Lengvai tampa vakarėlių siela.

Mintis, kad teks atsidurti dėmesio centre, daugeliui sukelia stiprų nerimą, jaudulį ar net atima žadą.

Nesvarbu, kur tai vyktų – televizijos studijoje, auditorijoje ar kalbant akis į akį su žmogumi, lemsiančiu jūsų ateitį. Ar įmanoma išmokti išlikti ramiam net ir itin jaudinančiomis aplinkybėmis?

Kiekvienas pažįsta tokių žmonių, kurie neieško žodžio kišenėje ir visada tampa vakarėlių siela. Aplink juos būriuojamasi, jų klausomasi, iš jų juokiamasi. Jie lengvai susibičiuliauja tiek su atvykėliu iš provincijos, tiek su įžymybe.

Nuostabiausia tai, kad pokalbiams šie žmonės specialiai nesiruošia. Jų temos taip pat nebūna išskirtinės ar iš anksto parengtos. Tačiau net banalus pasakojimas, kaip atvyko į šį vakarėlį, ką pamatė pakeliui ar kaip pasikabino paltą, gali sukelti visuotinę juoko audrą.

Nenaudingi palyginimai

Daugelis, susidūrę su tokiais šmaikštuoliais, susidaro nuomonę, esą iškalbos talentas – Dievo dovana. Esą to išmokti neįmanoma.

Daugelį galėtų nustebinti kokio šmaikštuolio prisipažinimas, kad ir jam būta sunkių laikų, kai sukaustydavo mintis, kad reikės bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. O pats pokalbis apsiribodavo nerišliomis frazėmis arba tyliu kitų stebėjimu užsispraudus kampe. Tada ir jiems atrodė, kad taip bus visada.

Dažniausiai žmonės lygina save su populiariausiais veikėjais, televizijos pokalbių dalyviais, aktoriais, kurie, stebint visai Lietuvai, laisvai žarsto sąmojį ir flirtuoja su pašnekovais. Tuomet norom nenorom užvaldo mintis – „aš taip niekada nesugebėčiau“.

Neviltis neleidžia įžvelgti fakto, kad tokiose situacijose tie žavingieji buvo šimtus kartų. Kad juos rengia ir jais rūpinasi visa kūrybinė komanda. Toks trumparegiškumas atveda prie klaidingos išvados ir atima viltį tapti kitokiu žmogumi.

Sėkmę lemia tik treniruotės

Tiesa ta, kad daugelis tų, kurie viešai jaučiasi laisvai, kažkada mokėsi bendravimo meno ir perprato kūno kalbos paslaptis. Jie suprato pagrindinę gero bendravimo taisyklę: kalbant su nepažįstamu žmogumi, reikia susitelkti į pokalbio temą, o ne į tai, kaip tavęs klausosi ir priima klausytojas.

Viena tokia charizmatiška asmenybė drovumo tyrinėtojams paaiškino, kad pasitikėti savo jėgomis ir laisvai jaustis tarp kitų reikia mokytis atkakliau nei žaisti tenisą. Svarbiausia – ne tik išmokti mostų rakete ir taikliai atmušinėti kamuoliuką, bet treniruotis kasdien ir nuolat tobulinti savo įgūdžius.

Akmens amžiaus palikimas

Amerikiečiai psichologai nustatė, kad mūsų tolimus protėvius drovius tapti privertė jų gyvenimo būdas. Akmens amžiuje medžiotojai ar šaknelių rinkėjai gyveno mažose uždarose grupelėse, o ne bendruomenėse.

Susikivirčiję su savo grupės nariais jie negalėjo pereiti į kitą grupę, nes nebūtų buvę į ją priimti. Todėl ignoravimas ar išvijimas iš savųjų būrio buvo tolygus mirčiai. Evoliucija žmones pavertė būtybėmis, kurios labai jautriai reaguoja į tai, ar kitiems atrodo patikimos.

Kai kurios situacijos, kurias dabar vertiname kaip normalias, kažkada kėlė mirtiną grėsmę. Pavyzdžiui, priartėjimas prie nepažįstamo žmogaus. Ta baimė, matyt, buvo tokia didelė, kad giliai įstrigo visų kitų kartų pasąmonėje. O su senosiomis archajiškomis baimėmis, kurių prasmė seniai ištrinta iš žmogaus atminties, kovoti labai sunku.

