Gyvename pragmatiškai nusiteikusiame pasaulyje, daugiau galvojame apie naudą ir pinigus negu mąstome apie gyvenimą, jo prasmę. Mąstyti nėra naudinga; geriau apmokamas tik į kokias nors praktines technologijas investuojamas mąstymas. Nėra naudinga rašyti eilėraščius; nebent didesnę auditoriją pritraukiančius, bet neišvengiamai prie jos ir prisitaikančius romanus, labiau laikraštinius negu literatūrinius. Populiarioji, masinė lektūra yra vienintelė apsimokanti literatūrinė pramonė. Rimtų knygų leidybą reikia remti – valstybei ar vis dar labai retiems mecenatams. Nuolat vieni kitiems primename, kad realybę reikia matyti tokią, kokia ji yra, nepuoselėti tuščių, su ja nesutinkančių iliuzijų. Skaitymo džiaugsmas daugelio jaunų žmonių šiandien suvokiamas kaip tuščia iliuzija. Gutenbergo, knygos išradėjo, epocha baigsis, išblės ir knygos magija.

Ir vis dėlto skaitančių žmonių yra, yra ir azartiškai skaitančių, netgi intelektualaus Th. Manno romano „Juozapas ir jo broliai“ naujo tomo vertimą atidedančių kaip laukiantį skaitymo džiaugsmą. Th. Mannas, H. Hesse (iš lietuvių autorių gal labiausiai V. Mykolaitis-Putinas) ženklina paskutinį didžiosios literatūros, susietos ir su dideliais skaitytojų lūkesčiais, etapą. H. Hessei, bibliofilui, priklauso ir metafora knygos magija. 1930 metais parašytame straipsnyje „Knygos magija“ jis teigė, kad iš daugybės dalykų, kurių žmogus negavo iš gamtos, o susikūrė pats, knygos pasaulis didžiausias ir įstabiausias.

Žmonijos istorija ir atmintis susijusi su raštu, vėliau ir su knyga. Knygos skaitymas demokratiškas, prieinamas, ne privilegija. Bet gali būti, kad kaip tik visuotinis knygos prieinamumas, netgi savotiškas perteklius sumažino jos patrauklumą. Knygos virtimas preke, knygų perkėlimas į didžiuosius prekybos tinklus knygą išmagnetina. Prekė tarp prekių. Homo consumer (perkantysis žmogus) su knyga prekybos centre elgiasi kitaip negu knygyne, bibliotekoje. Ima dominuoti pragmatinis žvilgsnis. Prekė-knyga turi atlaikyti konkurenciją su kitomis prekėmis – labiau malonumo negu būtinybės: vyno buteliu, saldainių dėžute. (Čia įsidėmėkime, kad vidutinis vynas Lietuvoje, palyginus kad ir su Vokietija, yra brangesnis, o knyga dar žymiai pigesnė). Užuot skaičius, galima pažiūrėti televizorių – serialų, įskaitant ir politinius, niekad nepritrūks.

Pasaulis vis mažiau regimas, vis labiau girdimas. Pasaulis, kurio didelė dalis informacijos gaunama (arba negaunama) ir iš triukšmo. Tačiau įrašytų, įbalsintų, įgarsintų knygų galimybės yra nepaneigiamos. Dalis ir lietuvių literatūros klasikos, ypač eilėraščių, novelių, esė, galėtų būti išklausyta. Taip pat ir bent dalis tų kūrinių, kurie įeina į mokyklines programas. Bet ir šiuo atveju (knygos klausymo) turime kalbėti apie specialų skatinimą, netgi prievartą, kas, savaime aišku, nesuderinama su skaitymo džiaugsmu, su teksto malonumu.

Teksto malonumo tezę suformulavo prancūzų kultūrologas struktūralistas R. BarthesÕas: „Malonus tekstas – toks, kuris patenkina, pripildo, sukelia euforiją; jis atsiranda iš kultūros, nenutraukia ryšių su ja ir yra susijęs su patogaus skaitymo praktika“ („Teksto malonumas“). Straipsnis pasirodė 1973 metais; maždaug tuo metu skaitymas, kaip pamatinis ir demokratiškiausias kultūros veiksmas, pradeda justi artėjančią krizę. Ji susijusi su civilizacinių procesų greitėjimu, didinančiu išorinius ir mažinančiu vidinius patogumus, tarp jų ir patogų, neskubų, malonumą teikiantį skaitymą. Su knyga ima konkuruoti medijos, įžymiojo komunikacijų teoretiko M. McLuhano, anglų literatūros specialisto pagal pirminį filologinį pasirengimą, apibūdintos kaip žmogaus tęsiniai. M. McLuhanui priklauso tokios šiandien visuotinai paplitusios sąvokos, kaip masinė medija, informacijos amžius, globalus kaimas. Nors knyga irgi gali būti suvokta kaip žmogaus pratęsimas, bet tai individualus pratęsimas to, kas iškyla iš paties žmogaus būties, iš jo atvirų ar slaptų intencijų. Masinės medijos žmogaus pratęsimus konstruoja pagal tuo metu galiojančius ar įsigaliojančius rinkos dėsnius. Klasikinė grožinė knyga orientuojasi ne į globalų, o į savo kaimą. Nobelio premijos laureato W. Faulknerio Joknapatofa, nedidelė JAV pietų kaimo vietovė, kūrinių veiksmo erdvė, yra itin iškalbus tokios orientacijos ženklas. Cz. Miloszas, Just. Marcinkevičius, R. Granauskas liudytų tą patį. Bendrumo, bendresnio, platesnio įdomumo knyga gali pasiekti tik atskiru keliu, į pasaulį eidama iš savo kaimo, jei tas kaimas yra ir nemažas miestas.

