Artėja diena, kuomet visi skubėsime į šiltus, jaukius namus prie gausiais valgiais apkrauto Kūčių stalo. Susirinksime su pačiais brangiausiais mums žmonėmis, džiaugsimės vienas kito draugija ir stengsimės užmiršti visas nuoskaudas, kurias patyrėme. Bandysime atleisti vieni kitiems. Artėjant pačioms gražiausioms metų šventėms, pakalbėkime apie atleidimo procesą ir šio procesą galią bei jėgą.

Kas yra atleidimas?

Kada jau galima pasakyti, jog mes atleidome mus įžeidusiam žmogui? Literatūroje ir kasdieniame gyvenime galima aptikti du pagrindinius atleidimo apibrėžimus: atleidimas kaip nepelnyta meilė (toks atleidimo supratimas yra labiau būdingas krikščionybei) ir atleidimas kaip nesmurtinis santykis. Psichologijoje atleidimo sąvoka dažniausiai mini:

  • tai, kad sumažėja įsižeidimas mus nuskriaudusio žmogaus atžvilgiu bei atkuriami santykiai su skriaudiku ir užgyja vidinės emocinės žaizdos.

Atleidimas nėra paprastas užmiršimas, kuomet mes tiesiog išstumiame iš mūsų atminties lauko tai, kas mums yra nemalonu ir nepriimtina. Paprastai užmiršimo metu veikia įvairūs gynybos mechanizmai, tokie kaip neigimas, idealizacija, išstūmimas. Tuo tarpu atleidimas – tai yra aktyvus procesas, kurio metu vyksta teigiama energijos transformacija. Atleidimu taip pat negalima vadinti ir įvairias manipuliacijas, kuomet mes siekdami kažkokios naudos sau ar dėl baimės apsimetami atleidę kažkam.

Jau ne vieną dešimtmetį mokslininkai domisi, o kaip gi vyksta pats atleidimo fenomenas ir kokie komponentai dalyvauja atleidimo procese. Yra sukurta daugybė teorijų, kurios bando paaiškinti atleidimo procesą. Dažniausiai minima, kad atleidimas kaip procesas apima tokius komponentus:

  • Empatija nuskriaudusiam žmogui;
  • Pusiausvyros atgavimas;
  • Išsilaisvinimas nuo apmaudo, įsižeidimo;
  • Atsisakymas savo teisės nubausti.

Atleidimas yra sudėtingas procesas, kurio metu keičiasi emocijos, motyvacija, o dažnai ir elgesys. Šeimos terapeutas T.D. Hargrave pasiūlė labai įdomų atleidimo proceso modelį. Remiantis juo, atleidimo procesas apima keturias tarpines stotis. Autorius sąmoningai vartoja žodį „stotis“ norėdamas pabrėžti, jog atleidimas nėra linijinis procesas, kuomet žmogus nuosekliai pereina nuo vienos stadijos iki kitos. Atleidimas gali tęstis labai ilgai ir įskaudintas žmogus gali daugybę kartų svyruoja nuo vienos tarpinės stoties prie kitos, kadangi nėra lengva atkurti pasitikėjimą kitu žmogumi. Jeigu atleidimo procese skriaudikas nenori ar nesugeba dalyvauti (kaip dažnai būna), tuomet atleidimo procesas susideda tik iš pirmųjų dviejų stočių. Dvejose paskutinėse stotyse dalyvauja jau abi pusės: ir įžeistas žmogus, ir jo skriaudėjas.

  • Reabilitavimas. Remiantis T.D. Hargrave, tai yra „siekis išlaisvinti įskaudinusįjį žmogų nuo kaltumo naštos“. Reabilitavimas susideda iš dviejų tarpinių stočių:

Pirmoji tarpinė stotis. Bandymas suprasti, kodėl įvyko įžeidimas ar skriauda, įsigilinti į įžeidimo situaciją.

Antroji tarpinė stotis. Supratimas ir susitapatinimas su skriaudiku. Susitapatinimas – tai bandymas įsijausti į tai, kaip jautėsi skriaudikas, kas jį paskatino netinkam poelgiui, kaip jis šiuo metu jaučiasi (išgyvena kaltę, gėdą ir pan.).

  • Atleidimas. Šios stotys apima neteisingai pasielgusio žmogaus tam tikrą atsaką ir veiksmą. Paskutinės dvi stotys yra šios:

Trečioji tarpinė stotis. Atlygio galimybės suteikimas. Įžeistas žmogus suteikia skriaudikui šansą prisiimti atsakomybę ir atlikti kažkokį veiksmą, kad vėl būtų atkurtas pasitikėjimas juo.

