Darbo maniakai: kaip su jais kovoti

Kai kurie žmonės didžiąją laiko dalį praleidžia darbe. Jie užsibūna čia iki vėlumos, dirba savaitgaliais ir neina atostogų. Visuomenė į tokius žiūri pagarbiai. Manoma, kad tai darbštūs žmonės, labiau nei kiti atsidavę savo veiklai. Tačiau toli gražu ne visada ši veikla yra efektyvi.

Daugybė pavyzdžių neleidžia daryti išvados, kad darbe praleisto laiko kiekis tiesiogiai susijęs su rezultatais.

Efektyvus darbas ir darbo manija – skirtingi dalykai. Manija – tai liguistas potraukis, psichikos sutrikimas, kuris žmogų izoliuoja nuo likusio pasaulio, šeimos, draugų.

Kas yra darbomanas?

Kai kuriuos iš jų galima vadinti fanatikais, apsėstais idėjos. Tačiau ne visus.

Yra „cikliškųjų” darbomanų: jie dirba daug ir intensyviai, tačiau ribotais laiko intervalais.

Dar esama žmonių, kurie dirba už kitus, nes mano, jog niekas už juos geriau nepadarys.

Esama perfekcionistų, kurie kiekvieną užduotį stengiasi atlikti idealiai, nes nesugeba susidėlioti prioritetų.

Esama „fiktyvių” darbomanų – tai žmonės, kurie intensyviu darbu nesąmoningai bando kompensuoti problemas, kylančias kitose gyvenimo srityse.

Yra ir „mišrių tipų”. Bet apie viską iš eilės.

Kaip tampama „maniakais”

Yra toks anekdotas. Žmonai pasakė, kad eina pas meilužę. Meilužei pasakė, kad eina pas žmoną. O pats – į darbą. Ir tik dirba, dirba, dirba…

Kai kurie žmonės darbe jaučiasi komfortiškiau nei namie. Jie nuolat susigalvoja sau užduočių, kad tik liktų kontoroje. Dažniausiai jie tai daro nesąmoningai.

Apsidairykite aplink: jūs visada rasite, ką dar reikėtų padaryti. Jeigu tik norėsite ilgiau likti darbe.

Iš tiesų tam nėra mirtino reikalo. Užduotį galima deleguoti. Arba atidėti iki ryto.

Norint išeiti iš užburto rato, labai svarbu suvokti, kad jūs pats sau susigalvojate darbo, nes to norite.

Tokia priklausomybė, arba manija, yra jūsų apsauginė reakcija. Ji neturi nieko bendra su darbo efektyvumu.

Apsauginė reakcija kyla iš pasąmonės, iš vaikystėje suprogramuotų gyvenimo scenarijų*. Ši tema labai plati ir verta atskiro straipsnio, tad čia tik trumpai prisiminsime dažniausias tėvų mums vaikystėje įkaltas direktyvas**.

Atkreipkite dėmesį: jos veikia visą gyvenimą ir mums to nežinant.

„Tu privalai daug dirbti, kad galėtum manyti, jog esi geras.”

„Tu turi teisę gyventi tol, kol sunkiai ir atkakliai dirbi.”

Daugelis darbomanų nesuvokia turį šias nuostatas. Jie nežino, kodėl tiesiog negali nedirbti. Be darbo jie jaučiasi blogai – kamuoja kaltės, beprasmybės, tuštumos jausmas. Jie neįstengia netgi atostogauti: apninka depresija. Ir kuo daugiau jie ilsisi, tuo didesnį diskomfortą jaučia.

Diskomforto mechanizmas veikia taip: jeigu aš nevykdau priesako „atkakliai dirbk”, tai privalau vykdyti „negyvenk”. Vienas iš būdų realizuoti „negyvenk” – tai alkoholis.

Dėl to, kad šios nuostatos veikia pasąmonės lygiu, bendrauti su „scenariniu darbomanu” yra labai sudėtinga. Jis racionalizuoja savo pasąmonės nuostatas tokiu būdu:

„Sunkiai ir atkakliai dirbti reikia tam, kad ko nors pasiektum.”

Arba – „Tik veltėdžiai dirba iki 17 valandos”.

Ginčytis beprasmiška. Jeigu „scenarnis darbomanas” – jūsų viršininkas, visus pavaldinius tempiantis ant savo kurpaliaus, ir darantis tai agresyviai, verčiau ieškokite kito darbo.

Jeigu manote, kad pats priklausote šiai kategorijai, būtinai paanalizuokite vaikystėje jums įdiegtą „gyvenimo scenarijų” (nuoroda – straipsnio pabaigoje). Kitaip negalėsite patirti malonumo gyventi. Net ir pasiekę didelių laimėjimų, jūs negalėsite atsakyti: o kam gi jie?

Nepatiklieji

Tarp darbomanų dažnai pasitaiko žmonių, kurie mano: jeigu nori padaryti gerai, – daryk pats.

Galiausiai jie ant savo pečių užsikrauna pernelyg sunkią naštą. Tokie žmonės yra geri darbuotojai, tačiau prasti viršininkai. Jie dirba už pavaldinius. Dėl to jaučia nuoskaudą kitų darbuotojų atžvilgiu ir periodiškai ją išlieja priekaištais.

