Didvyris labai skiriasi nuo paprasto žmogaus. Bet ka­me, tai nelengva pastebėti. Teisybė, didvyris turi būti di­džios galios asmuo. Tik ta galia jam nėra didžiu kūnu duota. Ir negali ji būt kaip nors padaroma, sutveriama.

Yra gana daug žmonių, kurie dėl visokių priežasčių save laiko galingais. Vieni turi daug pinigų. Kitų pro­tas yra žymiai augintas. Vėl kiti pasidžiaugia didžiu sa­vo žinojimu. Tūli gal yra net didžio žmonių skaičiaus valdovai. Ir t. t.

Bet, visus šiuos žmones gerai mėgindami, pamatome, jog jų galia randasi ne jų esybėje, bet jų kevale. Ji yra jiems tarsi iš lauko pridėta. Arba jeigu daug, tai yra viena pašalinė jų jėga išauginta. Pačių žmonių vidus yra silpnas, tuščias. Tai kuo aiškiau patys tie žmonės jaučia. Kad kartais ir tiki esą galingi, tad tik vėl atsiduria tik­roj silpnybėje.

Kitoks yra didvyris. Jo esybė yra jo viduje kaip koks branduolys, iš kurio tviska išminties, valios, tvirtybės jėgos. Aukščiau minėtos galios yra prieš šitas visai men­kos. Sveikas branduolys, kurs pradeda augti, pats sulau­žo ir kiečiausiąjį kevalą. Jis jo neprivalo. Augančios jo galios yra jam gana drūta apsauga.

Todėl didvyris ir nieko neboja ir nebijo. Jis žengia savo gyvenimo taku, tarsi nebūtų jam jokio pavojaus. Ir nėra jo. Kurs gyvenime turi uždavinį, tam nieks neken­kia pirm, kol neišpildyta, kas užduota. Toks yra gyvybės įstatymas. Be jo nebūtų gyvenimo.

Ir apsireiškia taip didvyrio drąsa. Tik nereikia ją su­keisti su tuo, kas paprastai drąsa vadinama. Kurs labai geidžia ko noris įgyti, tas paprastai neboja pavojaus ir sunkenybių. Ir greit yra vadinamas drąsiu. Tačiau ne­gali būti čia kalbos apie didvyrio drąsą.

Geismai varo žmogų prie geidžiamojo daikto ir akli­na žmogų, kad kitų nemato. Todėl nepastebi pavojaus. Ir jo nebijo. Tokio žmogaus drąsa tebuvo geismo galia.

Kitas žmogus labai yra įpykęs arba įnirtęs ir vien te­mano, kad kuo pilniau galėtų išlieti savo kerštą. Tuomet taip pat jau kalbama apie drąsą. O ir čia jos nėra. Piktu­mas neleidžia žmogui atboti skaudumo ir žaizdų ir ver­čia jį vien ant keršijimo.

Pagaliau net pati baimė gimdo drąsą. Gaisrui iškilus, avis šoka į gyvąją ugnį. Kuomet žmogus mato savo galą; akyse, jis tiesiog virsta ant priešo, ant pavojaus. Ir žū­va. Kartais gal ir išlieka gyvas. Pavojus gali būti buvęs šešėlis. Priešas toks jau, kaip jis, pilnas baimės.

Taip yra visokių drąsos rūšių. Tik nėra tarp jų did­vyrio drąsos. Toji yra visai kitos kilmės. Ji yra regimo gyvenimo didžiausios galios apsireiškimas. Toji galia yra žmogaus esybė, jos valia ir išmintis, jos savęs žino­jimas.

Suprasdami žmogų geriau, ir išmanysime rūpimąjį dalyką. Žmogus stovi su savo kūnu erdvėje. Jis kvėpuo­ja orą, geria šlapumų, maitinasi valgiais. Seniau buvo spėjama, kad erdvė esanti pildyta eterio. Nūdien tai yra jau tikrai žinoma. Taip žmogus stovi ir eteryj su savo kūnu. O kaip kūnas susideda iš visokių materijos rūšių, taip ir eteris yra suteikęs žmogui savo spėkas.

