Bendravimas su nepažįstamais žmonėmis jums kelia panišką baimę? Išgirdus iš vaikino komplimentą, kad gražiai atrodote, jūsų veido spalva prilygsta prinokusio pomidoro spalvai? Išvydusi grėsmingas šefo raukšles, negalite pakelti akių ir ištarti poros žodžių? Drovumas, nepasitikėjimas savimi, sutrikimas, gėda – pavadinimų daugybė, tačiau nuo to nepasidaro lengviau gyventi.

Sunku nuslėpti

Būti droviam – vadinasi, bijoti žmonių, ypač tų, kurie dėl kokių nors priežasčių neigiamai veikia jūsų emocijas: nepažįstamųjų (nežinia, ko iš jų galima tikėtis); viršininkų (jie turi valdžią); priešingos lyties atstovų (jie kelia mintį apie galimą suartėjimą).

Vieni tyrinėtojai įsitikinę, kad drovumas paveldimas, kiti mano, jog jis atsiranda tada, kai žmogus sako sau: „Esu drovus“.

Drovumą gana sunku nuslėpti, nes tai ne tik vidinis savęs kankinimas, bet ir išoriniai požymiai…

Kaip elgtis?

Pajutusi, kad per svarbų pokalbį su „svajonių vyru“ ima trūkčioti kvėpavimas, bandykite atgauti tolygų ritmą ir sau kartokite: „Įkvėpti-iškvėpti!“. Jeigu ir nevisiškai įsigilinsite į kavalieriaus kalbą, tačiau galėsite jam atsakyti ne dusliu nuo sutrikimo, bet visiškai normaliu ar net seksualiu (jeigu panorėsite) balsu. Be to, tolygus kvėpavimas jūsų sutrikusį organizmą aprūpins deguonimi, veido spalva taps natūrali.

Klastingas drovumas dažnai pasireiškia sudrėkusiomis pažastimis ir geltonomis dėmėmis ant palaidinės, nuo kurių negelbsti nė vienas reklamuojamas dezodorantas. Prakaito lašeliai lėtai rieda kakta, o vienas pakimba kaip tik ant nosies galo. Visiškai ne laiku. Nelinksmas vaizdelis? Norėdama save ir kitus žmones apsaugoti nuo nemalonių kvapų, išmokite kontroliuoti savo kūno temperatūrą. Nebandykite užspausti visų vietų – kūno drėgmės šaltinių, susikūprindama ir taip persisukdama, kad pašnekovas negali suprasti, iš kurios pusės prie jūsų prieiti. Ištieskite pečius, rankų neprispauskite arti prie kūno, nesiremkite į kėdės atlošą taip, lyg būtumėte viena visuma, nekelkite kojos ant kojos. Leiskite kūnui laisvai kvėpuoti.

Drovūs žmonės dažnai ką nors sukioja rankose: sagą, sijono padurką, akinius, glosto plaukus, kandžioja rašiklį arba grando nagų laką. Tai daroma nevalingai, tačiau pašnekovui gali palikti nemalonų įspūdį. Pavyzdžiui, jeigu mergina viso pokalbio metu lygina vyruko kostiumo klosteles, jis gali pamanyti, kad jo pasakojimas jai visiškai neįdomus. Pabandykite savo „nenustygstančias“ rankas užimti kuo nors kitu. Jeigu situacija leidžia, galite rankose laikyti sulčių stiklinę arba susidomėjusi apžiūrinėkite kambarį. Jeigu pokalbio metu piešite arba tiesiog vedžiosite rašikliu po lapą, pašnekovas nutars, kad nuvargino jus savo pokštais ir galbūt panorės atsisveikinti. Bet jeigu „išdykusiomis“ rankutėmis gaminsite sumuštinį (labai lėtai tepsite sviestą ant duonos, atidžiai stebėdama kiekvieną peilio judesį, paskui tvarkingai, tarsi apgalvodama raštą, sudėsite sūrį, dešrą ar dar ką nors), jis gali tai suprasti kaip rūpinimąsi juo.

Pabandykite fizinį aktyvumą pakeisti protiniu. Fantazuokite! Pavyzdžiui, sugalvokite, kaip atrodytų jūsų pašnekovas, jeigu jam užriestumėte plaukus. Jeigu jo griežtą kaklaraištį paverstumėte linksmu: pripieštumėte žalių peliukų mikių ir daugybę geltonų gėlyčių. Linksma nuotaika privers pamiršti drovumą.

Mano draugė pasakojo, kad iš drovumo ji pradėdavo blogiau girdėti, tačiau niekada niekam to neparodydavo, tik atsakydama į pusiau išgirstą frazę kvailai mirksėdavo ir šypsodavosi. Toks elgesys dažnai sukelia atsakomąjį sutrikimą ir pasipiktinimą.

Jeigu taip atsitinka ir jums, nebijokite dar kartą paklausti. Kiekvienam gali taip pasitaikyti. Galbūt jūs rytais neplaunate ausų arba jūsų dėmesį patraukė simpatiškas vaikinas, netoliese einantis per gatvę. Tik klauskite atsargiai, kad pašnekovo neišgąsdintumėte šiurkščiu: „Ką sakei?“ Tegul tai atrodo lyg patikslinimas: „Ar aš teisingau supratau, kad…“ arba „Atleisk, galvojau apie ankstesnę tavo frazę. Gal pakartotum, ką dabar pasakei?“.

