Nėra lengva nusakyti kurios nors tautos charakterį, kiti sako kad tai apskritai beprasmiška. Neketinu čia svarstyti šios keblios problemos, bet manau, kad įvairūs veiksniai iš tikrųjų nulemia vienoje geografinėje aplinkoje gyvenančių, vienodą istorinį likimą patyrusių, vienai kultūrinei tradicijai priklausančių žmonių tam tikrą panašumą: vargu ar kas paneigtų, kad, pavyzdžiui, ispanai ir skandinavai yra skirtingų charakterių žmonės, nors tarp jų visados bus didžiausių individualių skirtybių.

Tad vis dėlto lietuviai – kokie jie? Šiandien dažniausiai sakoma: pavyduoliai, kerštingi, ,,kraujo trokštantys‘‘. Bet klasikinėje mūsų literatūroje požiūris yra kitas. Verta prisiminti kad ir tokias ekscentriškas, į standartines mąstymo formas neįtelpančias, daug kuo skirtingas asmenybes kaip Balys Sruoga ir Vaižgantas. Abu jie daug mąstė apie lietuviško charakterio ypatumus ir abudu manė, kad gerumas, geraširdiškumas, dvasinės sandaros subtilumas ir didelis dorovinis jautrumas sudaro mūsų nacionalinio charakterio šerdį.Ir iš tikrųjų – šitai paliudija kad ir daugelis specifinių lietuvių kultūros reiškinių, taip pat folkloro, literatūros ir kitų menų – prisimintina to paties B. Sruogos duota Kipro Petrausko sukurtų operos vaidmenų ,tarp jų – Lohengrino, interpretacija, Jono Biliūno proza ir nesuskaičiuojama gausybė kitų.

Bet esama ir kitokių gerumo modifikacijų arba veikiau reiškinių, kurie tik savo išoriniu luobu atrodo esą gerumo atvejai, bet iš tikrųjų yra kažkas visiškai kita. Nesinori skubėti su apibendrinančiu įvardijimu, geriau žvilgtelėti į jų konkrečius pasireiškimus. Ir ne meninės kultūros pavidaluose, o kasdieninėje realybės sferoje – politinio, visuomeninio gyvenimo tikrovėje.

Daugybė kartų yra žiniasklaidoje kalbėta, esą lietuviams būdinga gailėtis tų, kurie yra puolami, kaltinami, peikiami, ir identifikuotis su jais, atsistoti jų pusėje. Taip buvo R. Pakso, V. Uspaskicho atveju, dabar panašūs dalykai dedasi su A. Baukute. Esą ko čia taip užsipuolama vargšė moteriškė, o dar turinti mažą vaikelį! Toks neva užsipuolamojo ,,gailėjimasis“ turi analogų rusų kultūroje – prisiminkime kad ir F. Dostojevskį. Jis manė, jog tai plaukia iš giliausių krikščioniškos sielos gelmių. Bet ar tikrai? Ar bent visados? Manyčiau, kad ir rusiškosios pasaulėjautos atveju, deja, ir mūsiškės taip pat, priežastis yra kitos, ir ne metafizinio, o istorinio-socialinio pobūdžio. Manau, kad tai yra laikysena, atsirandanti beteisių, pavergtų žmonių, amžinų baudžiauninkų terpėje. Kai vargo žmoneliai yra engiami stipriųjų, galingųjų, tai prispaustieji, engiamieji solidarizuojasi tarpusavyje. Taip ir mūsų visuomenėje yra įsišaknijusi amžino beteisio psichologija, būdinga žmonėms, neturėjusiems pakankamai istorinių progų gyventi laisvų piliečių gyvenimą. Nesuvokiamos tokios sąvokos, kaip žmogaus orumas ir garbė, taip pat – savos valstybės orumas ir garbė. Argi R. Paksas nenusipelnė pasmerkimo už tai, kad pamynė savos valstybės Konstituciją, kuriai buvo prisiekęs? Kad leidosi šantažuojamas nedraugiškos valstybės piliečiui, kurio pinigus buvo panaudojęs prezidentinei rinkimų kampanijai? Kad leidosi konsultuojamas tai pačiai valstybei priklausančios firmos, kuri rezgė mūsų valstybės griovimo planus? Ir jau po to, kai visa tai yra seniai paaiškėję, nepriklausomos Lietuvos piliečiai jį deleguoja į ES Parlamentą, kad ten atstovautų Lietuvai, neturėdamas tam net minimalių kvalifikacijų. Mat jis esąs vargšelis, prisikentėjęs nuo smerkimų ir pabarimų…

