Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie darboholikus. Tai liga, kuri gydoma palyginti lengvai. Tokius žmones kreiptis į gydytojus dažniausiai paskatina šeimos nariai.

Darboholizmo terminą (workaholisme) sugalvojo amerikietis Veinas Otsas, kuris sujungė žodžius „darbas“ (work) ir „alkoholikas“ (alkoholic), norėdamas pabrėžti šių dviejų priklausomybių panašumą.

Daniela Dani, Ženevos „La Meteri“ klinikos psichologė, savo kabinete dažnai priima žmones, priklausomus nuo darbo. „Negaliu pasakyti, ar tokių asmenų padaugėjo, ar žmonės ėmė suprasti, kad jų gyvenimas nukrypo nuo normos, ir jiems reikia gydytis“, – sako ji.

Psichikos ypatumai. Kaip tampama darboholiku?

Iš visa ko sprendžiant, asnenų, kuriems būdinga ši ypatinga priklausomybės forma, psichika turi tam tikrų ypatumų. Daugumos terapeutų nomone, tai žmonės, kurie nuolat jaučia nerimą. Nesugebėdami kitam asmeniui pavesti kokio nors darbo, jie puoselėja viltis, kad galima kontroliuoti viską, netgi laiką.

Kaip ir dėl kitų priklausomybės rūšių, šiuo atveju taip pat aliarmą kelia šeimos nariai, nes pačiam žmogui visada sunku „pagauti“ momentą, kada darbštumas tampa liga. „Kai kurie asmenys ateina patys, bet, deja, tada, kai liga jau įsisenėjusi, o šeimai padaryta nepataisoma žala“, – tvirtina Prancūzijos gydytojai. Juk nelabai malonu nuo ryto iki vakaro šalia matyti žmogų, susirūpinusiu vien darbu…

Patys pacientai neretai teisinasi tuo, kad tai jų „lemiamasis mūšis“. Atseit kada nors jie praturtės ir nebedirbs. Jiems taip atrodo. Psichiatrų nuomone, tai neteisinga prielaida.

Daniela Dani privengia stereotipų. „Tai liečia ir moteris. Nereikia daryti tokios klaidos, kaip gydant alkoholizmą. Ilgai buvo manoma, kad moterys yra mažiau linkusios nusigerti, vėliau paaiškėjo, kad jos tokios pat pažeidžiamos kaip ir vyrai, tik ši jų yda nėra tokia pastebima. Aistringas atsidėjimas savo darbui būdingas abiejų lyčių atstovams.

Darboholikai lengvai patenka į perdėto reiklumo sau ir kitiems spąstus. Pavyzdžiui, Bernadeta, dirbusi spaudos atstove, o vėliau tapusi žurnaliste, svajojo tapti geriausių pasaulyje žurnalistinių tyrimų autore. Viskas baigėsi tuo, kad ji pradėjo užmigti prie darbo stalo! Įtikinusi save, kad naktį dirbti lengviau, dieną ji atlikdavo „paruošiamuosius“ darbus, o pačius straipsnius rašydavo naktimis.

Viena iš darboholizmo formų yra ta, kad nubrėžti ribą tarp darbštumo ir tikrosios ligos būna sunku. Psichiatrų Žano Adė ir Mišelės Ležuajo knygoje bandoma tai padaryti. Autorių nuomone, darbštų darbuotoją aukotis verčia firma arba asmeninis suinteresuotumas, o darboholikas taip elgiasi nuolat. Jis visada randa dingstį niekada niekam nepatikėti darbų. Jam atrodo, kad pats susidoros su iškeltu uždaviniu. Toks žmogus visą savo energiją skiria darbui ir vien apie jį galvoja. Sveikata, valgis atsiduria antrajame plane, fizinis aktyvumas nebėra aktualus. Netgi jausmai artimam žmogui išblėsta. Žodžiu, visoms kitoms gyvenimo sritims jis tampa abejingas.

Šiuolaikinė visuomenė neskatina rimtai suvokti šios problemos. Darbdavys mielai priima darboholiką į darbą. Tiesa, laikui bėgant toks darbuotojas kitiems pradeda gadinti nervus. Kolegoms jis atrodo tarsi balta varna. Pasitaiko, kad darboholikas visiškai išsenka ir suserga.

Tačiau svarbiausias sunkumas, kurį reikia nugalėti norint įveikti darboholizmą, yra tas, kad pats žmogus nemano turintis tokią ligą. Šeimos nariai žengia pirmąjį žingsnį – skatina jį eiti pas gydytoją. Tačiau galutinį sprendimą tenka priimti pačiam suinteresuotam asmeniui. „Kol pats žmogus nesupranta, kad problema egzistuoja, jo išgydyti neįmanoma“, – pabrėžia Danielė Dani. Daugelis gydytojų mano, kad priverstinai išleisti darbuotoją papildomų atostogų nėra prasmės.

Bet kai lemtingas žingsnis žengtas, gydyti ne tik įmanoma. Tam neprireikia daug laiko. Nereikia kapstytis paciento praeityje, ieškoti kokių nors tamsių ar šviesių vaikystės epizodų, net jei jo biografijoje tikrai yra giluminių polinkių į darboholizmą.

Daniela Dani mano, kad, norint padėti darboholikui grįžti į visavertį gyvenimą, svarbiausia yra sužinoti žmogaus įpročius ir gyvenimo poziciją. Darbštuolis, ištrūkęs iš užburto rato, galbūt ras savyje jėgų padaryti gyvenimą dvasingą. Arba pastebės, kad atsipalaiduoti nuo agresyvių impuslų jam padeda lauko ar stalo tenisas…

Gydytojai didžiausiu savo pastangų pripažinimu laiko atvirlaiškį, kurį jiems atsiuntė „išgelbėta“ šeima. Tai buvo trumputis tekstas: „Čia šilta ir gera. Mes NIEKO neveikiame. Dar kartą dėkojame, kad išgelbėjote mus nuo to košmaro!“

Views All Time
Views All Time
2118
Views Today
Views Today
1
0 0