Atrodytų, na, kur dar be krepšinio ta Erlicko apraudota Lietuva gali pirmauti?… Pasirodo gali – ir pirmauja! Bent jau informacinės visuomenės plėtros frontuose – tai tikrai. Mobilaus ryšio vartotojų skaičius, interneto sklaida ir ryšio kokybė, dalyvavimas socialiniuose tinkluose – tai tik kelios sritys, kur Lietuva ne tik, kad nesivelka Europos uodegoje, tačiau aršiai pirmauja.

Sako, kad „Facebook“ prisiregistravo jau virš šešių šimtų tūkstančių vartotojų iš Lietuvos, o tai yra, ko gero, kas antras darbingo amžiaus pilietis. Taigi sparčiai kraustomės ne tik į Airiją, bet ir į virtualią erdvę. Tik… kas ten mūsų laukia?

Praėjo tie laikai, kai interneto tyruose klajojo išimtinai tinklų administratoriai ir jų amžini priešai – mistiški „hakeriai“, o visi mes buvome nedrąsiai „windausų“ langus „klikinantys“ „useriai“… Dabar internetas – jokia prabanga, o juo naudotis – joks sugebėjimas. Tą daro kiekvienas vaikas. Štai čia ir atsiranda kontekstas kalbėti, kaip visuotinė žmonijos skaitmenizacija paveiks pačius žmones ir pakeis visuomenę. Kai dalykai tampa kasdienybe, jie nebekeičia pasaulio drastiškomis revoliucijomis, mes patys imame nepastebimai keistis. Tai vadinasi evoliucija.

Sukūrę ir savo poreikiams pritaikę kompiuterius, mes patys imame prie jų taikytis. Sukūrę skaičiavimo mašinėlę, mes netekome sugebėjimo skaičiuoti mintinai. Sukūrę animacinius filmukus, nustojome vaikams sekti pasakas. Sukūrę internetą – vis mažiau liečiame realybę. Tačiau dar nė vienas žmonijos kūrinys jos pačios nesunaikino. Mes tiesiog prisitaikome. Pirmiausia žmogus prisitaikė prie gamtos ir net ėmė ją valdyti ir keisti. Tada žmonijai teko prisitaikyti prie savo pačios kūrinių: namų, automobilių, vaistų, maisto, o galų gale prie interneto. Kai kuriuos šio prisitaikymo pokyčius jau galima įžvelgti.

Gajus įvaizdis, kad žmonės, daug laiko praleidžiantys virtualioje erdvėje ir socialiniuose tinkluose, ima prarasti savo realius socialinius ryšius ir gebėjimus. Sakoma, kad tokie žmonės tampa uždaresni, kartais net suserga psichinėmis ligomis, „nužmogėja“… Tačiau tai tik dinozaurai, evoliucijos nuostoliai, prarastoji karta – juk žmonija prisitaikys prie bet kokių sąlygų! Taigi, kokia bus naujoji karta, balansuojanti lyg banglentininkas ant eksponentinės informacinių technologijų bangos? Kokie taps žmonės, augantys virtualios ir realios erdvės pusiausvyroje? Kokie bus mūsų vaikai ir anūkai?

Imlesni informacijai ir greičiau ją atsirenkantys. Mus pasiekiantis informacijos srautas kas dieną vis didėja. Todėl akivaizdu, kad siekdami išgyventi skaitmeninės informacijos jūroje, žmonės prisitaikys ją greitai virškinti. Kiek sekundžių reikia, kad jūs nustatytumėte, jog medis yra nesveikas ir nudžiuvęs, ar kad rudenėjantis miškas yra gražus ir nostalgiškas, ar kad pro šalį einanti mergina yra seksuali? Juk nereikia nė sekundės šiems įvertinimams. Tačiau juk kiekvienas šių objektų į realybę skleidžia gigabaitus informacijos. Negi mes ją visą spėjame apdoroti? Ne. Mūsų smegenys yra prisitaikę greitai atsirinkti ir įvertinti svarbiausią informaciją iš realybės. Tam pasitelkiama tiek patirtis, t. y. jau smegenyse esanti informacija (neuroninių jungčių pavidalu), tiek per evoliuciją išvystyti patys smegenų veiklos principai, būdingi būtent homo sapiens. Nes mąstome mes kaip žmonės, o gyvūnai mąsto kitaip. Pavyzdžiui: juk jums nesudaro jokių problemų miško fone išskirti stovintį žvėrį, o štai kai kurie žvėrys dažnai nepastebi statiškų objektų, jų smegenys prisitaikiusios pastebėti tik judesį. Taigi – „homo internet sapiens“ smegenų veikimo principai bus prisitaikiusios gyventi drauge su internetu ir jo „žvėrimis“ (Google, Facebook, etc.).

