Baimė yra vidinė emocija, kankinanti ir paralyžiuojanti mus nuo pat pirmų gyvenimo akimirkų. Gimdami, palikdami motinos įsčias, mes susiduriame su šalta ir priešiška atmosfera. Tai gimimo šokas. Ši trauma yra viena pirmųjų tokio egzistencinio nerimo rūšių, kaip baimė, jog gimimo akimirką bus neįmanoma kvėpuoti ir išgyventi, jog atsiskyrus nuo savo rojaus aplinkos nebeįmanoma egzistuoti. Ši pirmoji baimė susijusi su mūsų išlikimu daugiau ar mažiau yra pasibaisėtina, priklausomai nuo to, kur mus pasitiko mylintys ir šilti tėvai.

Nuo pat pirmųjų akimirkų baimė vaidina svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Ji veikia taip, kad mus apgintų ir apsaugotų nuo aplinkos. Ji daro įtaką mūsų reakcijoms ir elgesiui, žvelgdama į išorinio pasaulio pavojus. Būtent taip Aš–Asmuo, kartu būdamas ir atvaizdas, ir skydas, ateina į pasaulį.

Šis baimių skydas skatina tikėti, kad mūsų būtis kuriasi iš baimių. Pavojus, kad šios baimės padaro taip, kad mes užmirštume, kas tokie esame, ir atitolina mus nuo mumyse esančio būties šaltino – Savęs. Taip mes tampame baimių visumos, kuri po truputį ima kontroliuoti mūsų gyvenimą, auka9. Negaliu pretenduoti būti labai geras aiškintojas aiškindamas baimių procesą. Aš pats kaip tik šiuo metu mėginu suprasti savo baimes, apsiprasti su jomis ir galbūt vieną dieną jas įveikti. Aš labiau mėgstu pasakymą „pranokti savo baimes“. Baimės savyje yra iškreiptos. Mes galime akimirką jas užmiršti ir nustumti į pasąmonę, tačiau jos kiekvieną sekundę bando išsiveržti. Įveikti savo baimes – tai pirmiausia jas įsisąmoninti, prisijaukinti ir priimti. Tai reiškia pripažinti ir atsižvelgti į esminį aspektą, suteikusį mūsų asmenybei teigiamą arba neigiamą struktūrą.

Juo labiau artėju prie baimės proceso, juo labiau suvokiu, kokia daugeriopa ši baimė, tyliai įėjusi į mano būtį, jog ją mes priėmėme kaip savo dalį. Tačiau reikėtų ją iš naujo permąstyti. Gana dažnai mes gyvename situacijose, kurios stumia mūsų laimę į pavojų, kadangi nežinome, kaip būti pranašesniems už tas baimes. Iš tiesų nerasime gyvenime išeities, nes mūsų baimės neleidžia pamatyti galimų sprendimų. Tuomet užsisklendžiame savyje. Mes norėtume tęsti nueitą kelią, netgi jei gerai jaučiam, kad kelias, į kurį įsipainiojome, yra nusėtas minų, kurios bet kuriuo momentu gali sprogti. Mes toliau einame sunaikinimo keliu, nes atrodo, kad baimių neįmanoma pažaboti. Jos naudojasi mumis kaip prieglobsčiu, kaip kalėjimu.

Vis dėlto mumyse esančios baimės yra spąstai, trikdantys mūsų giliausius norus bei iniciatyvas. Mumyse norinčios išsiskleisti gyvenimo jėgos yra nuslopintos baimių, užimančių mūsų vidinę erdvę. Kad rastume vidinę harmoniją ir kelią į laimę, neabejotinai turime palaipsniui įveikti baimes, stabdančias mūsų gyvenimo polėkius.

Aišku, kad nėra lengva įveikti savo baimes! Kai buvau trejų metų, mane apkandžiojo kaimyno šuo. Metų metus aš negalėjau prisiartinti net prie mažo nepikto šunelio. Aš pereidavau į kitą gatvės pusę, kad nesusitikčiau jo gatvėje. Aš klausiausi proto balso. Nesistengiau atsikratyti šios baimės. Tik po desensibilizacijos terapijos pagaliau galėjau nepaisyti šios baimės. Sunkumų kyla ne tiek ieškant mūsų baimių priežasčių dabartiniame gyvenime, nes kartais jos kyla jau ankstyvojoje mūsų vaikystėje. Ši praeitis nėra praeitis. Ji suprogramavo mūsų dabartinį elgesį. Pikta pastebėjus, kad mus taip suprogramavo mūsų Aš–Globėjas. Užtat paguodžia žinojimas, kad šis Aš yra ne kas kita, kaip mūsų dalis. Tai atsakymas į praeities įžeidimus.