Jeigu visiškai negalite palaikyti pokalbio, būkite dėkinga klausytoja, retkarčiais įsiterpdama žodelyčiais „Tiesa?’, „Šaunu!“, „Ką tu!“. Įsivaizduokite, kaip pašnekovui malonu, kad jo istorija jums įdomi. Nors… Įkvėpimo apimtam, jam tikriausiai bus sunku sustoti, todėl jūs sugaišite daug laiko, kol jo žodžių atsargos išseks.

Tačiau nemaloniausias požymis, išduodantis drovumą arba dar kai ką, susijęs su maisto virškinimo procesais organizme, – pilvo gurgimas. Nebandykite nemalonių garsų sulaikyti trigubai susiriesdamos. Tai gali sukelti atvirkščią efektą: organizmas neišlaikys ir paskleis dar garsesnes ir intensyvesnes melodijas. Žinoma, pašalinį „akompanimentą“ galima bandyti nustelbti garsia kalba ir gestais, tačiau vargu ar tai duos laukiamą rezultatą. Tikriausiai pašnekovas jus sustabdys tardamas: „Ačiū, aš gerai girdžiu“. Norėdamos išvengti tokios gėdos, atsipalaiduokite, lygiai ir giliai kvėpuokite, galvokite apie malonius dalykus. Įsivaizduokite, kad Kalėdų Senelis atnešė ilgai lauktą dovaną, prisiminkite didžiulę ramunių pievą, kurioje braidžiojote vasarą, atmintyje atgaivinkite dieną, kai auklėtoja pirmą kartą pagyrė prieš klasę. Tik negalvokite apie savo pilvo treles.

Dėl nepasitikėjimo savimi ar baimės prieš nepažįstamą gražuolį, griežtą mokytoją ar tiesiog praeivį, kurio reikia pasiteirauti laiko, prarandate dovaną, kuri žmogų skiria nuo gyvūno, – rišlios kalbos dovaną. Tada geriau apskritai nieko nesakyti. „Tylėk – atrodysi protingas“ – šią patarlę sugalvojo išmintingi žmonės. O štai „tyla – sutikimo ženklas“ čia netinka, nes ne visada ir ne su visais reikia sutikti. Todėl jeigu vis dėlto reikia ką nors pasakyti, kalbėkite lėtai, aiškiai, apgalvodamos kiekvieną žodį.

Nebandykite per pirmąjį susitikimą su naujais žmonėmis pasirodyti visu grožiu. Sutrikimas vis tiek neleis pasakyti gražią oratorišką kalbą, o nuolatiniai žodžiai-parazitai – „štai“, „na“, „taigi“, „tarsi“ – tik privers nusigręžti klausytojus, rankomis dangstant žiovulį. Iš pradžių apsidairykite, pripraskite prie aplinkos, atsipeikėkite – dar turėsite laiko pademonstruoti talentus.

Valios pastangos

Tačiau tai tik išoriniai požymiai. Kad nereikėtų kiekvieną kartą rūpintis, jog neparaustumėte, nesuprakaituotumėte ir kaip nuslopinti pilvo gurgimą, turite pasirūpinti sielos reikalais, tai yra kartą ir visiems laikams atsikratyti vidinių požymių. Žinoma, čia neišsiversite be valios pastangų.

Jūs gėditės prašyti pagalbos, mokytojo, draugo prašymas nepažįstamam žmogui žodžiu perduoti informaciją jus panardina į gilią depresiją? Pabandykite kasdien užkalbinti žmones viešose vietose. Tai gali būti senutė, kuriai padėjote panešti sunkią rezginę, arba nuobodžiaujanti kosmetikos skyriaus pardavėja. Tikriausiai jai atsibosta visą dieną stovėti prie prekystalio su priklijuota „Holivudo“ šypsena. Išklausinėkite apie kokio nors šampūno privalumus, paprašykite pademonstruoti kvepalus, pasakykite savo nuomonę apie juos ir pasiteiraukite jos nuomonės, palaipsniui pereidamos prie kalbų „apie gyvenimą“. Daugiau klausinėkite. Nebijokite būti apšaukta. Jeigu autobuse apsimiegojęs senis išvadino jus „karve“, nes užmynėte jam ant kojos, dar nereiškia, kad visas pasaulis jums paskelbė karą. Bandykite dar kartą. Žmonės lengvai užmezga kalbą, stovėdami eilėse, laukdami autobuso. Pasistenkite atidžiai klausytis, ką sako pašnekovas, mimika ir žodžiais „nejaugi?’, „tai įdomu“, „taip taip“ rodydamos savo įspūdžius. Jeigu ko nors nežinote arba nesuprantate, nenuleiskite gėdingai akių, tikėdamiesi, jog „praeis“, bet perklauskite. Žmonėms patinka atrodyti protingesniems nei tas, su kuriuo jie kalbasi, jie mėgsta ką nors aiškinti kitiems.

