Gėda, kad esu mušama
Nesibaigiantys keiksmai, kaulų lūžiai, mušamą mamą matančių vaikų klyksmas. Tokia Šiaulių rajono gyventojos Laimos (vardas pakeistas) istorija. Laima — iš nedaugelio skriaudžiamų moterų, išdrįsusių paatvirauti.
Smurtas ir baimė
Santuokoje Laima gyvena beveik dešimtmetį. Pirmą kartą sutuoktinio smurtą ji kentė jau antraisiais bendro gyvenimo metais. Teko kviesti policiją.
Po incidento šeimyna pusmetį gyveno ramiai. Tačiau vyras pradėjo išgėrinėti ir dėl to neteko darbo.
Praradus darbą, o tuo pačiu ir vienintelį pajamų šaltinį, prasidėjo didysis košmaras. „Vyras nuolatos mušėsi, įžeidinėjo mane, mano artimuosius. Sykį neradęs cigarečių vaikų akyse mane suspardė, — sakė Laima. — Smūgių būta tokių stiprių, kad lūžo ranka, sukrėstos galvos smegenys.“
Po šio skandalo sutuoktinio padarytas žaizdas Laima ilgai lopėsi ligoninėje. Policijoje pareiškimo neparašė — bijojusi sutuoktinio keršto.
„Grįžus iš ligoninės, niekas nepasikeitė: buvo plėšomi mano drabužiai, baldai, dokumentai, buvau žeminama. Nemigo naktų, praleistų namo rūsyje, šiltnamyje ar pas kaimynus, nesuskaičiuosiu, — sunkius žodžius su ašaromis akyse renka Laima. — Įpratau miegoti atviromis akimis. Bijau, kad įmigusi būsiu užpulta. Bijau dėl vaikų.“
Dėl vyro ir tėvo siautėjimo Laima su vaikais ne kartą glaudėsi pas gimines.
Moteris tvirtina šeimoje gyvenanti vaikų labui. Sprendimą ką nors keisti ji atidėlioja tam laikui, kai sūnūs užaugs.
Tik po mudviejų pokalbio Laima pati nustemba, kodėl taip atvirai apie viską kalbėjusi, ir dar kartą paprašo nerašyti tikro vardo — jai gėda jaustis auka.
Gėda tylėti
Šiauliuose septintus metus veikiančio Moterų veiklos ir inovacijų centro darbuotojos Salomėja Jasudienė ir Violeta Sologubova įsitikinusios, kad būtent dėl gėdos prisipažinti, jog esi skriaudžiama, moterys ir tyli.
„Gėda kaip ir pateisinama, nes visuomenėje tebegaji nuomonė: jei primušta, vadinasi, kalta, — teigia V. Sologubova. — Ar aukai reikalingas dar ir visuomenės pažeminimas?“
Vis dėlto, įsitikinusi darbuotoja, kad ir kokia būtų situacija, reikia ieškoti sprendimo: būti skriaudžiamam ne gėda, o gėda tyliai kentėti.
V. Sologubova pastebėjusi, kad moterys labiau atsiveria tuomet, kai smurto įrodymai — sumušimai, mėlynės — akivaizdūs. Tokiais atvejais jos, pasak ponios Violetos, būna nusiteikusios ryžtingiau, pasiryžusios kažką keisti, nebekentėti.
Kitaip elgiasi tos moterys, kurios metų metais šeimoje patiria psichologinį smurtą. Anot V. Sologubovos, jos — tylesnės, uždaresnės, sugniuždytos ir nepasitikinčios. Pagalbos jos dažniau kreipiasi paskatintos artimųjų, draugių, kaimynių, kurios sugebėjo įtikinti, kad tai, kas vyksta šeimoje, nėra normalu.
„Kai kurios moterys iškreiptai galvoja, kad jei nėra matomų pasekmių, vadinasi, nėra nieko bloga, o užgauliojimai ir įžeidinėjimai — norma, — sakė V. Sologubova. — Tiesa, psichologinio smurto kiekį tikrai nelengva išmatuoti.“
Tikrosios aukos — vaikai
Organizacijos darbuotojos sakė, kad paklaustos, kodėl nepalieka smurtautojo, moterys dažniausiai atsako to nedarančios dėl vaikų.