Žmogus neturi vien kūno, bet ir geismų bei minčių, pagaliau savo sielos gyvenimą. O išmintingieji sako, kad tiems gyvenimo skyriams yra erdvėje ir už eterį smulkes­nės dar materijos. Žmogus stovi ne vien ore ir eteryj, bet ir geismų bei minčių kvapuose.

Iš visų pusių jam pareina galių ir įstangų visokiems veikimams. Bet žmogus pats randasi dar toliau erdvės gylybėje. Žmogus yra siela. Toji apsireiškia vyriausiai dvejaip: veikdama per minėtus gyvenimo skyrius, kol nepa­siekia regimojo pasaulio dalykų ir juos judina arba jiems suteikia įvairius pavidalus; jausdama ir išmanydama, iš kur ji pareina, kas jos esybės kilmė yra. Pirmuoju būdu apsireiškia žmogaus valia ir tosios stiprybė, antruoju – jo gyvybė ir išmintis. Iš šio pareina tikybinis išmanymas, iš pirmojo – doras veikimas.

Dora nekyla, kaip dažnai sakoma, iš visokių papro­čių, minčių, apmąstymų, kurie tarp žmonių pasidarę yra. Dora turi kitą šaknį. Yra tai žmogaus siela. Toji negali kitaip apsireikšti, jeigu ne dorai. Dora išauga todėl tuo­met, kuomet tarp visų jėgų, kurios iš žmogaus veikia, pasidaro jaučiamos ir numanomos žmogaus esybės galios.

Toms pasistengiant apsireikšti jokių kliūčių nebojant, galime kalbėti apie drąsą. O tos galios tėra pastebimos, kuomet kokio nors žmogaus esybė yra veikli pastojusi ir tarsi pabudusi stoja j darbą. Bet toks žmogus ir ne­bėra paprastas, jis yra didvyris. Tikroji drąsa jį tiesiog apsako. Jo drąsoj matomos visos doros ir tikybos jėgos. Žmogus negali būti tikrai drąsus, kad jis nežino, kas jis yra, kad nežino, jog aukščiausios jo jėgos kyla iš dva­sios pusės, kur yra viso gyvenimo versmė.

Didvyris todėl ir nesirūpina daug paviršiaus dalykais. Jam gyvenimo tikslas yra tas, kad jis įneštų į regimąjį pasaulį savo esybės galias. O tos, kaip jos apreiškia vi­sa, kas prakilnu, aukšta, teisu, malonu, gražu, šventa, taip ir apsaugoja visa, kas bet kur tos pačios yra ver­tybės. Didvyris yra tikras apgynėjas visiems, kurie, nors silpni būdami, vis dėlto stengiasi gyventi žmoniškai.

Kiek jis savo uždavinį pildo, tiek jis kaipo didvyris ir didėja. Yra žinoma visur, kad vartojamos jėgos auga. Žmogui niekuomet ir nenyksta, ką jis įgijęs yra. Jo esybė yra siela, tai reiškia: dvasinio gyvenimo veiksnys. Tasai negali pradingti, kuomet kūnas, jo įrankis, yra žuvęs. Kiek todėl žmogui yra drąsos užaugę, kiek žmogus yra sąmoningas, saviškas ir tvirtas pastojęs, toks jis visuomet, ir dvasiniame gyvenime, pasilieka.

Iš erdvės, iš jos gilybių niekas negali išbėgti, joks pasistengimas, jokia jėga iš jos negali pradingti. O ka­dangi gyvenimo įstatymas verčia kiekvieną galią tikrame skritulyj ir savo laiku naujai apsireikšti, todėl didvyrio esybė ir nedingsta iš jo tautos. Ką jis yra pasiekęs savo darbu, savo veikimu, tai yra ir būna tautos turtas. Dargi jis pasilieka su savo prakilnumu tautos apskrityj nuolatos, ar jis gyventų su kūnu arba be kūno, gyvenimo vi­duje, ar jis būtų „gyvas ar numiręs“.

