Prieš dešimtmetį žmonių, kuriems gyvenimą apsunkindavo panikos priepuoliai, buvo daug mažiau negu šiandien. Nerimo sukeliamus sutrikimus, kai atrodo, kad tuoj pat numirsi, provokuoja įtemptas gyvenimo būdas. Sveikatos neprideda ir tamsūs rudens bei žiemos vakarai. O šiemet visiems nervus tampo kalbos apie grėsmingai artėjančią ekonominę krizę.

Daugelis lietuvių keiksnoja lietingus rudenis ir žiemas tik todėl, kad kažką koneveiktų. Tačiau yra nemažai žmonių, kurie labai rimtai kenčia dėl saulės šviesos ir šilumos trūkumo. Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos vadovo pavaduotojas psichiatras Alvydas Navickas sako, kad žmonės, kurie jautriai reaguoja į gamtos svyravimus, rudenį ir žiemą jaučiasi prislėgti, mieguisti ir tingūs – juos apima letargija. Be to, apninka liūdnos mintys. Tokia būsena, kai dėl šviesos stygiaus sutrinka organizmo hormonų apykaita, vadinama žiemos liūdesiu arba depresija. Ji prasideda spalio–lapkričio mėnesį ir tęsiasi iki vasario. Pavasarį praeina, bet kitais metais niūros mintys ir vėl neduoda ramybės.

A. Navickas, matydamas, kad daug žmonių žiemą jaučiasi liūdnesni, 1995 m. pirmasis Lietuvoje pradėjo taikyti šviesos terapiją. „Stažuodamasis Švedijoje susipažinau su psichiatru, kilusiu iš Indijos, kuris aktyviai taiko šviesos metodikas. Tada pats išbandžiau šviesos terapiją ir įsitikinau, kad specialios lempos labai pagerina gyvenimą, padeda jaustis darbingesniam, – sako gydytojas. – Dabar žmonės gali patys jas nusipirkti ir turėti namuose. Geriausia tokią lempą naudoti rytais, kai dar tamsu, 6–7 val. Pavyzdžiui, galima pasistatyti ryte ant stalo pusryčiaujant ar geriant kavą. Taip gaunama šviesa, reikalinga visai dienai. Žmogus gali daug produktyviau dirbti, jis nesijaučia mieguistas, nekankina slogi nuotaika.“

Atrodo, būtų galima visur prisukinėti lempučių ir bus šviesiau, tačiau jos yra kaitrinės, todėl šildo. Be to, žiūrint į paprastą lemputę, labai greitai pradeda mirguliuoti akyse. A. Navickas sako, kad šviesos terapijai naudojamos specialios lempos nekenkia nei regėjimui, nei odai. Ir iš tikrųjų, į tokią lempą gali žiūrėti ilgai ir neįkais veidas, nors šviesos intensyvumas yra dešimt kartų didesnis nei paprastos lemputės. „Tiesa, dabar labai populiaru žiemą išvažiuoti į šiltuosius kraštus pasimėgauti saule ir pailsėti, tačiau tai laikinas efektas. Grįžus į Lietuvą, labai greitai pajuntamas temperatūrų skirtumas“, – sako gydytojas. Jis įspėja, kad prieš perkant aparatą, kainuojantį 500–1 000 Lt, reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju. Specialistas turėtų nustatyti, kad žmogus prastai jaučiasi dėl tamsaus metų laiko. Jeigu depresija būna ir pavasarį ar vasarą, tokia lempa nepadės.

Pokalbis gali užkirsti kelią savižudybei

A. Navickas, gydyti naudojantis ne tik šviesos, bet ir muzikos terapiją, pripažįsta, kad vien tik su šviesos, meno ar kvapų terapija ligonio neišgydysi, tačiau tokie metodai padeda greičiau sveikti. „Depresija sergantys žmonės vaistų poveikį pradeda jausti tik po dviejų savaičių, o meno terapija padeda geriau pasijusti jau po dviejų trijų dienų“, – dėsto psichiatras, daugiausia dėmesio skiriantis savižudybių prevencijai.

18 metų paskyręs šiai problemai, kartu su profesoriumi psichiatru Algirdu Dembinsku įkūręs Lietuvos suicidologijos asociaciją, A. Navickas įsitikinęs, kad labai svarbu padėti ne tik nusižudyti mėginusiam žmogui, bet ir jo šeimos nariams. Anot gydytojo, svarbiausia kalbėtis. Tik taip artimieji sužinos linkusio į savižudybę žmogaus planus, nuotaikas, motyvus. „Labai svarbu kartu su juo nueiti pas psichologą. Tokie žmonės patys neina, nes yra praradę viltį sulaukti pagalbos. Bet jei artimasis paims už rankos ir nuves, eis. Daugelis mėgina nuodytis, todėl vienas iš paprasčiausių apsisaugojimo būdų – išmesti visus nereikalingus vaistus, o reikalingus padėti ten, kur būtų nepasiekiami. Taip pat ir su šaunamuoju ginklu. Daugelis apsirinka bijodami paimti ginklą, kad neįžeistų žmogaus. Reikia paaiškinti, kad dėl jo paties ginklas trumpam bus paimtas“, – pataria psichiatras.