Komunikabilesni ir atviresni. Taip taip, visai ne užsidarę internetiniai zombiai, įsmeigę apsiblaususias akis į virtualius vaizdus, o daug greičiau kontaktus mezgantys, efektyviai besikeičiantys informacija ir daug mažiau kompleksų turintys gudručiai. Teigiama, kad šiuolaikinis jaunimas daug anksčiau pradeda lytinį gyvenimą. Taigi, ir sugeba greičiau susirasti seksualinį partnerį. Kodėl taip yra? Viena vertus, dėl tos pačios internetinės erdvės, kuri atveria neribotas paieškos galimybes. Bet kaip su teiginiu, kad drąsūs virtualioje erdvėje tampa neįgalūs realybėje? Matyt, su naująja karta šis teiginys praranda savo teisingumą. Kaip ir teiginys, kad vaikai „visko išmoksta iš filmų“. Filmuose galima tik pamatyti, kaip būna, bet ne kaip to pasiekti. Kad ir kiek žiūrėsi filmų su Bruce Lee, nuo to muštis geriau nepradėsi. Tačiau štai internetas ir ypač jame išsikeroję socialiniai tinklai – tikras bandymų poligonas. Tiesa, kad čia užėję nuotykių ieškotojai gali apsimesti kitokiais nei iš tiesų yra. Dažniausiai susikuriamas tobulesnis virtualus personažas. Ar tai niekur nevedanti saviapgaulė, tik užmaskuojanti trūkumus bei kompleksus ir nepadedanti iš jų išsivaduoti? Toks požiūris gajus. Tačiau verbalinio bendravimo praktika negali būti visai nenaudinga, vystantis asmenybei. Net jei aš, nuslėpęs savo trūkumus, sugebėsiu sudominti kitą, manyje sustiprės pasitikėjimas savimi. Kurdamas nors ir virtualų ryšį su kitu asmeniu aš suprasiu, kad kartais daug svarbiau yra požiūrių panašumas, bendri interesai, humoro jausmas ir daug kitų „vidinio pasaulio“ dalykų nei ūgis ar plaukų spalva. Teisingai derindamas virtualų bendravimą su realiu, žmogus gali daug greičiau atrasti universalius bendravimo dėsnius ir subtilybes, atskleisti ir išvystyti savo dvasinį pasaulį, galų gale atsikratyti savo kompleksų…

Pakantūs globalistai. Kerojantis internetas savo vijokliniais ūgliais ima skaldyti sienas tarp valstybių, tautų, religijų, įvairių socialinių ir interesų grupių. Tai, vėlgi – plačiai priimta dogma. Juk kaip aš sukelsiu pasaulinį karą, jei tarp mano „Facebook“ draugų ir lietuviai, ir lenkai, ir gruzinai, ir rusai, ir olandai… Ar tai reiškia, kad visi tapsime vienodi ir besivadovaujantys vienodomis vertybėmis? Ko gero, ne. Tačiau kitokius imsime vadinti ne kitaip manančiais (kitaminčiais), bet turinčiais kitą informaciją. Individualūs žmonių, bendruomenių, regionų ar tautų bruožai, papročiai ir visas etnokultūrinis paveldas taps labiau turistine atrakcija, įdomybe nei pretekstu nepakantumui. Nes internetas yra visų vienas ir besiplėsdama ši skaitmeninė gyvenimo dalis tampa žmonijos klijais. Kaip bebūtų gaila, net religija nepajėgė suvienyti visos žmonijos, nes – nors Dievas yra vienas – žmonės sukūrė daug jo skirtingų veidų. Tačiau internetas yra vienas visiems. Net Kinija ar Šiaurės Korėja, kad ir kaip stengiasi, negali sukurti savo atskiros interneto versijos, jie tiesiog savo žmonėms susiaurina prieigą prie pasaulinio tinklo (www), tačiau tai tik paskutiniai „neapkrikštyti“ bastionai, kurie ilgai nesilaikys.