Panašiai yra su Seimo nare A. Baukute, nors ji yra daug smulkesnė žuvelė už R. Paksą ar V. Uspaskichą. Moteriškutė, niekados savo gyvenime neturėjusi jokio ryšio su politika ir visiškai ja nesidomėjusi, patekusi į Seimą juoko dėlei, kad pasišaipytų iš valstybės ir jos aukščiausių institucijų, melavusi teisėsaugos pareigūnams, išdraskiusi iš Seimo bendrabučio nuomotą kambarį, o dabar, pakvipus apkalta, įžūliom akim dairosi aplinkui, tvirtina esanti nekalta ir… susilaukia užtarėjų! Ko esą norėti iš vargšės moterėlės, o dar su mažu vaiku…Tarsi Seimas būtų kokia prieglauda nenusisekusiems klounams.

Su dar kita neva gerumo atmaina susiduriame, kai pasidaro nebeaiškios demokratijos, žmogaus teisių, tolerancijos ribos. Kartais jų neįmanoma labai aiškiai ir vienaprasmiškai apibrėžti įstatymais, kurie negali numatyti įvairiausių atskirų atvejų, ir tada privalu vadovautis pilietine sąžine bei protingumo bei tikslingumo kriterijais. Paimkime keletą atvejų iš mūsų dabarties.

Štai, Vilniaus miesto savivaldybė parduoda ar atiduoda ilgalaikei nuomai žemės sklypą istoriniame Senamiestyje statyti didžiuliam rusų kultūros centrui, tuo tarpu Maskvoje analogiška Lietuvos įstaiga nustumiama kažkur į miesto pakraštį .Aišku, savivaldybei reikia pinigų, bet ar sąžininga tokia kaina jų prasimanyti? Ar tai nėra nuolaidžiavimas dideliam ir stipriam, užmirštant savos valstybės orumą? Aš čia jau nekalbu apie V. Uspaskichą, kuris, jau neminint daugybės kitų dalykų, šmeižė Lietuvą Maskvoje, o dabar irgi savo rinkėjų, nesuvokiančių, kas yra orumas ir garbė, deleguojamas į Briuselį kaip Lietuvos atstovas, o jo gimtadienio puotoje lankosi žymiausi Lietuvos politikai, kaip prezidentas A. Brazauskas su žmona ir kiti.

Dabar – naujausias akibrokštas: Algirdo Paleckio istorijos. Jo dalyvavimas Maskvos surengtoje istorikų konferencijoje, neigusioje Lietuvos okupacijos ir aneksijos faktą, jo ryšys su Kremliaus ,,Strategijos centru‘‘, aiškiai nukreiptu prieš Lietuvos valstybės interesus – į visa tai mūsų valdžios institucijos žvelgia su sunkiai suprantamu atlaidumu ar abejingumu. Lygiai taip pat žvelgia ir visuomenė , nors turėtų viešai ir garsiai išsakyti savo nepritarimą ir pasipiktinimą.

Tiek institucijos, tiek visuomenė turėtų įsisąmoninti, kad gerumas nėra tas pat kaip abejingumas blogiui. Tolerancija nėra tas pat kaip abejingumas vertybėms. O demokratija nėra lygi tokiai laikysenai, kai visiems leidžiama viskas: yra ribos, kurios turi apsaugoti valstybės ir visuomenės interesus prieš grupelių ar atskirų individų piktavališką, žalingą ir pavojingą elgesį.

Views All Time
Views All Time
2251
Views Today
Views Today
1
0 0