Chamai atsisako pripažinti nelygstamą žmogaus vertę ir individo unikalumą. O cinikų pasaulio sampratose bei veiksmų strategijose žmonės yra suvokiami kaip vienodi savo poreikiais, aistromis, menkyste, silpnybėmis ir tuštybe.

Ciniko terminas kilo iš senovės graikų filosofų kinikų pavadinimo. Antistenas ir Diogenas Sinopietis atvirai šaipėsi iš melagingų retorikų ir visa savo kūno kalba bei laikysena neigė aukštybės sferą. Viešas tuštinimasis ar masturbacija minios akivaizdoje Diogenui buvo net ne paniekos miniai gestas, o veikiau logiška jo filosofijos tąsa.

Iš graikiško žodžio, reiškiančio „šunišką“ (arba iš Kinosargo gimnazijos, kurioje mokė Antistenas), kilo ir kiniko pavadinimas. Be to, pats Diogenas save vadino šunimi.

Kinikai buvo antikinio pasaulio visuomenės ir kultūros kritikai, netikėję kalba, viešuoju gyvenimu ir galiojusiomis normomis, kurias jie atmetė iš gamtos ir prigimties pozicijų.

Gamtos žmoguje gynimas, o kartu ir pasaulio suvokimas alkano ir ujamo šuns akimis paklojo pamatus ir moderniajai civilizacijos neigimo formai, kurią mes žinome kaip kultivuotą cinizmą.

Misti ir daugintis

Cinizmas – tai praktinė ir tariamą melą demaskuojanti sąmonė, atmetanti teoretizavimą apie aukštybę ir kilnius dalykus kaip neproduktyvų ir melagingą. Ciniką domina tik toks pasaulis, koks jis yra iš tikrųjų, o ne toks, koks jis galėtų arba turėtų būti.

Žinoma, cinikai pasiduoda iliuzijai, kad jie žino, kas yra žmogus. Jiems žmogus tik valgo, miega, geria, kariauja, intriguoja ir dauginasi, o ne svajoja, tiki ir mąsto – kaip tik todėl, kad tokia žmogaus samprata, redukuojanti žmogų į gamtą ir kūną, gina gamtos, prigimties ir praktikos idėjas, kurios, beje, savaime anaiptol nėra aiškios ir akivaizdžios.

Žodžiu, cinizmas yra pretenzija į negailestingą ir demaskuojančią praktinę išmintį, taip pat ir „tikrąsias“ veiksmų intencijas atveriančios filosofijos karikatūra.

Sykiu jis yra ir universalizmo karikatūra, tikinti ne visuotinai galiojančiomis vertybėmis, o tariamai vieninteliais realiais žmonių poreikiais, t.y. tuo, kad visame pasaulyje žmonės nori to paties – vienas kitą apgauti, apvogti, pavergti, seksualiai patirti ir nužudyti.

Už tėvynę nemirtų

Kaip pažymi veikalo „Ciniškojo proto kritika“ autorius Peteris Sloterdaikas (Peter Sloterdijk), cinizmas – tai apšviesto proto panirimas tariamai perprastoje žmogaus prigimtyje bei jo gamtiškume, taip pat ir gyvenimo praktikoje, atsisakant rimtai traktuoti viską, kas joje neišsitenka.

Šiuo požiūriu cinikas elgiasi ir mąsto visiškai nuosekliai, atmesdamas altruizmą, heroizmą, meilę, pasiaukojimą ir patriotizmą kaip prietarus ir netikrus, išgalvotus dalykus.

Iš tiesų pasiaukojimas, meilė ir pasiryžimas mirti už savo meilės objektą (žmogų arba tėvynę), tiesą arba vertybę ciniko yra atmetamas, kadangi cinikui egzistuoja tik gamtos balsas ir kova už galios interesų bei kūno poreikių įgyvendinimą – idėjų, principų ar idealų kova cinikui tėra pramanas, graži fantazija, ir tiek.

Ne visada blogis

Apšviestas cinizmas anaiptol ne visada buvo blogis – pavyzdžiui, beprotiškai drąsi ir ciniška markizo de Sado (Marquis de Sade) ir kitų Švietimo epochos rašytojų libertinų literatūra ne tik paklojo pamatus pornografiniam romanui ir net visai moderniajai pornografinei vaizduotei, bet pačiu keisčiausiu būdu, supinant erotizmo kupinas istorijas ir Apšvietos filosofines idėjas, atkakliai gynė žmogaus individualios laisvės, prigimties, kūno reabilitacijos, proto emancipacijos, o galiausiai ir tolerancijos idėjas.