Lengva įsivaizdinti, kad didvyris, vėl užgimdamas šiame pasaulyj, atneša visą savo didumą. Todėl čia, kur daug didvyrių yra, tauta regimai tvirtėja ir didėja. Pasi­daro visai neapveikiama. Pastoja iš lengvo tokia, kaip koks plieno daiktas. Jis eina savo vaga nenukreipiamas nieko. Taip yra augusios net ir karuose atsižyminčios tautos. Bet lengva yra suprasti taipo jau, kaip jos silps­ta ir žūva.

Tik didvyrių drąsa nėra tiek svarbi kovose tarp tautų, kiek kovoj už žmonijos pažangą, tai yra vidaus, būtent tikybos ir doros, kovose. Kas neturi didvyrio drąsos pa­prasto gyvenimo veikimams, tas negali būti palaimingas kareivis doros klausimuose. Ir antraip. Bet tikyboj ir do­roj tos drąsos daug daugiau reikia negu paviršutinume. Čia kartais tikrąją drąsą užvaduoja sveikas kūnas ir pro­tas bei jų įstangos. Bet vidaus kovose dalykas visai ki­toks. Čia eina klausimas apie mielas svajones, apie viso­kius linkimus, geismus, troškimus, prieš kuriuos reikia pasiryžti už vos numanomus ir paprastai nebranginamus dalykus, būtent išminties šviesą, teisingumą, kantrą, skaistumą ir t. t.

Su visais tais dalykais žmogus nieko to nepelno, ko žmonės paprastai geidžia. Prieš tai, ką galima nutverti savo smagumui naudoti, minėti dalykai išrodo kaip ko­kie svajojimo debesys. Kaip čia sunku jiems pasiryžti! Kaip sunku nieko neatboti ir vien juos pasiekt mėginti!

Tačiau tai yra būtina. Tik taip tedidėja žmoniškumas. Tik tuo pasiryžimu prieinama prie gyvenimo tikslo, prie kurio visi žmonės varomi gyvenimo skausmų ir vargų, viliojami jo linksmybės šešėlių. Baisusis karas, kurs dabar siaučia, ir teturi kaip galuti­nį tikslą tąjį: didinti, stiprinti žmogaus drąsą, gaminti didvyrius sunkiausiajai, būtent vidaus kovai.

Nežengdami patys tolyn gyvenimo taku, nesirūpindami žmogaus prakilnumu, turime kuo daugiau kęsti. Bet mė­gindami jį kuo daugiau apreikšti, mes tarsi iškliūvame iš viso pavojaus. Mumyse kylanti galia šalina visa, kas jai kelią užstoja. O nors ir reikėtų daug pakęsti, reikėtų ati­duoti net kūno gyvybę, vis dėlto neužeitų žmogui nusi­minimas. Visi tie dalykai pasirodo menki, niekingi didėjančiam žmogui.

Tikras didvyris yra retas žmogus. Jau rodės, lyg nė­ra tarp žmonių nei vieno. Bet šiandien lyg pradeda jie atsirasti. Visi tie, kurie dabar kovoja žinodami ar nors tikėdami kovoja už brangų, prakilną dalyką, visi jie sie­loje gimdo didvyrį ir tvirtina jo drąsą.

Visa atidėti aukštam tikslui – tai yra pirmasis did­vyrio žymis. Mūsų laikas tikrai trimitais tai praneša žmo­nėms. Kad visi tai tik ir suprastų! Tūliems nereikia sto­ties į kovą prieš regimą priešą. Bet visokios sunkenybės, skausmai ir baimė, žiaurumas ir nedora baisiai kyla prieš kiekvieną tūlais pavidalais. Prieš visa reikia stengties su didvyrio drąsa. Ir ji viena turi būti mums visuomet sie­loje.

Vydūnas. Vilnius, Mintis, 1992. Raštai. T.III. p. 164-168

Views All Time
Views All Time
1511
Views Today
Views Today
1
0 0