Smurtaujančių šeimų vaikai, pasak S. Jasudienės, kenčia dvigubai net ir tokiu atveju, kai smurtautojų taikinys ne jie patys. Pirma, vaikas stoja ginti aukos ir dažnai patys tampa auka. Antra, vaikas kenčia psichologinį smurtą net ir tada, kai baigėsi tėvai susitaikė.
„Smurtą kenčiantis vaikas tarsi užprogramuojamas ateičiai: berniukas — smurtautojo vaidmeniui, mergaitė — aukos“, — sakė S. Jasudienė. — Beje, sakydamos, kad gyvena dėl vaikų, moterys meluoja — taip gyvenama iš baimės ką nors keisti ar prarasti, iš nežinojimo.“
Įstatymai — tylūs
Praėjusiais metais į Moterų veiklos ir inovacijų centrą kreipėsi 72 smurtą šeimoje patyrusios Šiaulių apskrities moterys ir vienas vyras. Per devynis šių metų mėnesius pagalbos prašančiųjų — jau 71. Tarp besikreipusiųjų — daugiausiai šiaulietės.
Darbuotojos prisimena, kai į organizaciją su dviem mažais vaikais atėjusi moteris pasakė esanti išvaryta iš namų ir paprašė pagalbos.
Iš namų išguitai moteriai, pasak S. Jasudienės, ne kažin kuo padėsi: Šiaulių savivaldybė būsto smurto aukoms nenumačiusi, o siūlyti apleistus Nakvynės namus esą tolygu versti moterį vėl kęsti pažeminimą.
„Šiai moteriai prieglaudą radome vienos organizacijos patalpose ne Šiaulių apskrityje. Kad ir kaip nesmagu sakyti, tačiau Šiaulių miesto vadovai nemato (ar nenori matyti) šeimyninio smurto problemos“, — teigia S. Jasudienė.
Yra įstatymas, kuriuo vadovaujantis būtų galima drastiškai atskirti smurtautoją nuo aukos?
Darbuotoja pripažįsta, kad toks įstatymas yra, tačiau neveikia, nes esą yra poįstatyminiai aktai, kurie smurtautojo atskyrimo kaip ir neapibrėžia.
„Ar verta kalbėti apie smurtautojo atskyrimą, kai valstybė aukai neužtikrina net elementarios teisinės pagalbos. Už kokius pinigus ieškoti pagalbos, jei valanda advokato konsultacijos — ne mažiau pusšimtis litų?“ — klausė S. Jasudienė.
Skriaudikui gresia atsakomybė
Šiaulių apskrities policija per pirmąjį šių metų pusmetį sulaukė beveik trijų tūkstančių iškvietimų į šeimyninius konfliktus. Iš jų Šiaulių mieste — beveik 1300. Pernai per visus metus apskrityje malšinti beveik šeši tūkstančiai buitinių konfliktų.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prevencijos poskyrio vyresniosios specialistės Rasos Šliavienės nuomone, smurtas šeimoje — kompleksinė problema. Tai ir psichologiniai dalykai, pavyzdžiui pragyvenimo šaltinio neturėjimas, ir girtavimas. Trumpiau tariant, problemų turintys asmenys šeimose smurtu demonstruoja savo valdžią.
„Žmonės kartais meta kaltinimus, kad policija nenori kištis į šeimyninius kivirčus, — sakė R. Šliavienė. — Noriu pasakyti, kad policija reaguoja į visus iškvietimus, tačiau priemonių gali imtis ir ikiteisminį tyrimą pradėti tik vadovaudamasi įstatymu išskirtiniais atvejais. Sprendimai dėl smurto dažniausiai priimami teisme privataus kaltinimo tvarka.“
Pradėtus ikiteisminius tyrimus neretai tenka nutraukti, nes moterys pareiškia smurtautojui nebeturinti pretenzijų.