Ketvirtoji tarpinė stotis. Atviras atleidimo aktas. Du asmenys atvirai aptaria tai, kas įvyko ir susitaria siekti pasitikėjimu grįstų santykių ateityje.

Studijuojant literatūrą apie atleidimą galima aptikti akronimą REACH. Šio modelio autorius yra E. Worthington. Jis taip pat bandė išskirti atleidimo proceso stadijas (šių stadijų pavadinimų pirmosios raidės ir sudaro žodį REACH) ir pasiūlyti, kaip galima paskatinti atleidimo procesą:

  • Prisiminti įžeidimą (angl. – Recall the heart).
  • Įsijausti, susitapatinti su tuo asmeniu, kuris įskaudino jus (angl. – Empathise with the one who hurt you).
  • Altruistinė atleidimo dovana (angl. – Altruistic gift of forgiveness).
  • Pasižadėjimas atleisti. (angl. – Commitment to forgive).
  • Pažado laikymasis, atleidimas. (angl – Hold onto the forgiveness).

Atleidimo procese nebūtinai turi dalyvauti skriaudikas. Pasaulyje per pastarąjį dešimtmetį atsirado daugybė psichologinių programų, kuriose yra mokama atleisti. Atleidimas išlaisvina žmogų nuo vidinių kančių ir susikaupusių neigiamų emocijų. Tai yra labai teigiamas patyrimas, tačiau ne visi žmonės sugeba ir moka atleisti. Kartais tai būna labai nelengva. Svarbiausias yra ne išorinis atleidimas (kuomet garsiai išsakome mūsų skriaudikui, kad jam atleidžiame), o vidinis – kuomet savo viduje išsilaisvinam nuo savotiškos emocinės priklausomybės nuo skriaudiko. Daugelyje šių programų yra aktyviai naudojamas Enright‘o modelis. Remiantis šiuo modeliu, atleidimo procesą sudaro keturios pagrindinės fazės.

Atidengimo fazė. Tai yra:

  • Žmogus supranta, kad buvo nuskriaustas, analizuoja, kokias gynybas šiuo metu jis naudoja tam, kad sumažintų patirtą skausmą (pvz., neigimą);
  • Žmogus analizuoja, kokias emocijas jam sukėlė įžeidimas: pyktį, gėdą, distresą ar kt. Atidžiau sustoja tie tuo, kaip įvyko skriauda.

Sprendimo fazė. Šioje fazėje žmogus suvokia, kad jo dabartinis reagavimas į įžeidimą, skriaudą nėra veiksmingas ir bando apsvarstyti atleidimą kaip vieną iš galimybių išeiti iš skausmingos situacijos.

Darbinė fazė. Žmogus yra skatinamas pasižiūrėti į skriaudiką ne tik iš savo, kaip nuskriaustojo, bet ir iš skriaudėjo pozicijų. Parodoma, kad ir skriaudikas yra pažeidžiamas ir turi savo silpnybių. Tai iš tikrųjų padeda įsijausti į kito žmogaus būseną ir keisti savo emocinį santykį į jį. Žmogus taip pat priima sprendimą neskaudinti kitų, įskaitant ir savo paties skriaudiko.

Gilinimosi fazė. Savo išgyvenimuose ir atleidime žmogus randa naują prasmę, o kartais ir tikslą. Jis jaučia palengvėjimą ir jaučiasi mažiau vienišas.

Atleidimas – dovana sau?

Paprastai yra manoma, kad atleidimas yra tarsi dovana mus įžeidusiam žmogui. Tačiau retai susimąstomi apie tai, kad mūsų psichologinei savijautai yra labai svarbus gebėjimas atleisti. Vienas iš atleidimo privalumų yra tas, kad mes išlaisviname save ir liaujamės buvę kitų žmonių veiksmų objektais. Priimame sprendimą, kad mūsų daugiau nevaldys jausmai ir mintys apie kitą žmogų. Visą tą neigiamą energiją, kuri buvo susikaupusi dėl mūsų negalėjimo atleisti skriaudikui, išsilaisvina ir gali būti eikvojama kitiems labiau konstruktyviems tikslams. Atleidimas – tai yra didžiulė dovana mums patiems. Padovanokime sau šią dovaną per artėjančias Kalėdas.

Literatūros šaltinis:

Cynthia Ransley, Terri Spy. Forgiveness And The Healing Process: A Centras Therapeutic Concern. 2004.

Views All Time
Views All Time
3086
Views Today
Views Today
1
0 0