Esė apie altruizmą
Pirmiausia turėčiau paminėti „altruizmo” reikšmę, tai – rūpinamasis kito gerove, nesiekiant naudos sau, žmogus, visiškai atsiduodantis kitiems. Tarsi Jėzus, kuris paaukojo savo gyvybę tam, kad atpirktų mūsų nuodėmes. Nors Kristus mirė prieš du tūkstančius metų (bent jau taip teigia Biblija), mūsų laikais taip pat galima sutikti „šiuolaikinių Kristų”.
Jei jau prakalbome apie religiją, norėčiau paminėti Tėvą Stanislovą – nuostabių minčių ir meilės visiems žmonėms kupiną vienuolį. Daugiau nei dvidešimt metų kukliai gyvenęs Paberžėje, visada priimdavo priklydėlius, nerandančius šviesos gyvenimo kelyje ar trokštančius patarimo, supratimo, išdalydavo viską aplinkiniams, išalkusiems, nors po to pačiam tekdavo kęsti alkį. Reikėtų nepamiršti, jog nugyvenęs ilgą gyvenimą, būties pabaigoje tapo tik dar labiau mylimu ir lankomu, na, o dabar prisiminimas apie jį išlikęs toks pat stiprus. Galbūt galėtume teigti, kad gerumas „gimdo” gerumą.
Kita vertus, priverstinis ar apsimestinis gerumas į nieką dorą neišauga. Nežinau kodėl, bet, kalbėdama apie altruizmą, tegaliu akyse ir mintyse formuluoti piktus sakinius apie Lietuvos politikus: argi jie neturėtų būti altruistais? Juk dirba ir priima įstatymus, turinčius palengvinti mūsų visų gyvenimus. Tiesa, yra puikių politinių altruizmo pavyzdžių – kad ir sausio 13-osios įvykiai. Jauni žmonės aukojo savo gyvybes, stodami akis į akį su rusų tankais. Kiek žmonių buvo sužeista ir įbauginta, kovojant tėvynės labui: kad galėtume mėgautis ir naudotis gimtąja teise – būti lietuviais. Galų gale, puikų pavyzdį rodo ir mūsų šalies kariai, išvykę į Afganistaną, ne tėvynę ginti, o padėti Lietuvos sąjungininkėms. Ar gi tai nėra altruizmas?
Elementarus pavyzdys – motinos meilė ir rūpinimasis savo vaiku, jo gerove. Moterys meta darbus, palieka vyrus ar priešingai – kenčia juos, pražyla, naktimis rymodamos ir laukdamos sugrįžtančių. Vadinasi, altruizmas – ne tik pasiaukojimas, bet ir meilė.
Paminėjusi motinas, supratau, jog altruizmas nėra vien pasiaukojimas (koks daugialypis jis bebūtų). Paprasčiausias mandagumas, mano manymu, galėtų būti palaikytas vienu geriausių altruizmo bruožų. Juk visada darome kažką dėl kitų. Ar tai būtų durų prilaikymas, kaimynui nešant sunkų daiktą, pagalbos suteikimas nežįstamajam ar paprasčiausias savos nuomonės neišreiškimas, siekiant išvengti jau įgrisusio konflikto.
Pažįstu vieną filantropą. Jam sunku gyventi, kadangi jis nekenčia savęs už tai, jog aplinkiniams išdalija visą save: ne tik mintis, bet ir turtą. Deja, kad ir kaip norėtų, savęs pažaboti negali. O jei būtų įmanoma visuose žmonėse palikti bent dalį to pasiaukojimo, kurio gausu „Kristuose”. Galbūt Žemėje gyventų daugiau „šventųjų” (tokių kaip Motina Teresė), gal tuomet Afrikos vaikai nebadautų, netirptų ledynai, o žmonės geriau suprastų vieni kitus, mažiau konfliktuotų, kariautų ir labiau vieni kitus mylėtų?
Altruizmas – ne liga, veikiau mokslas, kurio galėtume mokytis visą gyvenimą. Bent jau pagrindus įgyti turėtume kiekvienas. Tačiau viską reikia priimti į save su saiku, – kad neišdalintume savęs, nes gerumo perteklius atima iš žmogaus pojūti, jog to gerumo gavo, ir galį jį, taip pat šauniai kaip gavo, skleisti aplinkiniams.
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.