Tarkime, kad į mano kabinetą ateina pacientas, kuris pastarąsias tris savaites buvo prislėgtas. Prieš mėnesį jį paliko jo sužadėtinė dėl kito vyro, todėl jis nebemato prasmės toliau gyventi.

Jo apetitas labai suprastėjo, jis nebemiega naktimis ir yra praradęs bet kokį susidomėjimą įprasta veikla. Ar aš turėčiau jam diagnozuoti klinikinę depresiją?

Ar mano pacientas patiria tai, ką XIV amžiaus vienuolis Thomasas à Kempisas pavadino derama sielos širdgėla? Atsakymas yra kur kas sudėtingesnis, nei mano daugelis psichiatrinės diagnozės kritikų.

Šie kritikai teigia, kad psichiatrija medikalizavo normalią liūdesio būseną, bet nesugebėjo atsižvelgti į socialinį ir emocinį kontekstą, kuriame ji apima žmones. Pavyzdžiui, darbo netekimas ar svarbių santykių pabaiga. Šis diagnozės trūkumas, kaip teigia kritikai, sukūrė netikrą didėjančią depresijos epidemiją.

Neseniai išleistoje knygoje „The Loss of Sadness“ Allanas V.Horwitzas ir Jerome’as C.Wakefieldas teigia, kad tūkstančius metų liūdesio simptomai, „turėję priežastį“, buvo skiriami nuo tų, kurie „neturėjo priežasties“.

Tik pastarieji buvo suprantami kaip psichiniai sutrikimai.

Pasirodžius moderniems diagnostikos kriterijams, pasak šių autorių, daktarams buvo liepiama nekreipti dėmesio į pacientų nusiskundimus ir žiūrėti tik į simptomus: prastas apetitas, nemiga, darbingumo praradimas, beviltiškumo jausmas ir t.t.

Dabartiniai rimtos depresijos kriterijai, pasak jų, iš esmės neleidžia atskirti nenormalios reakcijos, sukeltos vidinių sutrikimų ir normalaus liūdesio dėl išorinių aplinkybių. Jie kaltina asmenis, kurių interesai neatsiejami nuo šio fenomeno: daktarai, tyrėjai, farmacinės įmonės – visi jie puoselėja išpūstą depresijos idėją. Nors vis labiau populiarėjanti tezė turi racionalų grūdą, tačiau ji paslepia daug konceptualių ir mokslinių problemų.

Pirmiausia, jeigu modernūs diagnozės kriterijai pakeistų paprasčiausią liūdesį į klinikinę depresiją, tuomet galėtume tikėtis, kad naujų depresijos atvejų skaičius staigiai pakiltų, palyginti su laikotarpiu nuo šeštojo iki aštuntojo dešimtmečio. Vis dėlto keli nauji tyrimai rodo, kad JAV ir Kanadoje rimtos depresijos paplitimas per pastaruosius dešimtmečius buvo santykinai pastovus.

Antra, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad yra lengva nustatyti, jog asmuo, turintis depresijos simptomų, reaguoja į netektį, dėl kurios ir prasidėjo depresija. Patyrę gydytojai žino, kad praktikoje tai yra kur kas sunkiau. Daugelis iš mūsų gali nurodyti netektis ir nusivylimus, kuriuos patyrėme, bet ne visada akivaizdu, kad jie priežastiniais ryšiais yra susieti su depresija. Pavyzdžiui, prieš mėnesį insultą patyręs žmogus gali atrodyti liūdnas, mieguistas ir depresuotas. Pasak kritikų, tai būtų normalus liūdesys, reakcija į baisų psichologinį smūgį.

Bet yra žinoma, kad insultas sutrikdo cheminius procesus smegenyse, ir tai tiesiogiai daro įtaką mūsų nuotaikai. Kas yra tikroji kibirkštis, sukelianti depresiją? Galbūt tai yra psichologinių ir neurologinių faktorių kombinacija. Trumpai tariant, supratimas, pagal kurį reikia ieškoti nemalonių gyvenimo įvykių, į kuriuos reaguojant kyla depresija, yra sudėtingas ir problemiškas.

Trečia ir turbūt daugiausia rūpesčių kelianti išvada yra ta, kad didelė netektis dažniausiai lems tai, kad asmens depresijos simptomai plėtosis ribotą laiką ir nebus piktybiniai, todėl nereikės medicininio gydymo. Kiek man žinoma, tai niekada nebuvo įrodyta rimtuose tyrimuose. Daktaras Sidney Zisookas įrodė, kad antidepresantai gali padėti asmenims, kuriems pasireiškia rimtos depresijos simptomai iškart po jų mylimo žmogaus mirties.

Žinoma, daugelis psichiatrų pripažintų, kad po trumpo susitikimo su pacientu labai sunku suprasti asmens depresijos kontekstą. Esant tokioms sąlygoms kai kurie daktarai išrašo „Prozac“ ar „Zoloft“ ir skubiai imasi kito paciento.

Bet erzinantis klausimas, kada artimųjų netektis ar liūdesys tampa sutrikimu, ir kaip jis turėtų būti gydomas, dar turi būti kruopščiai išanalizuotas. Daugelis psichiatrų mano, kad nepakankamas rimtos depresijos gydymas yra didesnė problema nei normaliam liūdesiui skiriamas per didelis gydymas. Kol rimti tyrėjai manęs neįtikins pakeisti nuomonės, aš žvelgsiu į tokius žmones kaip į sergančius klinikine depresija, o ne kaip į normaliai liūdinčius.

Aš jiems suteiksiu bet kokį psichiatrinį gydymą, kurio reikės, kad jie pasijustų geriau.

***

Ronaldas Piesas yra psichiatrijos profesorius Tuftso universitete ir SUNY medicinos centre Sirakūzuose.

Views All Time
Views All Time
2000
Views Today
Views Today
1
0 0