Oskaro Vaildo (Oscar Wilde) pjesėje „Ledi Vindermer vėduoklė“ yra tokie žodžiai: „Kas yra cinikas? Tai žmogus, kuris žino viso ko kainą, bet nepažįsta vertybių“.

O.Vaildo romane „Doriano Grėjaus portretas“ vienas iš romano personažų sako, jog cinikas žino viso ko vertę, bet tuo pat metu sugeba nieko nevertinti. Šios mintys daugmaž tiksliai nusako nebe kultivuoto Apšvietos aristokratų ir filosofų cinizmo, o moderniojo pasaulio ir masinės sąmonės savastimi tapusio cinizmo esmę.

Pragmatiškam cinikui pasaulis yra aiškus – mokslo ir gamtos pavergimo dėka nebelieka jokių paslapčių. Tiesa cinikui yra ne proto ir tikrovės atitikimas, o veiksmas ir sėkminga, pasaulį keičianti praktika.

Suskaldė sąmonę

Lietuvoje cinizmas turi mažiausiai keletą jį maitinančių ir neišsenkančių versmių – visų pirma sovietinę erą, kurioje įvyko fundamentalus kalbos atotrūkis nuo socialinės tikrovės.

Kalbos ir tikrovės skyrybos ne tik suskaldė individualią ir masinę sąmonę, sukurdamos kone šizofrenišką asmenybės skilimą bei nuolatinį visos aplinkos ir savęs pačių ironizavimą, bet ir privedė žmones prie išankstinio netikėjimo niekuo.

Šalia to būtina paminėti marksizmą-leninizmą, kurio dėka teoriškai ir ideologiškai buvo iš pagrindų atmesta visa modernioji vakarietiška mintis.

Ekonominio determinizmo elementas, visada slypėjęs marksizme, Sovietų Sąjungoje buvo dar labiau suabsoliutintas ir suvulgarintas.

Idėja, kad klasių kova yra istorijos varomoji jėga, o pasaulį valdo tik materialiniai interesai ir ekonominiai bei galios santykiai, ilgainiui diskreditavo bet kokį tikėjimą idėjomis, normomis ir vertybėmis.

Niekšai ir šventieji

Galiausiai vadinamojoje brežnevinės stagnacijos epochoje niekas nebetikėjo niekuo – tik pamišėlis arba ideologinis fanatikas galėjo tikėti partijos veikėjų kalbomis apie Sovietų Sąjungos pranašumą prieš Vakarus.

Kita vertus, išdavystės ir KGB provokatorių baimė vertė nepasitikėti ir savo artimesne aplinka.

Naujajai sąmonei nebeliko normalių ir padorių žmonių – tik niekšai ir šventieji. Pastarosios dvi kategorijos sukuria dvi paralelines vaizduotės galerijas, kurių eksponatai nuolat keičiasi vietomis – iš šventųjų pereinama į niekšus ir atvirkščiai.

Sovietmečiu susiformavo ne tik ezopinė kalba, bet ir savo paties pėdsakus trinantis mąstymas bei kalbėjimas, neleidžiantis rimtai traktuoti nei savęs, nei savo svarstomo objekto.

Ši sąmonė leido efektyviai diskredituoti sovietinę sistemą ir tyčiotis iš jos, bet tolimesnė įvykių eiga skaudžiai pasityčiojo iš pačios ciniškos sąmonės.

Raškome vaisius

Tikros pagarbos sau ir kitiems, lygiai kaip ir civilizuoto pasaulio normų laikymosi, mūsų visuomenėje liko nedaug. Naujieji stabai – Vakarai, kapitalizmas, naujosios mados ir kultinės figūros – buvo nuvainikuoti ganėtinai greitai ir tada paaiškėjo, kad naujieji orientyrai ar pagarbos objektai tokioje visuomenėje gyvuoja itin trumpai.

Tokioje visuomenėje žaibiškai tampama herojumi, bet lygiai taip žaibiškai galima būti ir nuvainikuotam. Vertybių atpažinimas neveikia, pagarbos objektų nėra, autoritetas jau seniai neegzistuoja, bet šventojo ir niekšo turėjimo poreikis išlieka stiprus.

Visa kita – nuomonės industrijos reikalas. Šventieji ir niekšai gimsta arba sukuriami kone per naktį.

Tad dabar savo politikoje mes ir raškome ciniškos sąmonės vaisius. Ciniškai iš visko besišaipantis žmogus, neabejojantis, jog žino, kokios yra tautos, kokia yra žmonija ar kokia yra visa Lietuva, yra būtinoji sąlyga, kurios dėka klesti ir dar ilgai klestės tie, kuriems tiesa yra arba tai, ką jie sako, arba tiesiog sėkminga praktika.

Views All Time
Views All Time
3241
Views Today
Views Today
1
0 0