Prisifilmavęs koviniuose filmuose, jis buvo praradęs pirmojo ryškumo žvaigždės statusą, tačiau sugebėjo sugrįžti taip, kaip triumfuodamas į sportą sugrįžo Andrė Agasis.

Kai Kventino Tarantino filmas „Kriminalinis skaitalas“ debiutavo Kanuose, publika, titruose pamačiusi Travoltos pavardę, pajuokiamai sušurmuliavo. Tačiau filmo pabaigoje Travolta jau buvo žvaigždė.

Už gangsterio Vincento Vegos vaidmenį 1994 metais Džonas buvo nominuotas „Oskaru“. O tvistas, kurį komiksų bei kokaino mėgėjas sušoko su Mija Voles (Uma Turman), tapo populiariausiu praėjusio šimtmečio pabaigos kino numeriu…

Šeštas šeimoje

Džonas Travolta gimė nedideliame Inglvudo miestelyje, Niū Džersio valstijoje. Jo tėvui, Salvatorui Travoltai, tuomet buvo 41-eri. Buvęs futbolininkas ėmėsi automobilių dalių prekybos, kad išmaitintų savo didelę italų-amerikiečių šeimą, kurioje Džonas buvo šeštas vaikas.

Motina, Elena Travolta, buvo aktorė, dėstanti aktoriaus meistriškumą, todėl su malonumu užkeldavo savo atžalas ant pakylos, tėvo padarytos specialiai namų teatrui.

Džonas nuo šešerių metų mokėsi šokio meno. Jo mokytojas buvo legendinio šokėjo Žano Kelio (Gene Kelly) brolis Fredis. Toks tėvų požiūris į vaikų lavinimą lėmė, kad trys iš šešių Travoltų vaikų (Džonas, Elena ir Džoi) tapo aktoriais.

Pirmuosius žingsnius populiarumo link Džonas žengė Brodvėjuje 1975 metais, suvaidinęs linksmuolį Denį Zuko retromiuzikle „Briolinas“. 1978 m. Rendalas Kleizeris pagal šį pastatymą nufilmavo filmą su Travolta (jau populiariu kino aktoriumi) pagrindiniame vaidmenyje.

Kine į Džoną atkreipė dėmesį po antraeilio vaidmens Brajano de Palmos siaubo filme „Kerė“ (1976). Tačiau pasaulinį populiarumą aktoriui atnešė Džono Bedemo „Šeštadienio vakaro karštinės“ (1977) ir „Briolino“ (1978) premjeros. Už Bruklino disko šokėjo vaidmenį Travolta buvo nominuotas „Oskarui“.

Neviltis ir šlovė

Filmuodamasis televizijos seriale „Vaikinas iš plastiko pakuotės“ (1976), Džonas įsimylėjo Dajaną Hailend, vaidinusią jo herojaus motiną. 18 metų amžiaus skirtumas nebuvo jam kliūtis, tačiau po metų Dajana numirė nuo vėžio ant Džono rankų. Dar po dvejų metų nuo vėžio mirė Džono mama.

Dviejų artimiausių moterų mirtys išmušė Džoną iš vėžių ištisam dešimtmečiui. Jis daug gėrė ir mažai filmavosi. Ieškodamas išeities iš dvasinės krizės, Travolta įsitraukė į scientologų organizaciją.

1989 metais prasidėjo naujas jo gyvenimo periodas. Jis suvaidino geraširdį taksistą Džeimsą Ubrieką sėkmingoje Emi Hekerling komedijoje „Kas čia kalba“ (po metų buvo nufilmuota antroji šio filmo dalis). Nuo šio momemto sėkmė atsigręžė į Džoną veidu.

1991 metų sausio 1 dieną jis susituokė su aktore Kele Preston. 1992 metų balandžio 13-ąją gimė sūnus Džetas, o 2000-ųjų balandžio 3-iąją – dukrelė Ela Bleu.

Susitikimas su Kventinu Tarantinu Travoltos gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Už gangsterio vaidmenį jis buvo nominuotas „Oskarui“. Už panašų, tik dar labiau saviironišką gangsterio vaidmenį Bario Zonenfeldo filme „Sučiupti Neūžaugą“ po metų Džonas gavo „Auksinį gaublį“. Nuo tol Travolta tapo ne tik žiūrovų, bet ir kino kritikų numylėtiniu.

Už darbą „Kriminaliniame skaitale“ Džonui buvo atseikėta vos 140 000 dolerių. Po jo Travolta tapo vienu brangiausių Holivudo žvaigždžių ir už vaidmenį filme „Be veido“ jam jau buvo sumokėta 15 milijonų dolerių, už „Maiklą“ – 20 milijonų dolerių… O už epizodinį vaidmenį „Bridžitos Džons dienoraštyje-2“ Travoltai buvo siūloma 20 milijonų, bet jis atsisakė, nes mažiau nei už 25 milijonus filmuotis nesutiko.

