Pažvelk į šį mažą ir gležną, ką tik nuskintos gėlytės žiedelį, kurį aš tau dovanoju. Kokios mintys Tau kyla? Galbūt jokių… “Tai paprastas žiedas, kaip ir tūkstančiai kitų”, – pagalvosi.  Bet man jis nepakartojamas ir vienintelis toks.

Pabandyk ir tu išauginti tokią gėlytę. Iš pradžių pripildyk vazonėlį purios žemės, vėliau jose pasodink mažą sėkliukę (vėliau iš jos išaugs augalėlis). Kruopščiai prižiūrėk tą sėklą. Pastatyk vazonėlį tinkamoje vietoje, laistyk. Nejau nesidžiaugsi, kai išvysi mažą ir gležną daigelį? Ir ar nesidžiaugsi matydamas, kaip šis vis auga ir stiprėja, kasdien tampa vis tvirtesniu ir gražesniu? Nejaugi nesidžiaugsi, kai tavasis, buvęs mažas daigelis vieną dieną išskleis lapelius ir užmegs pumpurą, o vieną rytą atsikėlęs išvysi vietoj jo mažą žiedelį? Tokį, kokį dabar aš rodau Tau. Džiaugsiesi ir būsi laimingas. Nes būtent Tu padėjai tai mažai sėklytei virsti gražuole gėle. Kasdien ja rūpinaisi ir mylėjai. Ir štai matai šio darbelio atpildą – nuostabų žiedelį. Tada Tu suprasi, kad nesvarbu, kiek įvairiausių gėlių esi matęs, pati gražiausia yra ta, kuri išvydo pasaulį Tavo padedama. Ir galbūt kitas žmogus prieis prie Tavęs ir pasakys tą patį, ką tu sakei man (kad tokių gėlių daug yra, visos jos vienodos). Tačiau nuo šiol žinosi, kad jos skirtingos.

Eidamas pajūriu, nepraeik pro jį staiga ir nesigrožėk vien jūra. Visi žinome, kad ji nuostabi. Tačiau aplink ją yra ir daugiau nuostabių dalykų, tereikia mokėti juos pastebėti. Basomis kojomis vaikštai minkštu pajūrio smėliu ir niekad nepažvelgi žemyn. Tad dabar sustok valandėlei ir pažvelk žemyn. Mažytės smėlio smiltelės. Gausybė jų. Atidžiai pažiūrėk į jas – visos jos skirtingos, nors ir labai mažytės. O taip smagu basam eiti pajūrio smėliu, taip smagu jausti byrantį smėlį tarp rankų. O ar matei, kokie meno kūriniai daromi iš jo?! Fantazijai ribų nėra. Kokie statiniai statomi iš smėlio! Beprotiškai gražu! O tas smėlis… Juk jis visas sudarytas iš tų mažyčių smiltelių. Paaukok trupinėlį laisvo laiko ir pastatyk bent mažytę smėlio pilį (nesvarbu, kad ją vėliau negailestingai sugriaus didingosios jūros banga). Prisimink, kaip ne kartą tai darei vaikystėje, ir pakartok tai dabar. Bus smagu.

Ar prisimeni Savo vaikystės dienas? Tada Tu buvai vaikas – naujokas šiame pasaulyje. Sakoma, kad maži vaikai labai smalsūs. Bet jie tik mokosi pažinti pasaulį, stengiasi jį suprasti, susidraugauti su juo. Kiekvienas vaiko atradimas kelia jam didelį džiaugsmą. Nesvarbu, kas tai: pirmąkart pamatytas mažas paukštelis, čiulbantis ant šakos, ar pirmąkart valgomi braškiniai ledai. Viskas vaikui nauja, todėl įdomu. Pažinimas jam kelią džiaugsmą. Pažiūrėk, kaip blizga mažylio akytės, kai jis stebi langu ropojančią musę. Suaugęs ją tiesiog užmuša… Ar matei, su kokiu susidomėjimu vaikas stebi boružę ar kitą vabalėlį, lipantį žaliu žolės stiebeliu? Ar matei, kaip jis vaikosi drugelį po didžiulę pievą ir tikisi jį pagauti? Žinoma, matei. Nes pats buvai vaikas ir tikrai tai patyrei. Tačiau dabar suaugai ir vengi, o gal tiesiog gėdijiesi nors retkarčiais pažvelgti į pasaulį vaiko akimis.

Paimk į delną gintaro gabalėlį, pažvelk į jį. Tai gamtos sukurtas meno kūrinys, Jis – unikalus. Daugiau niekada ir niekur nebepamatysi tokio paties. Nes antro tokio gintaro gabalėlio paprasčiausiai nėra. Tai, kas gražiausia ir geriausia, niekada nesikartoja. Turbūt nesikartoja… Paimk į delną akmenuką ar kriauklę, rastą pajūryje. Galų gale, laikyk delne pajūrio smėlio saujelę ar gimtosios žemės grumstelį. Pažiūrėk ir pagalvok.

Džiaugsmas slypi paprastume. Pinigai, brangūs papuošalai ar kiti materialūs daiktai niekada neatstos To džiaugsmo. Džiaugsmo, kai stebi tą pačią margą plaštakę, skraidančią virš žydinčios pievos vasarą, kai išvysti prasiskleidusį gėlės, kurią pats auginai, žiedelį, kai valgai duoną, kurios grūdai užaugo Tavo paties suartoje dirvoje… Nereikia laimės ar džiaugsmo ieškoti kažkur toli. Jie visai čia pat, tereikia mokėti ir norėti juos pamatyti

Views All Time
Views All Time
1847
Views Today
Views Today
1
0 0