Augalų stresas

Augalų stresas

Aplinkos ir augalijos santykio stebėjimai, o vėliau ir tyrimai sudarė sąlygas atsirasti nišai, kurioje palaipsniui tvirtinosi streso samprata ir terminologija, vystėsi streso teorija. Tačiau gilesnis biologinio streso supratimas prasidėjo tada, kai buvo pastebėta, kad augalas nepalankiomis sąlygomis gali susikurti apsauginį barjerą. Misūrio universiteto profesorius J.Levitas aiškino, kad biologinis stresas gali būti suprastas, kaip bet kurios aplinkos veiksnio sukelta potencialiai žalinga įtampa biologinėse sistemose.

Šiuo metu augalų patiriamas stresas dažniausiai apibrėžimas kaip:

Stresas – visuma apsauginių fiziologinių reakcijų, atsirandančių organizme dėl nepalankių veiksnių: tarprūšinės ir vidurūšinės konkurencijos, nepalankių aplinkos sąlygų, aplinkos užterštumo ar antropogeninių veiksnių tokių kaip mechaniniai pažeidimai ir k.t.

Straipsniai 1 reklama

Miškų mokslo srityje reiškinys, savo išraiška prilygstantis stresui, buvo atrastas Lietuvos mokslininkų L. Kairiūkščio ir A. Juodvalkio per ilgalaikį paprastosios eglės Picea Abies (L) augimo intensyvumo stebėjimą skirtingo tankio želdiniuose. Lajų suartėjimas ir tarpusavio konkurencijos veiksniai sąlygojo eglės prieaugio sumažėjimą. Po to sekė lajų susivėrimas ir cenotinių ryšių atsiradimas lydimas prieaugio padidėjimo ir medžių diferenciacijos. Taip pasireiškė stresinė įtampa individams įeinant į cenotinius ryšius medyno lygmenyje.

Stresą sukeliančius veiksnius – stresorius W.Larcher apibūdina kaip įvairiarūšes, nepalankias, nebūtinai žūti sukeliančias sąlygas, nuolat arba sporadiškai pasireiškiančias tam tikroje vietoje. Stresą augalams gali sukelti: drėgmės stygius arba perteklius, kritinės temperatūros, vėjas, dirvožemis, gyvūnai, anglies ir azoto atmosferiniai biogenų ciklai pasireiškiantys vandens ir dirvos pH kitimu, saulės radiacijos stygius arba perteklius, aplinkos užterštumas ir k.t. L.Kairiūkščio ir A. Juodvalkio atrastas „streso efektas“ papildo šį sąrašą dar ir tuo, kad net ir tos pačios rūšies  augalai patiria stresinę situaciją sąveikaudami vienas su kitu jaunuolyno formavimosi fazėje.

Miške augantys medžiai nėra vienodi. Tos pačios rūšies ir amžiaus medžiai vieni nuo kitų skiriasi kamieno storiu, lajos forma, dydžiu, aukščiu, spyglių ir lapų kiekiu. Tokia medžių išsivystimo įvairovė natūraliame miško vystymosi procese vadinama medžių diferenciacija. Ji vyksta per visą medynų egzistavimo laiką. Tačiau stipriausiai pasireiškia jauname amžiuje.

Medžių diferenciacijos pirminėmis priežastimis laikomos:

  • Genetinės medžio savybės;
  • Nevienodas atsparumas aplinkos faktoriams;
  • Mikrosąlygų įvairumas.

Būtent šios priežąstys ir nulemia, kurie medžiai bus nustelbti, o kurie išliks ir augs toliau nepertraukiamai veikiami įvairių stresorių, ypač tarpusavio konkurencijos.

Medžiams stresas gali pasireikšti kaip: produktyvumo nuostoliai, prieaugio į aukštį ir prieaugio į skersmenį sumažėjimu,  defoliacija ir galiausiai medžių iškritimu iš medyno. Būtent medynų produktyvumas, kaip pagrindinis kiekybinis rodiklis, priklauso nuo dviejų tarpusavyje susijusių procesų – medžių augimo ir medžių atkritimo (medynų išsiretinimo) intensyvumo, o pastaruosius labiausiai lemia patirtų stresų gausa ir intensyvumas, bei nevienodos medžių prisitaikymo galimybės prie jų.

Naudota literatūra:

  1. Skuodienė L. Medžių stresas ir jo fiziologinė indikacija. – Kaunas: ARX Baltica spaudos namai, 2005, – 224p. ISBN 9955-638-28-1
  2. Saladis J. Pušynų erdvinė struktūra, jos kitimas ir poveikis medžių augimui, medynų našumui bei tvarumui: Daktaro disertacijos santrauka. – Kaunas: Lututė, 1998. – 31p.
  3. Gradeckas A., Malinauskas A. Miško želdynų veisimo biologiniai ir ekologiniai veiksniai bei patirtis Lietuvoje. – Kaunas: Lututė, 2005. – 404 p. ISBN 9955-692-14-6

LŽŪU miškų fakulteto 2 kurso magistrantas

Views All Time
Views All Time
2422
Views Today
Views Today
2

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

+ 82 = 91