Verbalikų suklestėjimas. Kitas gajus požiūris teigia, kad mūsų sąmonę užvaldžius virtualiai realybei, sutriks tikrosios realybės pojūtis, mat virtualioje realybėje gyvenimiškos problemos išsikreipia. Kyla pagrįsta abejonė, ar naujoji karta nepraras sugebėjimo tas problemas spręsti. Tačiau tai vėlgi tik dabartinės kartos bėda, kartos kuri gimė dar plytomis, o ne terabaitais grįstame pasaulyje. Evoliucijos teorija grindžiama tuo, kad neprisitaikiusius išstums tie, kurie bus prisitaikę. Įdomesnė prognozė, kad žmonės taps visiškai priklausomi nuo informacinių technologijų ir, netekę prieigos prie jų, taps lyg maži vaikai, pasimetę nuo mamos. Tačiau šio scenarijaus mastas labai abejotinas, mat skaitmeninis pasaulis elgsis lyg pati rūpestingiausia mama, niekada neleidžianti jos pamesti iš akių. Bėda (ar tiesiog pokyčiai) įvyks kitur. Realybėje mes įpratę vadovautis savo penkiais pojūčiais (kartais ir šeštuoju), tačiau virtuali realybė veikia iš esmės vieną, daugiausiai du. Beje, vaizdai ne visada užima pagrindinę informacijos dalį. Daugiausia rašome ir skaitome. Bendravimas simboliais ir sąvokomis neabejotinai daro įtaką tiek asmenybės vystymuisi, tiek ir žmonijos evoliucijos prasme. Gimsta nauji emailų, smsų, internetinių komentarų ir „Facebook“ įrašų bendravimo žanrai. Vartodami šias naujas bendravimo formas, mes keisimės ir prie jų prisitaikysime, galbūt prarasdami gebėjimus bendrauti vadovaujantis visais penkiais pojūčiais. Mums tai taps per sunku – per daug nestruktūruotos informacijos. Gal būt po dešimties metų pokalbio prie kavos žanras bus beviltiškai pasenęs, nes reikalaus iš dviejų žmonių per daug neurofiziologinės energijos…

Garsenybių visuomenė. Visuomenei vis labiau pasineriant į skaidrius virtualios realybės vandenis, pasikeis privatumo sąvoka. Jau visą praeitą amžių, išradus televiziją ar bent fotografiją, viešais vadinami asmenys – politikai, aukšti valstybės pareigūnai ir žiniasklaidos atstovai ar tiesiog garsenybės – žvaigždės – patiria, ką reiškia privatumo deficitas. Dalykų, kuriuos eilinis pilietis įvardytų kaip „privačius“, sąrašas viešiems asmenims gerokai sutrumpėja. Atsirandant vis naujoms galimybėms kiekvienam keistis ir dalintis informacija, kartu ir asmenine, kiekvieno iš mūsų (nebūtinai viešo asmens) ribos tarp viešo ir privataus gyvenimo vis labiau trinamos. Juk prieš kelioliką metų nė neįsivaizdavome, kad turėsime šimtus virtualių draugų, kad mūsų nuotraukas, pamąstymus ar kitą asmeninę informaciją turės galimybę nesunkiai išvysti bet kuris pasaulio žmogus ir ne tik turės galimybę, bet ir ja naudosis. Kad kiekvieno iš mūsų profilį socialiniuose tinkluose kas dieną aplankys dešimtys, šimtai, gal net tūkstančiai internetinių „draugų“ ir visai nepažįstamų internautų. Kad jie turės galimybę „užlaikinti“ (mėgti) mūsų kelionių nuotrauką, pakomentuoti mūsų mintį ar pakviesti į draugus mūsų sutuoktinį. Priprasime prie to kiekvienas, tapdamas nedidele vieša garsenybe.

Views All Time
Views All Time
2128
Views Today
Views Today
1
0 0