Džonui Travoltai priklauso vilos Santa Barbaroje, Kalifornijoje, Meine ir Havajuose. Pagrindinė rezidencija – namas su aerodromu Floridoje. Be to, jis turi tris reaktyvinius lėktuvus ir „Boingą-707“.

„Nenorėjau sudaužyti širdies“

Filme „Meilės daina Bobiui Longui“ Travolta suvaidino pagrindinį herojų – nusigėrusį literatūros profesorių Bobą Longą. Tačiau „Auksinį gaublį“ gavo jo partnerė Skarlet Džohanson.

„Patikėkite, aš džiaugiuosi dėl Skarlet labiau, nei būčiau džiaugęsis dėl savęs, – teigė Džonas. – Ji vaidino taip gerai, kad įkvėpė mane nuskristi su ja į Afriką priešpiečių, kuriuos aš jai buvau pažadėjęs. Filmui nufilmuoti mes turėjome dolerį, ir dar dolerį, kad jis pasirodytų ekranuose. Be spaudos, kritikų palaikymo, be nominacijų ar apdovanojimų šis nepriklausomas filmas greitai išnyktų iš auditorijos akiračio. Jei nebūtų gavęs savo apdovanojimų „Monstras“ arba „Monstrų pokylis“ – kas dabar juos prisimintų?

Ar tiesa, kad jūs ruošiatės kurti Hovardo Hjuzo vaidmenį filme „Aviatorius“, kurį suvaidino Leonardas Dikaprijas?

Apie šį vaidmenį aš svajojau ir dukart bandžiau jį gauti. Faktas, kad buvusi Hovardo Hjuzo žmona Teri Mur turėjo scenarijų, kuriame Hjuzo vaidmuo buvo parašytas turint galvoje mane. O savąjį scenarijų apie šį legendinį aviatorių buvau parašęs prieš dvidešimt metų. Bet ledai pajudėjo tik tada, kai prie šio projekto prisilietė Skorcesė su savo komanda. Todėl lieka guostis tik tuo, kad aš galiu skraidyti nuosavu „Boeing-707“.

Pasak gandų, jūs prikišote nagus dar prie vieno scenarijaus, kuris sėkmingai transformavosi filme „Auksinės grandinės“, o dabar rašote autobiografiją.

Mano gyvenimas buvo visavertis, todėl aš noriu apie jį papasakoti. Atskiras skyrius bus dedikuotas princesei Dianai, tiksliau vienai su ja praleistai dienai. Kitas – mano santykiams su aviacija. Noriu taip pat papasakoti apie žinomus žmones – nuostabius aktorius, prezidentus ir karalius, su kuriais mane suvedė likimas. Pasidalyti savo žiniomis apie scientologiją, kuri lėmė man sėkmę.

„Meilės dainoje“ jūs dirbote praktiškai už dyką, nors įprastas honoraras už filmą jums sudaro 20 milijonų dolerių. Ar tiesa, kad jūs neeikvojate pagrindinio kapitalo, o gyvenate tik iš palūkanų?

Žmonės, turintys mėlynojo kraujo, nuo seno laikosi nuostatos, kad negalima eikvoti savo kapitalo. Aš keletą metų gyvenau pagal šią teoriją, bet daugiau negaliu. Aš uždirbu neblogus pinigus ir eikvoju juos taip, kaip noriu ir kiek galiu. Žinote, juk aš išaugau Niū Džersyje, Inglvudo rajone, šeimoje, kuri vos traukė iki viduriniosios klasės lygio. Tad ir įpročiai mano adekvatūs.

Pernai perkopėte 50. Nebuvo baisu?

Nė kiek. Tik supratau, kad esu jau nebe vaikas. Aš ignoravau keturiasdešimtmetį. Tiksliau, tada nusprendžiau, kad dar ne vidurys. Dabar supratau, jog iki vidurio jau prisikasiau. Bet aš – labai sveikas žmogus, o aktorystė – plati sąvoka. Juk filmuose, kaip ir gyvenime, būna seniokų. Kol turiu jėgų, vaidinsiu.

Jūs visada randate kokią nors detalę, kuri jūsų herojų išskiria iš aplinkinių. Filme „Meilės daina Bobiui Longui“ – jūsų herojaus eisena. Ji atitinka jo socialinį nuopuolį nuo universiteto literatūros profesoriaus ir rūpestingo šeimos vyro iki vegetuojančio alkoholiko.

Džiaugiuosi, kad atkreipėte į tai dėmesį. Pačioje filmo pradžioje šlubuodamas Bobis eina namo pro kapines. Paprastai aš daug galvoju apie savo herojaus išraiškingumą. Kokia nors smulkmena išduoda žmogaus charakterio esmę ir situaciją, kurioje jis atsidūrė. Svarbu ją rasti.

Šiame filme jūs ne tik šokate, bet ir grojate gitara. Ar taip buvo sumanyta scenarijuje, ar tai jūsų iniciatyva?