Šiais laikais susitikimas su nauju žmogumi turėtų pradžiuginti ir sudominti. Tačiau smegenys reaguoja neteisingai. Iš pasąmonės gelmių iškyla tūkstantmečius skaičiuojantys prisiminimai, todėl smegenys, turinčios garantuoti bendravimą, tarsi perkaista ir užblokuoja visus gerus ketinimus ir norus.

Padeda keisti elgesį

Tačiau drovumo nereikia laikyti likimo bausme. Jis yra ir naudingas. Šiuo jausmu išmatuojamas gebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis. Psichologai drovumą pavadino žmogaus vertės vidiniu barometru, parodančiu, kaip sekasi, kur reikėtų įdėti daugiau pastangų, kur – mažiau.

Pavyzdžiui, jeigu pokalbio metu pašnekovas nusižiovavo, žmogaus savęs vertinimas sumažėja, signalizuojama, kad reikia keisti pašnekesio temą. Jei pasakojant anekdotą žmonės juokiasi net susiėmę už šonų, savęs vertinimo strėlė šauna į viršų.

Jeigu žmogus nesijaustų blogai įžeidęs ar išvedęs iš kantrybės kitą arba nesijaustų gerai suteikęs malonumą kitam, niekada nekeistų savo elgesio.

Kartais mechanizmas sugenda

Tačiau barometras gali būti ir išsiderinęs. Dažniausiai taip nutinka tiems, kurių tėvai griežta kritika ar net terorizavimu bandė reguliuoti vaikų elgesį. Neretai jiems padėti gali tik elgesio keitimo specialistai.

Apklausos parodė, kad dabar net 40 procentų jaunuolių mano esą drovūs. Tas skaičius kasmet padidėja beveik vienu procentu.

Elgesio tyrinėtojai drovumo paplitimą sieja ir su bendravimo virtualioje erdvėje populiarumu. Neretai tie, kurie ilgai ir įdomiai bendravo kompiuterinėje erdvėje, išsiskiria po trumpo pasimatymo, o „literatai“, drąsiai rašinėjantys žinutes telefonu, susitikę nesugeba savo minčių išreikšti ir paprastu sakiniu.

Dar sunkiau padėti, kai drovumas – įgimta yda. Amerikiečių tyrinėjimai atskleidė, kad beveik kas penktas naujagimis į naujoves reaguoja verksmu. Dėl neapdairaus tėvų elgesio vėliau jie gali likti bailiukai.

Vaiko drovumą labai dažnai ugdo ir puoselėja tėvai, stengdamiesi, kad jis nesusidurtų su naujomis bauginančiomis situacijomis. Švelnus mokymo procesas, kai vaikas skatinamas ir pagiriamas už drąsą, gali įveikti net genetinę drovumo prigimtį.

Drąsus žvilgsnis į savo baimę

Kad drovuolis susirastų pažįstamų ir susibičiuliautų, reikia po truputį keisti aplinkybes. Viena moteris, padedama elgesio keitimo specialisto, drovumą įveikė per keletą mėnesių. Didelės tylenės veidas gydymo pradžioje buvo bejausmis tarsi kaukė. Specialistas pirmiausia paskatino išdrįsti pažvelgti bet kuriam sutiktajam į akis. Po kelių dienų moteris pradėjo su jais sveikintis.

Be to, moteris kruopščiai treniravosi prieš veidrodį. Kai tik ji išmoko atpalaiduoti veido raumenis, įvyko didelių pokyčių. Bendradarbiai, kuriuos ji anksčiau vertino kaip nemandagius ir nedraugiškus, ėmė patys ją kalbinti.

Kai kurie žmonės drovumą įveikia su pavydėtinu užsispyrimu. Prieš septynis dešimtmečius drovus psichologas Albertas Elli išbandė tuomet naują „gėdos atakos“ metodą. Jis nutarė pakalbinti kiekvieną vienišą moterį, sėdinčią ant suolelio Niujorko botanikos sode.

Pirmieji trisdešimt bandymų baigėsi nesėkme. Pakalbinus dar šimtą, viena moteris sutiko su jaunuoliu pasimatyti dar sykį. Bandymas pakalbinti kitą šimtą moterų baigėsi dar didesne sėkme – susitikti dar kartą sutiko net dvi. Galiausiai atkaklus vyras visoje šalyje išgarsėjo kaip vienas moterų viliotojų, kuriam sekasi.

Views All Time
Views All Time
1602
Views Today
Views Today
1
0 0