Dar yra telefoninis drovumas. Mano draugei būdavo be galo sunku prieiti prie telefono, pakelti ragelį, surinkti nepažįstamą numerį. Pavyzdžiui, turizmo agentūroje pasiteirauti kalialapio. Ji bijojo. Kaskart, kai tekdavo skambinti, ji apsirengdavo tarsi ketindama eiti į kviestinę vakarienę, atsisėsdavo prie telefono ir trisdešimt minučių telkdavo mintis, kol pagaliau surinkdavo numerį. Kai signalai ragelyje rodydavo, jog linija užimta arba niekas jo nekeldavo, ji su palengvėjimu atsidusdavo. Tačiau širdis ir toliau siaubingai plakdavo, o rankos drebėdavo. Bet jeigu ragelį pakeldavo, ji skubiai ir neaiškiai išberdavo išmoktus žodžius ir skubėdavo atsisveikinti, dažnai net nesužinojusi to, ką reikėdavo.

Tokiu atveju stenkitės dažniau skambinti nepažįstamiems. Paskambinkite į radiją ar televiziją ir išsakykite savo nuomonę apie laidą. Arba išraiškingai eteryje perduokite sveikinimą draugams artimiesiems. Taip pat galite paskambinti į parduotuvę, biblioteką, muziejų ir pakalbėti jus dominančia tema. Arba pasitikėjimo telefonu ir pasiguosti. Dar galima paskambinti į artimiausias vairavimo mokyklas ir sužinoti, kiek kainuoja kursai, koks tvarkaraštis, terminai ir kt. Išsamiai sužinokite viską, kad būtų aišku. Arba skambinkite į šokių mokyklas. Tai darykite neįsitempusios, tarsi ketindamos bėgti šimtą metrų, lemiantį šalies likimą. Patogiai įsitaisykite, apsivilkite chalatą, minkštas šlepetes ir užsiklokite švelniu pledu, atsineškite puodelį arbatos. Nuo jūsų skambučio nepriklauso globaliniai įvykiai. Bet kurią akimirką galite padėti ragelį. Koks skirtumas, kokį įspūdį padarysite žmogui kitoje ragelio pusėje – galbūt jūs niekada jo nepamatysite. Tačiau taip geriau pažinsite žmones ir galėsite susiorientuoti, kaip su kuo verta bendrauti.

Psichologai dabar svarsto internetinės priklausomybės fenomeną, kai žmogus į virtualųjį pasaulį bando pabėgti todėl, jog turi bendravimo realiame pasaulyje problemų.

Dar vienas būdas kovoti su drovumu – vaidinti. Įsivaizduokite, kad esate aktorė ir jums reikia suvaidinti laisvą, nesukaustytą „savą mergiotę“ arba moterį vampyrę, klastingą gundytoją. Kaip elgtumėtės?

Arba raskite žmogų, dar labiau nei jūs nepasitikintį savimi, ir tapkite jo globėja, padėjėja. Padėkite jam adaptuotis nepažįstamoje aplinkoje. Šalia dar drovesnio žmogaus pasijusite drąsesnės.

Jeigu esate kokiame nors renginyje, susiraskite labiausiai savimi pasitikintį žmogų. Stebėkite, kaip jis elgiasi, ir bandykite elgtis taip pat.

Pravartu ugdyti ir gabumus, kurie galėtų padėti išsiskirti visuomenėje ir palankiai nuteiktų aplinkinius. Išmokite to, kuo galėtumėte sublizgėti – pasakoti anekdotus, skambinti gitara, šokti breiką, rodyti fokusus. Įpraskite kartkartėmis skaityti laikraščius ar žurnalus, kad žinotumėte visas pramogų verslo, mados, politikos naujienas. Nusipirkite knygą apie oratorystės meną, kad netektų mikčioti, bet stebintumėte raštingomis gražiomis frazėmis. Daug kartų prieš miegą kartokite, jog kasdien vis aktyviau bendraujate, esate drąsesnės, labiau pasitikite savimi.

Drovumo teigiamybės

Drovumas kenkia. Jeigu niekaip nepavyksta jo įveikti, lieka viena – rasti teigiamų pusių.

* Drovus žmogus kritiškiau vertina save, todėl gali pastebėti ir taisyti savo trūkumus, kuriems drovumo nekamuojami žmonės neteikia reikšmės.

* Drovus žmogus labiau prisižiūri, rūpinasi savo kūno švara, veidu ir nagais, todėl traukia priešingos lyties dėmesį.

* Prisiminkite principą: „Geriau būti droviam, negu storžieviui“.

* Drovus žmogus atrodo rimtas ir susikaupęs, todėl vyresniųjų akyse tai gali suvaidinti svarbų vaidmenį.

Suprantama, šis straipsnis nėra stebuklingoji lazdelė, jį perskaitę kitą rytą neatsibusite kompanijos siela. Tačiau sakoma, kad jeigu ko nors labai nori ir to sieki, viskas išsipildys.

Drovumas – ne yda, bet laikinas nepatogumas!

Views All Time
Views All Time
3034
Views Today
Views Today
2
0 0