Pavaldiniai, vadovaujami tokio viršininko, jaučiasi komfortiškai, tačiau netobulėja. Jie pernelyg atsipalaidavę. Todėl norintieji daryti karjerą turėtų ieškoti darbo kitur.

Perfekcionistai

Norėdami kiekvieną darbą padaryti idealiai, perfekcionistai šešių valandų darbą daro dvylika valandų, tad jų efektyvumas gana žemas.

Jeigu perfekcionistas yra pavaldinys, – patikėkite jam darbą, kuris reikalauja didelio kruopštumo; arba taikykite periodinę kontrolę.

Jeigu perfekcionistas – jūsų viršininkas, daugiau dėmesio skirkite savo darbo pateikimo formai ir pristatymui. Jam tai labai svarbu.

Fanatikai

Fanatikai iš tiesų netgi nedirba – jie taip gyvena.

Toks gyvenimo būdas sutampa su jų pasaulėžiūra, tikslais, siekiais, motyvacija. Jie nesiskundžia darbo krūviu ir nuovargiu. Jie skundžiasi tik laiko stoka. Tiksliau – ne skundžiasi, o apgailestauja, kad jo per mažai.

Apsėstas idėjos, fanatikas gali triūsti kiaurą parą. Šiuo atveju žodis „dirbti” nevisiškai korektiškas: jis nedirba – jis taip gyvena. Darbas yra didžiausias interesas, prioritetas gyvenime, palyginti su kitais, įskaitant ir šeimą.

Jeigu fanatiko bendradarbiai ir bendražygiai nesupranta tokio „apsėdimo”, jie tampa kankiniais, o „apsėstasis” dažniausiai to nė nepastebi, nuoširdžiai manydamas, jog aplinkiniai pritaria jo idėjoms. Jis nuolat kuria planus, kurie kitiems kelia įtampą.

Viena vertus, be fanatizmo ir įkvėpimo sunku pasiekti aukštų rezultatų, kita vertus, – susikoncentravę į vieną idėją, fanatikai negirdi racionalių pasiūlymų, dėl to daro klaidų, kurios gali būti ne tik nuostolingos, bet ir priverčia jį patį nusivilti žmonėmis.

Su aplinkiniais fanatikas bendrauja paprastai: arba tu bendramintis, arba neįdomus. Jeigu bendradarbiai jam nepritars, fanatikas ant jų uždės kryžių: neįtrauks į savo planus bei sumanymus.

Dirbti su fanatiku ir sunku, ir įdomu. Sunku, jeigu jam nepritari. Įdomu, nes su juo greitai tobulėji. Metai darbo su fanatiku pagal įgūdžius, žinias bei įgytą patirtį tolygūs 2-3 metams darbo įprastu režimu.

Fanatiko požiūris į šeimą – toks pats kaip į bendradarbius. Arba tu bendramintis, arba trečiame plane. Jeigu žmona/vyras aktyviai priešinsis fanatiko darbui, šis pasirinks darbą.

JAV psichologė Julie Ireland: „Jeigu firmoje dirbtų vieni darbomanai, ji būtų itin neefektyvi.  Ypač didelis darbuotojų entuziazmas įmonei naudingas tik pirmajame jos gyvavimo etape. Po įtampos turi ateiti atsipalaidavimas – kitaip neišvengiama profesinė deformacija. Ir tuomet vietoje entuziastų komandos jūs turėsite grupę pavargusių žmonių, kurie negali gerai dirbti.”

Užėjo – ir praeis

Turbūt susidūrėte su žmonėmis, kuriuos didelis įkvėpimas pagauna periodiškai. Tai „cikliškieji darbomanai”, daug kuo primenantys fanatikus. Skiriamasis bruožas – intensyvaus darbo periodą keičia atsipalaidavimo periodas. Darbas tokiam žmogui – kaip mažas pergalingas mūšis, po kurio jis gali ramia sąžine ilsėtis.

„Cikliškieji” darbomanai dažniausiai būna labai gabūs. Jie ypač greitai suvokia informaciją. Pagal temperamentą tai dažniausiai cholerikai ir sangvinikai.

Kaip formuojasi tokio elgesio algoritmas? Kad tai suprastume, turime nukeliauti į vaikystę, maždaug į pradines klases.

Štai sėdi klasėje vienas talentingas mokinys, kuriam mokytojas aiškina, kad dukart du yra keturi. Ir nors jis seniai jau suprato, – mokytojas aiškina toliau. Paskui duoda namų užduotį, kurią mokinys jau seniai atliko mintyse. Taigi namuose jis užtrunka 10 minučių, o toliau gali ilsėtis, žasti, žodžiu, užsiimti savo reikalais.

Per visą mokymosi procesą tokie talentingi vaikai pripranta prie to, kad viską galima perkąsti per penkias minutes. Jie neįgyja įgūdžių mokytis sitemiškai, o vėliau – dirbti sistemiškai.

