Atėjo vasara, prasidėjo atostogų metas. Dauguma žmonių džiaugiasi ilgai laukta galimybe pagaliau aplankyti tolimą šalį, išsimaudyti jūroje arba tiesiog pabūti gamtoje ir atsikvėpti nuo darbinių rūpesčių. Tačiau ne visiems artėjančios atostogos sukelia džiaugsmą.

Jonas ateidavo į darbą anksčiau ir išeidavo vėliau nei jo bendradarbiai. Ir tik sargas tiksliai žinojo, kada Jonas ateina ir išeina. Jonas nelaukdavo laisvadienių ir per priverstines atostogas jis vis tiek ateidavo į darbą. Namiškiai liūdėjo, piktinosi, nes matė Joną tik per išeigines. Jonas ir savaitgalius mieliau būtų leidęs darbe, bet jo darbovietė ne darbo dienomis buvo užrakinta. Savaitgaliais Jonas būdavo nusiminęs ir irzlus, negalėdavo rasti sau vietos, atsisakydavo bet kokių pasiūlymų prasiblaškyti ir nekantriai laukdavo pirmadienio. Artimieji siūlė Jonui kreiptis į psichiatrą, bet šis tik supyko: „Kaip galima normalų žmogų, kuris mėgsta savo darbą, vadinti ligoniu?!“ – šaukė įsižeidęs Jonas. „Tai nenormalu! – savo ruožtu piktinosi artimieji. – Tu – darboholikas!“

O kas iš tiesų yra Jonas? Tiesiog labai darbštus žmogus ar darboholikas, kurį reikia gydyti? Gydytojai mano, kad gana paprasta atskirti darbštų žmogų nuo darboholiko. Pagrindinis skirtumas – darboholikas neturi aiškaus darbo tikslo. Tokio žmogaus darbo rezultatas dažniausiai nedomina, jam svarbus pats darbo procesas. Eiliniam žmogui darbas – gyvenimo dalis, o darboholikui atvirkščiai: gyvenimas, visi jo šeimyniniai, socialiniai, buitiniai santykiai – darbo dalis, tiksliau, tiesiog trukdis darbui.

Darboholikai savo poelgius pateisina „pareigos jausmu“. Darboholikas praleidžia darbe po 12–16 valandų per parą, taip pat laisvadienius ir pateisina profesinio augimo, šeimos materialinio aprūpinimo būtinybe ir t. t. Iš tiesų visa tai – bandymas ignoruoti realias asmeninio gyvenimo problemas. Savaime suprantama, gyventi su darboholikais nelengva, bet jie patys to nesupranta. Darbinė veikla darboholikui visiškai pakeičia asmeninį gyvenimą. Žmonių, su kuriais darboholikai bendrauja, ratas labai ribotas. Dažniausia tai asmenys, su kuriais juos sieja darbo reikalai. Laisvu nuo darbo metu jie kankinasi, nesuranda, kur galėtų save realizuoti. Tai reiškia, kad jie dirba ne tam, kad gyventų, o gyvena tam, kad dirbtų.

Dažniau darboholikais tampa vyrai, nes jie jaučia pareigą aprūpinti šeimą, o tai leidžia lengviau susirasti pasiteisinimą, kodėl vis daugiau laiko jie praleidžia darbe. Greičiau darboholizmu suserga protinį darbą dirbantys žmonės, nes fizinis darbas negali trukti ilgai. Darboholikas – ne darbštuolis, tai asmenybė, turinti tam tikrų psichologinių problemų. Net tinginys gali tapti darboholiku. Dažnai darboholizmas – tai nuolatinės įtampos asmeniniame gyvenime baimė, nesėkmingai susiklosčiusių santykių su vaikais rezultatas, nusivylimas artimu žmogumi.

Darbas tampa priemone, padedančia apsiginti nuo neigiamų emocijų. Anot Japonijos specialistų, per didelis įsitraukimas į darbą yra ne mažiau žalingas nei alkoholizmas ar narkomanija. Japonai yra įsitikinę, kad darboholikus reikia gydyti ir perauklėti.

Tačiau neįmanoma grąžinti darboholiko į normalų gyvenimą, jei jis pats nesuvokia, kad pernelyg didelis darbštumas jau tapo problema. Specialistai sako, kad pats darboholikas turi įsisąmoninti, jog toks jo elgesys – destruktyvus, kitaip jokia pagalba iš šalies nebus veiksminga. Kad darboholikas sutiktų apsilankyti pas psichoterapeutą, verta užsiminti, jog tiek daug dirbdamas jis gali susirgti ir dėl to netekti darbo. O juk darbo netekimas – tai baisiausia, kas gali nutikti darboholikui.

Views All Time
Views All Time
1241
Views Today
Views Today
1
0 0