Grojau pagal Šaini Gabel scenarijų. Stengiausi atkurti spalvingą pietiečio rašytojo paveikslą, pavyzdžiui, tokio kaip Tenesis Viljamsas. Šio filmo dvasia kažkuo primena jo pjeses. Bobio dainose atsiskleidžia neturtinga ir trapi siela, iškankinta tiek, kad gyvenimas tampa nepakeliamas. Bobis Longas gyvenimo pabaigoje, kaip ir Viljamsas, jautėsi sugniuždytas ir ligotas, iš dalies dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ir narkotikais.

Visam pasauliui pasirodėte žilas, šlubas, suglamžytas…

Bijojau atrodyti ne taip blogai, kaip tai reikia. Nepakankamai blogai atrodyti aktoriui kur kas pavojingiau nei atrodyti nepakankamai gerai.

Filmo herojai visiškai skiriasi nuo tų Holivudo atstovų, su kuriais jūs paprastai bendraujate.

Savo gyvenime mačiau pakankamai alkoholikų, kurie man buvo ir švelnūs, ir šiurkštūs, ir netgi bandė atvesti į protą. Aš atkūriau šią patirtį ir ją realizavau kurdamas savo herojų.

Matėte ir šilto, ir šalto. Vienus jūsų filmus publika gyrė, iš kitų šaipėsi. Kaip į tai reaguojate metams bėgant?

Nuostabu, kai gali rinktis. Kai turi tam pakankamai pinigų. Noriu – filmuojuos komikse, noriu – už dyką, kas man ką padarys. Su metais vis mažiau reaguoji.

Kas dar keičiasi su metais?

Reikia pagalvoti… Kas dar? Darausi vis nekantresnis, su tuo reikia kovoti. Tai temperamentas, žinoma, bet ir ne tik… Dar ir nuovargis.

Jūs vis užsimenate apie savo amžių. Ar smagiai atšventėte jubiliejų?

Man buvo surengta didžiulė ir visiškai nelaukta šventė. Siurprizas. Trys šimtai žmonių, su kuriais aš praleidau geriausius savo gyvenimo metus. Man net pasirodė, kad aš numiriau ir patekau į pomirtinį gyvenimą, – juokiasi. – Tai buvo Meksikoje. Opra Vinfri, Barbra Streizand, Šonas Penas, Robinas Viljamsas… dainavo mano garbei, gėrė už mane, ir visa tai buvo panašu į siurrealizmą.

Ar prisimenate iš vaikystės – kokie filmai jus paveikė?

Prisimenu. „Kelias“, Federiko Felinio. Mačiau jį būdamas penkerių. Man labai patiko, tik negalėjau suprasti, nuo ko mirė Džiuljeta Mazina. Tada man tėvas paaiškino, kad jai sudužo širdis. Staiga supratau, kad mirties priežastis gali būti jausmas, o ne tik fizinis poveikis. Ir nusprendžiau, kad nuo šiol labai atsargiai elgsiuosi su žmonių širdimis. Niekada nenorėjau sudaužyti kam nors širdies. Tikiuosi, kad išlaikiau sau duotą žodį.

Kas jums padeda išlikti nuoširdžiam?

Aš turėjau nemažai priežasčių tapti ciniku, bet netapau. Scientologija man padeda išlikti savimi. Šeima padeda išsilaikyti paviršiuje. Vienintelė mano problema – kad nemoku atskirti, kuo tikėti, o kuo ne. Aš per greitai prisirišu prie žmonių, kurie atrodo žavingi, ir paskui už tai sumoku. Mano silpnybė yra noras tikėti šviesiąja žmogaus puse.

Kas jus įkvepia?

Aš į viską žiūriu kaip į įkvėpimo šaltinį – sientologija, aviacija, žmona ir vaikai, žmonės, kuriuos sutinku savajame kelyje. Visada randu, kas gali įkvėpti.

Ar sunku būti Holivudo žvaigžde?

Priklauso nuo požiūrio. Pavyzdžiui, seniai supratau, kad skaitydamas spaudą turiu išsiaiškinti tik vieną dalyką: patiko filmas, kuriame aš vaidinau, ar ne. Ir jokiais būdais nesileisti į smulkmenas. Jei imčiau į galvą kritikų ir žurnalistų nuomonę, nuolat išgyvenčiau stresą, o stresas kenkia sveikatai. Todėl aš stengiuosi, kad mano sėkmės ir nesėkmės man neturėtų didelės įtakos.

Pavyzdžiui, aš nusprendžiau, kad neišeisiu iš namų tol, kol nesijausiu taip gerai, kad, pavyzdžiui, galėčiau būti trukdomas per pietus restorane. Esmė ne „žvaigždėtumas“, o kokius sprendimus tu priimi.

Išvertė Rima Bruzgulytė

Views All Time
Views All Time
1403
Views Today
Views Today
1
0 0