Jeigu mokykloje jų galimybės būtų panaudotos atitinkamai, jiems būtų įdiegtas metodiškumas. O dabar gabieji visada žino, kad viską gali padaryti paskutiniu momentu.

Kai taip ugdytą jau suaugusį talentą apima įkvėpimas, jis gali dirbti daug ir efektyviai. Deja, šio įkvėpimo nepakanka ilgam.

Gabieji mėgsta greitą rezultatą. Jeigu rezultatas ilgai nepasirodo, tai juos demotyvuoja.

Išskirtinė „cikliškųjų darbomanų” ypatybė yra jų nepaprastas pajėgumas. Per porą dienų jie gali nuveikti tiek pat, kiek visas skyrius per mėnesį.

Rutina šiuos žmones žudo. Geriausiai jiems būtų dirbti su atskirais projektais, kurių pabaigą vainikuotų apčiuopiami rezultatai, paskatinimas, pripažinimas ir nedidelė pertraukėlė. Ilgą laiką ilsėtis jie irgi nemėgsta. Kiek pasimėgauję pergale, jie pasirengę imtis kito projekto.

Jeigu „periodinis darbomanas” yra jūsų viršininkas, neimkite giliai į širdį jo elgesio pokyčių. Aktyvumo periodais verčiau tapkite jo bendražygiu. Nė nemanykite ginčytis ir įtikinėti, kad jis neteisus: neverta. Po kurio laiko jis pats atvės, ir viskas eisis kaip anksčiau.

Jeigu manote, kad pats esate linkęs į periodišką darbo maniją, pasistenkite laikytis metodiškumo. Pridėjus jūsų įgimtus gabumus, tai virs puikiais rezultatais. Arba pasirinkite darbą, kurio pobūdis atitiktų jūsų charakterį.

„Fiktyvūs” darbomanai

Kitaip nei fanatikai, „fiktyvūs” darbomanai dažnai skundžiasi darbo sąlygomis, nepakeliamu krūviu, aplinkinių nesupratingumu ir nemokšiškumu. Jie jaučiasi kankinami ir svajoja pakeisti darbą. Deja, keičia jį retai, o jeigu ir pakeičia, tai naujame darbe kartojasi tas pats.

„Fiktyvūs” darbomanai dažnai būna prislėgti ir netgi agresyvūs, tačiau jų darbo efektyvumas gali būti ir labai aukštas. Šiaip ar taip, jis neadekvatus eikvojamoms pastangoms.

Darbuotojai, nesergantys darbo priklausomybe, atneša naudos bendram labui ne tik atlikdami savo tiesiogines funkcijas, bet ir kūrybinėmis idėjomis, ateinančiomis iš jų laisvalaikio pasaulio, ir reikalingais ryšiais, užmegztais „privačioje teritorijoje.”

Ar jūs – maniakas?

Laiku nesusizgribus, gali atsitikti taip, jog pasaulyje liksite dviese: darbas ir jūs.

Ką daryti, kad taip nenutiktų?

Sutrumpinti darbo laiką? Nepadės. Darbomanas ir po darbo valandų galvos apie darbą.

Vienintelė išeitis – harmonizuoti kitas gyvenimo sritis. Žmonės, kurių gyvenime vyrauja balansas (darbas, šeima, laisvalaikis etc.), darbe yra produktyvesni, nes jie mažiau įsitempę ir blaiviau mąsto.

Kad galėtume subalansuoti gyvenimo sritis, turime suvokti: aš ir mano darbas – ne vienas ir tas pats. Esu dar ir sūnus/dukra, tėvas/mama, vyras/žmona, draugas/draugė ir pan.

Žinoma, negalima vadinti „maniaku” žmogaus, kuris paprašytas dirba viršvalandžius ar skiria „degančiam”projektui savaitgalį. Darbomanai sėdi kontoroje, kai niekas to nereikalauja. Darbomanai aukojasi, kai niekas to neprašo.

Su darbomanais nereikėtų painioti ir tų, kurie nesugeba organizuoti savo darbo laiko arba yra tokie drovūs, jog nedrįsta pasakyti vadovui apie per didelę apkrovą.

Profesinė veikla – tik viena iš savirealizacijos krypčių. Skirkite jai tiek jėgų, kiek galite skirti. Ne daugiau.

* Terminą pasiūlė psichologas Eric Berne. Pasak jo, žmogus laikosi vienos arba keleto pagrindinių gyvenimiškųjų pozicijų – „gyvenimo scenarijų”. Išsamiau – straipsnyje „Tėvų meilė ir psichologinės vaikystės traumos”

** Amerikiečių psichologai Robertas ir Merė Guldingai kalbėjo apie tuos pačius dalykus, tik kitais terminais: daugelis tėvų neišspręstų dvasinių problemų pereina jų vaikams. Tėvai perduoda savo vaikams direktyvas, kaip jie privalo gyventi, vertinti žmones ir save. Išsamiau Guldingų koncepcija aprašyta straipsnyje „Ką perduodame savo vaikams”.

Šaltinis: Psichologas M. Litvakas. „Kas yra darboholikai ir kaip su jais kovoti”