Šiemet sukanka 110 metų nuo garsaus rašytojo ir teologo Clive‘o Staple Lewiso gimimo ir 45 –eri metai nuo jo mirties. Jo tekstai ir šiandien vis dar skamba aktualiai, tad šia proga pateikiame įžvalgią ištrauką iš vienos garsiausių autoriaus knygų „Tiesiog krikščionybė“.

Yra viena krikščionių elgesio norma, kuri labiausiai skiriasi nuo visų kitų. Yra nuodėmė, nuo kurios nėra laisvas joks žmogus pasaulyje, kuria kiekvienas bjaurisi, regėdamas ją kituose, tačiau dėl kurios vargu ar kas, be krikščionių, mano esąs kaltas pats.

Esu girdėjęs, kaip žmonės prisipažįsta, kad jie blogo charakterio arba kad jiems susuka galvą moterys ar gėrimai, arba net kad jie bailiai. Bet neatsimenu, kad kada nors nekrikščionis prisipažintų dėl šios nuodėmės. Ir labai retai sutikdavau nekrikščionį, kuris nors kiek pasigailėtų kitų, kaltų šia nuodėme. Nėra kito trūkumo, kuris darytų žmogų nepopuliaresnį ir kurį mes dar mažiau suvoktume turį patys. Ir kuo daugiau jo turime patys, tuo labiau jo nemėgstame kituose.

Yda, apie kurią kalbu, yra puikybė, arba saviapgaulė, o jai priešingą dorybę krikščioniškoji moralė vadina nuolankumu. Jei pamenate, kalbėdamas apie lytinę moralę, įspėjau, kad tai nėra krikščionių moralės centras. Taigi dabar priėjome tą centrą. Pasak krikščionių mokytojų, pagrindinė yda, didžiausias blogis yra puikybė. Neskaistumas, pyktis, godumas, girtuokliavimas ir panašūs dalykai, palyginti su ja, tėra tik uodo įkandimas: tai per puikybę velnias tapo velniu. Puikybė veda į kiekvieną kitą nuodėmę – tai visiškai prieš Dievą nukreipto proto būsena.

Jums atrodo, kad per stipriai pasakiau? Jei taip, pamąstykite. Ką tik sakiau, kad kuo labiau žmogus pasikelia į puikybę, tuo labiau jis nemėgsta kitų puikybės. Iš tikrųjų, norint sužinoti, kiek esame išpuikę, lengviausias būdas būtų paklausti savęs: „Ar man labai nepatinkamai kiti žmonės pažemina mane arba nekreipia į mane dėmesio, kišasi į mano reikalus, elgiasi kaip su vaiku arba demonstruoja prieš mane savo pranašumą?“ Esmė ta, kad kiekvieno asmens puikybė varžosi su visų kitų puikybe. Kadangi pats noriu sublizgėti vakarėlyje, aš toks nepatenkintas, kai sublizga kas nors kitas. Du to paties amato žmonės niekad nesutaria vienas su kitu.

Taigi paaiškėja, kad puikybės esmę sudaro varžybos, jos prigimtis yra varžymasis; tuo tarpu kitos ydos varžosi, taip sakant, tik atsitiktinai. Puikybė patiria malonumą ne ką nors turėdama, o tik turėdama daugiau negu kitas. Mes sakome, kad žmonės pasikelia į puikybę dėl to, jog yra turtingi, protingi ar gražios išvaizdos, bet taip nėra. Jie ima puikuotis, kad yra turtingesni, protingesni ar gražesni už kitus. Jei visi kiti taptų tokie pat turtingi, protingi ir gražūs, neliktų dėl ko pasikelti į puikybę. Tik sulyginimas pakelia jus į puikybę – per malonumą pranokti kitus. Pranykus varžymosi elementui, dingsta ir puikybė. Štai kodėl, kaip nė vienos kitos ydos, puikybės esmė yra varžybos.

Lytinis potraukis gali priversti du vyrus varžytis, jei jie abu geidžia tos pačios merginos. Tačiau tai tik atsitiktinumas -jie lygiai taip pat galėjo geisti dviejų skirtingų merginų. Bet kupinas puikybės vyras pavers jūsų merginą ne todėl, kad jos geidžia, bet norėdamas sau įrodyti, kad yra geresnis vyras už jus. Godumas gali priversti žmones varžytis, jei ko nors visiems neužtenka; tačiau išpuikęs žmogus net ir tada, kai įgyja daugiau nei galėtų norėti, stengsis įgyti dar daugiau vien geisdamas įtvirtinti savo valdžią. Beveik visos pasaulio blogybės, kurias žmonės priskiria godumui ar savanaudiškumui, kur kas dažniau yra puikybės padarinys.

