Žvelgiant iš religinės perspektyvos, „vaikas“ – tai gyvenimo, kuris nesugriaunamo pasitikėjimo yra kreipiamas kūrinijos gėrio link, kodas. Todėl šiam gyvenimui nereikalingi baimės saugikliai, iš esmės formuojantys ir deformuojantys „suaugusiųjų“ gyvenimą.

Kol žmogus jaučia savyje šiuos baimės saugiklius, tol jis bijosi būti „mažas“, baimė jį nuolat skatina tapti vis didesniu ir labiau suaugusiu, kol galiausiai žmogus „perauga“ save patį ir pasidaro blogas tikrąja šio žodžio prasme. Jis tampa pasipūtęs, netikras, besislapstąs už iliuzinių, netikrų įgūdžių ir gabumų. ,,O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?“ (Mt 6, 27) – geraširdiškai ir kartu įsakmiai klausia Jėzus Kalno pamoksle. Tačiau baimės būsena neleidžia gyventi šia tiesa. „Vaikas” – tai žmogus, išmokęs atsisakyti netikro „didžiųjų“ pasaulio, kuriame išsikerojusios baimės. Jis išmokęs neklausyti šių baimės skleidėjų, išmokęs gyvenimą pradėti iš naujo, su nepaliaujamu atvirumu tiesai – ji viena yra Dievo palaiminimo pagrindas tam, kuris ją priima (plg. Mt 5, 3), – kartu su nesibaigiančiu ramesnio, gailestingesnio, taikesnio ir apskritai teisingesnio pasaulio ilgesiu (plg. Mt 5, 5-9). Tokio „vaiko“ neapakins suaugėlių galia, garbės troškimas, karjera ir pinigai, nes jis žino, kad viskas, kas tikrai žmogiška ir tarnauja taikai, yra matoma ir prieinama tik mažiesiems (plg. Mt 11, 25). Šis pasitikėjimas skatina beribį atvirumą.

Tokie svarbūs moraliniai skirtumai tarp gėrio ir blogio, egzistuojantys „suaugusiųjų“ pasaulyje, negalioja tam, kuris suvokia baimės ir vienatvės visagalybės netikrumą ir jaučia, kad būti geram įmanoma tik dovanotos meilės dėka, todėl Naujajame Testamente girdime žodžius, sakančius, kad Dievas leidžia saulei tekėti ir lietui lyti tiek virš teisiųjų, tiek virš neteisiųjų (plg. Mt 6, 45). Jis, kuris yra begalinis, vienodai lenkiasi prie visų žmonių: ir prie didžiųjų, ir prie mažųjų – kiekvienas gyvena vien iš jo malonės.

Toks „vaikas“ kaip Jėzus vieną rytą Jeruzalės šventyklos aikštėje sugebėjo padaryti stebuklą: grupė žmonių, su akmenimis rankose pasirengusių įvykdyti (įstatymo numatytą svetimoteriautojams) Linčo teismą, akimirkai užmiršo teisumo puikybę, nutilo kartu su pasmerktąja ir išdrįso pažvelgti į savąsias širdis. Tokį nuostabų“ vaiką“ aprašo ir Fiodoras Dostojevskis, kurdamas kunigaikščio Myškino paveikslą: šis, nepaisydamas kitų gyventojų išankstinio nusistatymo ir pasmerkimo, viename Šveicarijos kaime imasi globoti įžeidinėjamą, mirtinai sergančią mergaitę Marie, o visus vaikus kurie, kaip ir suaugusieji, iš mergaitės tyčiojosi ir net svaidydavo į ją akmenis, mokė nuoširdaus gerumo ir beribio pasitikėjimo. Tokių „vaikų“ meilė yra universali – jai nesvarbu, kam reikalinga pagalba: žmogui ar gyvūnui dideliam ar mažam.

Suaugėliams labai svarbūs socialiniai skirtumai ir labiau nei visa kita rūpi kokį namą kažkas pasistatė, kokia mašina važinėja, ar kitas žino, kuris stalo įrankis skirtas žuviai, o kuris omarui valgyti. Tokiam „vaikui“ kaip Jėzus, buvo nesvarbu, kada jo mokiniai plovė rankas: prieš ar po valgio. Svarbu buvo tai, kas dėjosi jų širdyse, kokias mintis ir jausmus žmogus puoselėjo – tiktai Jėzaus akyse nustatydavo žmogaus vertę (plg. Mk 7, 1-13). Panašų „vaiką'“ matome’ ir Georges’o Bernanos’o sukurtame „kaimo klebono“ personaže: jis kilmingai poniai von Chantal, nepaguodžiamai gedinčiai savo mirusio sūnaus ir pykstančiai ant Dievo, sugeba tam tikra prasme grąžinti vaiką, grąžindamas stiprų pasitikėjimą Dievu.

Religinėje plotmėje “vaikas” yra tas, kuris pasitikėdamas Dievu nugali žmonių baimę ir dėl to jo širdyje pakanka vietos paprastoms tiesoms. Dievo “vaikas” yra tas kuris savo gyvenime žiūri į Dievą (nesvarbu, koks jo pavidalas) kaip į tėvą. Toks žmogus yra kaip brolis ir sesuo; jo gerumas nesuinteresuotas, jis nei savinasi, nei pavergia. Ir jei į tokį „vaiką“ norime kreiptis kaip į princą ar princesę, tai tik todėl, kad jo artumoje kiekvienas jaučiasi pakviestas būti svečiu nematomoje karalystėje, atsisėsti prie Amžinojo Karaliaus ir tą akimirką aiškiausiai prisiminti savo kilmę iš dangiškosios šviesos. „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves“ (Mt 22. 2), – kalbėjo Jėzus apie mūsų būties pašaukimą ir paskirtį.

Views All Time
Views All Time
964
Views Today
Views Today
1
0 0