Šiandien mūsų užduotis – išsilaisvinti iš tapatinimosi su baimėmis, virtusiomis nesąmoningais ir apribojančiais refleksais. Be šių gynybinių refleksų, mes bijome „išnykti“. Jei mes paliekame vieną dalį mūsų asmenybės (su jos baimėmis), kas mus atpažins? Ar kiti tiek pat mus mylės, jei mes iš tiesų pasikeisime? Iš tiesų kažkuria prasme visuomet yra baimė, stabdanti mūsų siekius ir trukdanti gyventi mums patiems. Iš tiesų mes nenorime iš naujo permąstyti savo asmenybės klausimo nuogąstaudami, jog atsidursime vieni su savimi pačiais. Gimdami jautėme baimę, kad neišgyvensime, o dabar, kai jau egzistuojame jaučiame mus gąsdinančią vienatvę.

Mumyse glūdi atavistiniai emocinės priklausomybės refleksai. Mes ieškome egzistavimo būdų kitų dvasioje. Tai iš dalies paaiškintų, kodėl sutuoktinio prievartaujamas asmuo yra priklausomas ir atsisako skirtis. Kitaip sakant, mes nesąmoningai atsisakome pažadinti pirmutinę baimę išvysti save (su savimi pačiais) vienišus, egzistuojančius už mūsų prarastojo rojaus ribų.

Kitas esminis šios mumyse įaugusios baimės elementas yra skirtumo bijojimas. Ar galime gyventi tolerantiškai nekontroliuodami kitokio žmogaus? Tai ta pati gili atskyrimo baimė, kuri gimimo momentu paženklino naujagimį. Ji pakeitė išorę. Aš–Asmenybė nuolat mums kalba. Tikra plepė, užgulanti mūsų ausis su savo saugojimais: „Nesuprask, nepasitikėk, neatsiverk, nekalbėk, neleisk sau eiti, neatidaryk durų, užbarikaduok savo langus, praeik nepastebėtas, nekelk audrų, elkis kaip visi žmonės ir būsi visiškai mano bei laimingas.“

Iš tiesų visi mes bandome paneigti mumyse glūdinčius skirtumus. Mes dailiname nelygumus tarp mūsų ir išorinio pasaulio, kad išvengtume visų teismo bei atmetimo. Retai sakome „atmetimas“. Mes panirę atmestųjų pasaulyje tiek bendruomenėse, tiek pasaulio mastu. Darome viską, kad tik atsikratytume svetimšalių bei atmestųjų, užverdami jiems savo namų bei šalies duris. Ką galime padaryti, jei jie jau įsiskverbė pas mus? Atmetimas parodo mumyse tai, ko nenorime matyti. Tai mėginimas sakyti, kad jie kitokie, o mes laikomės šešėlyje. Susitikimas su savo Šešėliu akis į akį mus gąsdina. Štai apie tai plačiau ir kalbėsime kitame skyriuje.

Mums lieka dvi strategijos. Pirmoji susideda iš mūsų atsitraukimo į save ir iš mūsų užsidarymo. O kai vienatvėje nerandame laimės, mes tampame savo pačių kankintojais. Užuot iškėlę aikštėn, mes mėgstame saugoti savo skirtingumo paslaptį.

Antroji strategija susideda iš Šešėlio integravimo į kiekvieną iš mūsų. Šis integravimas leidžia sukelti baimes, užpuolančias nelaimėje. Jis atidaro duris link universalumo mumyse – Savęs. Nepaisydamas baimių, kurias sukelia, Šešėlis gali tapti mūsų sąjungininku, vedančiu į mūsų pačių pradžią. Mūsų skirtingumas, užuot pašalinęs mus iš mūsų vidaus, gali leisti mums asmenišku būdu dalyvauti visuotiniame koncerte. Gerai integruoto į mūsų Aš–Individą Šešėlio nuopelnas tas, kad jis iš vidaus suvisuotina. Tai puikus mūsų humanizacijos bei dvasingumo kelias.

Iš prancūzų kalbos vertė Agnė Marozienė

Iš knygos Marius Morin. Iškęsti ir tobulėti. Katalikų pasaulio leidiniai, 2008.

Views All Time
Views All Time
1301
Views Today
Views Today
1
0 0