„Čia yra įtampa, kuri pirmą kartą iškilo antikinėje civilizacijos kritikoje ir vadinama kinizmu: individų siekimas atsilaikyti prieš jų visuomenių paikystes ir pusprotystes, patiems išliekant visaverčiams ir protingiems. Gyvenimas priešinantis, juokiantis, atsisakant paklusti, apeliuojant į gamtą ir įvairialypį gyvenimą“.

Cinizmo sąvoką buvome pasilikę valdančiųjų ir viešpataujančios kultūros replikai į kinizmo provokaciją apibūdinti; jie puikiai mato, kas tikra, bet ir toliau prievarta varo savo. Jie jau žino, ką daro“.

Peter Sloterdijk „Ciniškojo proto kritika“ 

Tai net ne šizofrenija. Šizofrenija prasideda alubaryje, kai žurnalistai, visą dieną vykdę redaktorių ir leidėjų nurodymus, vakare susirenka, maukia alų ir riebiai keikdamiesi pliekia savo bosus.

Bet žurnalistai – ne žiniasklaidos savininkai, o tik darbininkai. Žiniasklaidos valdytojai – tai ne šizofrenija, bet makiaveliškai šiurkšti logika. Viskas apskaičiuota.

Kartais viskas taip painu, kad net, regis, Ariadnės siūlu neįmanoma atsekti. Interesas veja interesą. Užsakovas sumoka daugiau už kitą. Reketo ar šmeižto kampaniją keičia panegirikos sezonas. Tada šaunūs herojai išsigimsta į kvazimodus, o piktosios pamotės virsta nuskriaustomis našlaitėmis, patekusiomis į elito gretas.

Betgi tai – vis tiek ne šizofrenija, o geležinių saitų struktūra. Netiesa, kad žiniasklaida tik skriaudžia bukus vartotojus ir manipuliuoja jų sąmone. Žiniasklaida iš tikrųjų turi daug teisingų, bet kartais ir pagiežingų kritikų. Kritika būtina, bet ne visada pataikanti į dešimtuką. Nes žiniasklaida nėra vienpusė. Ji atsirado arba ją sugalvojo, kaip tariamai kilnų instrumentą, turintį prižiūrėti tris valdžios ramsčius. Ir atsirado ji ne vakuume, todėl nėra šventa duotybė, o suformuota aplinkos veiksnių – visuomenės, politikos, kultūros, ekonomikos etc. Labai paprasta ją sumalti į miltus, bet sunku pripažinti, kad kalta ne ji viena, o viskas kartu. Bet apie viską iš pradžių.

Taigi, be paprastos informacijos teikėjos, ji dar buvo sugalvota kaip Didysis prižiūrėtojas jau minėtiems trims valdžios ramsčiams. Idant šie nesuirtų ar nepradėtų krypti į kurią pusę. Ir dar – kad diegtų ir gintų tam tikras vertybes. Todėl kažkokio keistuolio buvo net praminta ketvirtąja valdžia. Bet kokia ta valdžia, kuri negalėtų egzistuoti be kitų trijų? Daug taiklesnis ir labiau derantis jos funkcijoms yra „sarginio šuns“ pavadinimas, kuris, visai apie tai nepagalvojus, savyje užkodavo paprastą, bet tikrąją žiniasklaidos paskirtį – kinizmo (plg. gr. šuo). Tad šiam „sarginiui kinikui“ demokratijos sąlygomis patikėta prižiūrėti valdžią. Jam leista iš jos juoktis, šaipytis, kritikuoti, apnuoginti blogybes ir neteisybes, demaskuoti valstybės laivo kapitonus ir už tai nesusilaukti realios bausmės. Žodžiu, būti oficialiai įteisintu kiniku.

Ir gal kur nors ji tebeveikia pagal šią schemą, bet tik ne Lietuvoje. Dusinta carinės valdžios, šlovinta ir prievartauta tarpukariu, beveik nužudyta sovietmečiu, žiniasklaida atkeliavo ir iki mūsų dienų. Bet ar ji vis dar kiniška?

