kompetenciją, pats sau  tampa aukščiausiu autoritetu ir puola į savivalę – gilią duobę, nors pačiam atrodo, kad yra viršukalnėje. 

Kita aplinkybė, kurstanti išdidumą – tai aistra gerovei. Žmogus trokšta žūt būt susikurti, atrasti savo žemišką laimę, turėti viską, ko tik trokšta kūniška prigimtis. Šiuo atveju puikybę provokuoja ne pasiekta sėkmė, o siekiama sėkmė. Kaip tai pasireiškia? Kai ignoruojamas tiesos žodis, kuris bando parodyti, jog taip trokštama „laimė“ arba kelias į ją nėra priimtina Dievo akyse. Ir tuomet užsiplieskia išdidumas, jis stoja mūru gindamas ir teisindamas savo siekį. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti pranašo Jeremijo amžininkai, kurie savo laimę po tautos ištrėmimo ir Jeruzalės sudeginimo matė Egipte, nors Dievo žodis ragino pasiduoti Babilono karaliui ir likti Judo krašte: „Azarija, Hošajos sūnus, Johananas, Kareacho sūnus ir visi išdidūs žmonės atsakė Jeremijui: „Netiesą kalbi! Viešpats, mūsų Dievas, nesiuntė tavęs mums pasakyti: „Neikite į Egiptą gyventi“ (Jer 43, 2). Tokį priešgyniavimą Dievas pavadina išdidumu. O priešgyniaujama todėl, kad geidžiama lengvesnio kelio, asmeninės gerovės, kuri Judo miestų griuvėsiuose bei degėsiuose, ir dar pagonių okupacijoje, nė iš tolo nesišvietė. Kaip malšinti tokią aistrą, mus moko psalmininkas: „Viešpatie, mano širdis neišpuikusi ir akys nesidairo išdidžiai. Aš nesivaikau didelių dalykų, kurie man nepasiekiami. Aš raminau ir tildžiau savo sielą, kaip nujunkytą kūdikį“ (Ps 131,1-2).

Kaip vaduotis nuo puikybės?

Evangelijose tris kartus girdime Jėzų sakantį: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14,11). Kiekvieną kartą Jis mini tai skirtingomis aplinkybėmis: mokydamas apie nuolankų, patarnaujantį vadovavimą (Mt 23,11-12), svečiams renkantis pirmąsias vietas prie stalo (Lk 14,7-11) ir palyginime apie „teisaus“ fariziejaus ir atgailaujančio muitininko maldą (Lk 18, 9-14). Viešpats parodo, kad tiek aukštinimosi, tiek žeminimosi nuostata yra sąmoningas pasirinkimas. Mes patys renkamės, kokį santykį užimsime Dievo ar (ir) žmonių atžvilgiu. Galimos pasekmės skirtingos – pažeminimas arba išaukštinimas, ir tai padaro jau nebe pats žmogus, o Dievas, nelygu kaip kas renkasi.

Pažemintas tikriausiai nė vienas nenorime būti, tad išeitis – žemintis patiems. Savęs žeminimas nėra savęs niekinimas, neapykanta sau ar griežta askezė. Manau, jog tai adekvatus, blaivus savęs vertinimas, tačiau ne tik savęs. Tinkamai neįvertinę Dievo bei savo artimo, neįstengsime nusižeminti. Teisingai įvertinti Dievo, artimo ir savo paties statusą įmanoma tik Dievo žodžio šviesoje. Ne veltui kaip vaistą nuo išdidumo būsimam karaliui Mozė nurodo Įstatymo skaitymą: „Atsisėdęs į karalystės sostą, jis pasidarys šito įstatymo nuorašą iš Levio giminės kunigų, laikys jį pas save ir skaitys visas savo gyvenimo dienas, kad išmoktų bijoti Viešpaties, savo Dievo, ir laikytis žodžių bei paliepimų, surašytų įstatyme, kad jo širdis nepasikeltų į puikybę prieš brolius“ (Įst 17,18-20). Skaitydami Raštą, imame suvokti, kad Dievas yra visagalis valdovas, Jo valioje kiekvienas, net mažiausias įvykis po dangumi, toks kaip plauko kritimas žemėn ar žvirblio pardavimas turgavietėje. Pamatome, kad mes patys esame labai silpni ir visiškai priklausomi nuo Viešpaties. Jėzus juk sakė: „ <...> be manęs jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Jei tokią tikrovę regime aiškiai, suprasime, kad kažkuo puikuotis būtų kvailystė: „Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojies, lyg nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7). Pasirodo, nieko neturime savo. Kur tuomet akstinas girtis? Jei visi materialiniai, dvasiniai, intelektualiniai ir kiti „daviniai“ yra iš Dievo, ar galim jais didžiuotis? Verčiau „už viską dėkokite“, – ragina Paulius (1 Tes 5,18). Dėkojanti širdis gydo nuo išdidumo, nedėkojanti – jį skatina: „Ezekijas nebuvo dėkingas už jam suteiktą Dievo malonę; jis pasididžiavo, todėl rūstybė užsidegė prieš jį, Judą ir Jeruzalę“ (2 Krn 32, 25).

Mūsų santykis į savo artimą Rašte taip pat labai aiškiai nusakytas: „Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 3-4). Dažnai save lyginame su kitais žmonėmis ir ieškome savo pranašumų, tačiau turime mokytis gerbti, vertinti kitą, rūpintis jo nauda. Jei puoselėjame tokias nuostatas, nebeliks pagrindo prieš kitus didžiuotis.

Taigi geriausias vaistas nuo puikybės – nusižeminimas. Vertinkime save taip, kaip mus vertina Dievas: esame visiškai priklausomi nuo Jo malonės ir mokomi kitus laikyti aukštesnius už save.

Išdidumas – dažnai mumyse sukylanti blogybė. Neretai jo net neatpažįstame savo širdyje – koks rafinuotas ir prisitaikantis jis yra… Tad stropiai budėkime prie savo širdies, tirkime jos motyvus, santykį į kitus žmones ir į Dievo pamokymus. O įsileidę puikybę, suskubkime tai išpažinti Dievui, nusižeminkime ir atgailaukime, prašykime, kad brandintų mumyse romią ir nuolankią dvasią. Jis gailestingas ir ištikimas, kad atleistų ir suklupusį pakeltų.

Views All Time
Views All Time
1628
Views Today
Views Today
1
0 0