Lietuvos suicidologijos asociacijos prezidentas pripažįsta, kad tai liūdna tema. Vienas dėstytojas jaunam gydytojui juokaudamas pasiūlė rinktis seksopatologiją, kad būtų linksmiau dirbti. Tačiau A. Navicką gilintis į savižudybių prevenciją pastūmėjo giminėje ir tarp draugų įvykusios tragedijos. „Dažnai klausiau savęs, kodėl nusižudė dėdė, kurso draugas, bičiulis, su kuriuo kartu grojom džiazo ansamblyje. Taip pat jaučiau kaltę, kad galėjau kažką padaryti, nors tiesioginio ryšio tuo metu neturėjau nė su vienu iš jų. Rinktis šią tyrimų sritį pastūmėjo ir temos aktualumas. Mokslinį darbą pradėjau dirbti 1990 m., o tada Lietuvoje kaip tik atsivėrė visa savižudybių statistika“, – pasakoja gydytojas.

Jis neslepia, kad kasdien jaučia nuoskaudą, nes negali visiems padėti. Išpurtyti sunkias mintis vyrui padeda buvimas gamtoje, savęs analizavimas ir muzikos terapija. Gydytojas prisipažįsta, kad muzika jį užbūrė maždaug prieš 35 metus, kai Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje mokėsi groti klarnetu ir saksofonu. A. Navickas grojo Vilniaus universiteto orkestre „Oktava“, vėliau kaimo kapeloje „Jaunimėlis“. Pradėjęs dirbti subūrė kolegas į medikų džiazo ansamblį. Tiesa, šiandien gydytojas aktyviai nemuzikuoja, tačiau juokiasi, kad kartais norisi viską mesti ir eiti groti.

A. Navickas: „Panikos atakos – laikotarpio išprovokuota liga“

Panikos ataka užklumpa netikėtai. Panikos priepuolis dažniausiai prasideda esant visiškai ramios būklės, todėl žmogui sunku suprasti, kad tai nerimo sutrikimas. Atrodo, jis dėl nieko nesijaudina, bet staiga viduje tarsi kažkas sprogsta – aptemsta akyse, sutrinka širdies ritmas, pradeda trūkti oro, pinasi kojos. Žmogus labai išsigąsta, nes, atrodo, kad tuoj numirs. Jausmas toks tikras, lyg būtų ištikęs infarktas ar insultas. Panikos priepuolis tęsiasi 10–15 min., o kartais ir ilgiau. Priepuoliai gali dažnėti ir nežinia, kada pasikartoti. Žinoma, po ketvirto ar penkto karto žmogus pradeda sieti panikos atakas su tam tikromis vietomis, kuriose jos kartojasi. Pavyzdžiui, likus vienam namuose, didelėse erdvėse, parduotuvėse. Žmogus gali taip įsibaiminti, kad kojos nekels iš namų. Bijos į parduotuvę išeiti, sunkiau dirbti, nes atrodo, kad ir tai provokuoja.

Stresas ir įtampa provokuoja priepuolius. Panikos sutrikimų patiria 2 proc. gyventojų. Priepuolis gali ištikti bet kokio amžiaus žmogų, tiek vyrą, tiek ir moterį. Net geras fizinis pasirengimas neapsaugo nuo panikos atakų. Vis dėlto dažniau jos pasireiškia žmonėms, kurie labai intensyviai dirba, neišsimiega, nuolat jaučia darbinę įtampą ir namuose visą laiką yra labai reiklūs. Žmogus stebisi, kad ir prieš metus jis taip pat visur skubėdavo, daug dirbdavo, o staiga dabar kažkas atsitiko. Tai reiškia, kad išseko žmogaus kompensaciniai mechanizmai, kurie padėdavo atlaikyti didelį krūvį. Tai socialinio gyvenimo padarinys.

Pas specialistą – nedelsiant. Patyręs panikos priepuolį dažnas skuba tirtis širdį, smegenų kraujotaką. Tačiau spaudimą ar širdies veiklą reguliuojantys vaistai čia nepadės. Ne pirmą kartą susidūrę su panikos atakomis žmonės griebiasi raminamųjų tablečių, pavyzdžiui, leksotanilio, ksanakso. Tačiau tai trumpalaikio poveikio vaistai – išgėrus priepuolis nutrūksta, tačiau bet kada gali vėl pasikartoti. Be to, prie jų priprantama. Visiškai pasveikti gali padėti antidepresantai. Juos saugu vartoti, nes antidepresantai žmogaus neslopina, galima dirbti, vairuoti. Dozių nereikia didinti, todėl prie jų nepriprantama. Dar vienas pagalbos būdas – psichologinis-psichoterapinis gydymas. Jis nėra labai greitas. Reikia ne vieną mėnesį praleisti su psichologu, kol paaiškėja nerimo priežastys ir žmogus išmoksta nugalėti savo baimes.

Šalia esantis gali padėti įveikti priepuolį. Žmogų, kurį užklupo panikos ataka, galima pabandyti nuraminti paėmus už rankos ir sakant, kad jo pulsas yra geras, ritmiškas. Galima paprašyti, kad suspaustų pirštus. Taip žmogus įsitikins, kad valdo abi rankas. Tam, kuris išgyvena nerimo priepuolį, reikia kuo daugiau įrodymų, kad jo rankos, širdis, kvėpavimas, mąstymas veikia normaliai.

Views All Time
Views All Time
2982
Views Today
Views Today
1
0 0