Atsiversk bet kurį laikraštį, įsijunk bet kurią radijo stotį ar televizijos kanalą, ir atsakymas turėtų tapti daugiau nei akivaizdus. Taip. Reikia sakyti, taip, ji vis dar kiniška. Argi ji nekritikuoja valdžios viršūnėlių? Nepliekia korumpuotų biurokratų? Nekovojo už mažojo žmogaus socialinį teisingumą? Nesišaipo iš kvailų išrinktųjų? Nepagiria tik protingiausių ir labiausiai nusipelnusių, žodžiu, platoniškojo elito?

Taip. Bet ar tai vis dar melo apnuoginimas ir neteisybės demaskavimas, ar jau pirkta panegirika ir užsakytas puolimas? Čia ir prasideda cinizmas, nes viešai kiekvienas žiniasklaidos priemonės savininkas laikysis kiniko vaidmens, bet iš tikrųjų turtės iš savo cinizmo.

Verta atskirai panagrinėti dviejų sričių žurnalistiką – politinę ir ekonominę (verslo). Jos ir panašios, ir skirtingos.

Ekonominėje žurnalistikoje vyrauja panegirikos žanras. Maskaradiniu kinizmu bandoma žmones įtikinti, jog pateikiamos žinios – tai tikri faktai, kompetentingi vertinimai, išsami analizė, patikimos prognozės, o žiniasklaidos priemonės gina eilinį vartotoją ar (bent jau!) sąžiningą verslininką.

Betgi šis doras kinizmas gali užtarnauti tik pagarbą ir išprususių žmonių dėmesį, bet kažin ar pritrauks mases, įtikins juos pirkti ir vartoti tą žiniasklaidos priemonę. Antra, šiems tikslams įgyvendinti reikia valios, lėšų ir pajėgių resursų (o tai vėl reiškia pinigus).

Todėl savininkai, išvarginti teigiamojo kinizmo ir trokštantys pagaliau saujomis pradėti semti auksą, renkasi daug paprastesnį variantą – tampa tarsi laisvai samdomi muzikantai (kas moka, pagal to muziką ir šoka). Vertybės devalvuojamos, kinizmas paliekamas tik kauke, o svarbiausia užduotis tampa pritraukti kuo daugiau reklamos užsakovų, t.y. pinigų.

Niekšai žiniasklaidos savininkai?! Žinoma, bet ne jie vieni. Tarkime, kad visos masės iš tikrųjų tamsios, ir joms rimtos ekonomikos žurnalistikos visai nereikia. Bet tada dar lieka antroji pusė – reklamos užsakovai, t.y. patys verslininkai. Ar jie, duodami paslėptą reklamą ar tiesiogiai pumpuodami pinigus už pozityvaus įvaizdžio palaikymą, nežino ar nesupranta mulkiną žmones ir paminantys verslo etiką? „Lietuvos verslas pažengęs toliau už politiką“ arba „modernus ir sąmoningas verslas“. Bet moderniausios ir pažangiausios Lietuvos bendrovės yra papirkusios daugiau negu pusę mūsų šalies žiniasklaidos. Todėl visi žinome apie „nepakeičiamą pramogų centrą“ ir „šviežias uogas prekybos centrų lentynose“, bet nieko nežinome apie vergiškas darbo sąlygas ar įtartiną mokesčių mokėjimo politiką. Ar „Stumbro“ privatizavimas bus kvestionuojamas „MG Baltic“ valdomoje LNK televizijoje (priešingai nei TV3)? Pramonininkų konfederacija „Lietuvos žiniose“ įgauna šventosios aureolę, „Rubicon Group“ visada ras užuovėją tarp „didžiausiojo“ dienraščio lapų, o kainų didinimo planus kurpiantys „Vakarų skirstomieji tinklai“ toliau maloniai švies iš kito „įtakingojo“ leidinio puslapių. Arba atvirkščiai. Atseikėję vieniems, bet užsispyrusiai pamiršę kitus, verslininkai patys įklius į dvigubo – savo ir žiniasklaidos – cinizmo spąstus: „Norfos“ prekės jau kelinti metai prasčiausios atrodo viename iš didžiausių dienraščių; šiam dienraščiui ir automobilių prekiautoja BMW tėra korupcijos lizdas. Kitaip tariant, „kas galėtų paneigti“, kad užsiimama šantažu?

Tad žiniasklaidos cinizmą simbiozės principu skatina verslo cinizmas – abiejų paviršiai nublizginti, bet slepia tik viena – pinigų troškimą.

(Bus daugiau)

Views All Time
Views All Time
778
Views Today
Views Today
1
0 0