Imkim, pavyzdžiui, pinigus. Žinoma, godumas vers žmogų trokšti pinigų dėl prabangesnio namo, ištaigingesnių atostogų, skanesnių valgių ir gėrimų. Bet tik iki tam tikros ribos. Kas žmogų, gaunantį 10 000 svarų sterlingų per metus, verčia trokšti gauti 20 000? Ne godumas patirti didesnį malonumą. 10 000 pakaks bet kuriam, norinčiam pasimėgauti prabanga. Tai puikybė – noras būti turtinges-niam už kitus turtuolius ir (dar daugiau) valdžios troškimas.

Be abejo, valdžia yra tai, kuo iš tikro mėgaujasi puikybė. Niekas žmogui nesuteikia tokios galimybės jaustis pranašesniam už kitus, kaip galia stumdyti juos tarsi žaislinius kareivėlius. Kas verčia dailią merginą sukelti kančias visur, kur ji pasisuka, kolekcionuodama gerbėjus? Aišku, ne jos lytinis instinktas: tokia mergina gan dažnai yra frigidiška. Tai puikybė.

Kas verčia politinį lyderį ar visą naciją reikalauti vis daugiau ir daugiau? Vėl puikybė. Mat ji iš prigimties besivaržanti – tai todėl jai niekad negana. Jei esu pilnas puikybės, tada, kol visame pasaulyje bus nors vienas už mane galingesnis, turtingesnis ar protingesnis, turėsiu varžovą ir priešą.

Krikščionys teisūs: puikybė nuo pasaulio pradžios yra pagrindinė kiekvienos tautos ir kiekvienos šeimos nelaimės priežastis. Kitos ydos kartais gali net vienyti žmones: pasitaiko, kad girtuokliai arba pasileidėliai bendrauja šiltai, linksmai ir draugiškai. O puikybė visada reiškia priešiškumą: ji pati yra priešiškumas. Tai ne tik vieno žmogaus priešiškumas kitam, bet ir priešiškumas Dievui.

Dievo asmenyje jūs susiduriate su tuo, kas kiekvienu atžvilgiu yra nepalyginamai pranašesnis už jus. Jei nepažįstate Dievo tokio – ir kartu nepažįstate savęs kaip visiško nieko, palyginti su Juo, – jūs išvis nepažįstate Dievo.

Kol esate pilnas puikybės, tol jūs negalite pažinti Dievo. Toks išpuikėlis visada žvelgia iš aukšto į reiškinius ir žmones. Ir, žinoma, kol jūs žvelgiate žemyn, negalite pamatyti, kas yra virš jūsų.

Iškyla baisus klausimas. Kaip čia yra, kad visiškai aiškiai puikybės persunkti žmonės gali sakyti, jog tiki Dievą, ir kaip jie gali sau atrodyti esą labai religingi?

Bijau, jog tai reiškia, kad jie garbina įsivaizduojamą Dievą. Jie teoriškai pripažįsta esą niekas šio iliuzinio Dievo akivaizdoje, bet iš tikrųjų visą laiką įsivaizduoja, kad Jis jiems pritaria ir juos laiko kur kas geresniais už paprastus žmones, – taigi moka skatiko vertą įsivaizduojamą nuolankumą Jam ir gauna iš to svaro vertą puikybę kitų žmonių atžvilgiu.

Manau, būtent tokius žmones Kristus turėjo omeny sakydamas, kad kai kurie pamokslaus apie Jį ir išvarinės velnius Jo vardu, tačiau pasaulio pabaigoje Jis jiems pasakys, jog niekad jų nepažinojęs. Ir bet kuris iš mūsų kiekvienu momentu gali atsidurti šiuose mirtinuose spąstuose.

Laimė, mes turime kriterijų pasitikrinti. Kai tik pamatome, kad religinis gyvenimas mums leidžia pasijusti geriems – visų pirma geresniems nei kas nors kitas, manau, galime būti tikri, jog esame veikiami ne Dievo, o velnio. Tikrasis buvimo Dievo akivaizdoje kriterijus yra šis – arba visai save pamiršti, arba matai save mažą, nešvarų objektą. Geriau, kai visai save pamiršti. 

„Tiesiog krikščionybė“
(Katalikų pasaulio leidiniai, 2007 m.)

Views All Time
Views All Time
2189
Views Today
Views Today
1
0 0