Jau laikas pasakyti lyg ir savaime aiškų dalyką, kad knyga nelygi knygai. Vis didėjanti knygų dalis yra tų pačių medijų priklausomybėje: nulakuota, nublizginta, rėksminga prekė, nusitaikiusi į neišrankų, bet pirkti įgalintį skaitytoją. Skaitytojo ugdymas šiandien yra daug sudėtingesnė problema negu ji atrodė dar prieš dešimtmetį. Klausimus (kodėl reikia skaityti? kaip skaityti?) papildo, o iš dalies ir pakeičia klausimas ką skaityti? Pavojus, kad knyga, kaip kultūros pavidalas-daiktas, sunyks, atrodo (bent tam kartui) praėjęs; knyga savaip prisitaikė užsiimdama savo vietą ir tarp medijų, tarp komunikacijos-informacijos priemonių. Čia skaitymas nekelia didesnių problemų. Skaito studentai ir profesoriai, gydytojai ir verslininkai, buhalteriai ir žemdirbiai. Skaito visi, kurie nori išsilaikyti dabartinio gyvenimo paviršiuje, laiku gauti informaciją ir ja pasinaudoti. Didesnį tekstą tikrai patogiau skaityti iš puslapio negu iš ekrano. Pramoginė, lengvo turinio, bet būtinai su erotiniu padažu lektūra taip pat gali būti palikta kiekvieno nuožiūrai. Tokios lektūros poreikis yra ir jis bus patenkinamas. Svarbu, kad bent dalis ir šios rinkos būtų užpildyta lietuviškai rašančių autorių.

Skaitymo poreikių ir skaitymo įgūdžių formavimas yra susijęs su pamatiniais ugdymo uždaviniais, su sąmoningu siekiu formuoti laisvai apsisprendžiančią, bet pamatinių bendruomenės vertybių neatmetančią asmenybę. Liberalias nuostatas kiekviena bendruomenė (taip pat ir tautinė) siekia derinti ir su tam tikrais reikalavimais savo nariams. Tai bendruomenės išlikimo klausimas. Emigracija neišvengiama, bet bendruomenė negali jos skatinti, greičiau priešingai. Dalis žmonių, ypač mokslininkų, tikriausiai ir rašytojų, emigruos iš lietuvių kalbos, bet turi būti ir pastangų šį procesą stabdyti. Globalizacija šiandien atrodo visagalė, bet ir internalizacija dar nėra išnaudojusi savo galimybių.

Kur šiuose procesuose šiandien yra literatūra, dabartinė žodžio kūryba? Sąmoningumas bendruomenei dar atskiria maždaug 1950-ųjų gimimo kartos rašytojus. Literatūros savijauta – dramatiška, atskirais atvejais ir tragiška. Ištuštėjusi kalba R. Granausko romane „Duburys“ gali būti suprasta kaip apibendrinantis signalas. Neįsikabino į gyvenimą, neišsilaikė žmogus, vaikystėje patyręs „didįjį skaitymo malonumą“, rijęs, šlamštęs knygas ir kaip gyvenimo trūkumą. Knygos negali gyvenimo atstoti, bet gali nors trumpam nuo jo užstoti.

Bet tokią galią turi tik kūriniai, kuriuose gyvenimas išsikristalizuoja ypatingomis, sutelktomis kalbos formomis, kur pati forma teikia jos jutimo, suvokimo džiaugsmą. Daugelis šiandienos tekstų nepakyla virš trupančio ego rūpesčių, virš ego žaizdų, dažniausiai tik susigalvotų, viešo draskymo. Kodėl tuos tekstus reiktų atidžiai skaityti? Nėra argumentų. Nebent dėl savito stiliaus, iš stiliaus atsirandančio siužeto, tikros literatūros požymio.

Jei skaitant neatsiranda kontaktas, iš skaitymo nedaug naudos. Ir vis dėlto skaitymo, jo poreikių ir įgūdžių ugdymo problema neapeinama – kaip ugdymo, saviugdos ir kaip mokyklinės literatūros problema. Ji svarbi ir žiūrint į pasaulį platesniu žvilgsniu – su versliu, pirkliu, naudos siekiančiu žmogum kaip nors turi susitikti ir skaitančios kultūros žmogus. Kaip nors turi būti realizuotas daugeliui žmonių įgimtas išsireiškimo, prasitęsimo ir kitų likimais, žodžiais instinktas. Skaitymo ugdymas greičiausiai turėtų tapti atskira mokyklinės pedagogikos šaka, kaip biblioterapija (gydymas skaitymu) yra kad ir menka psichoterapijos atšakėlė. Skaitymas, kaip susipažinimo su pasauliu ir žmogum pasinaudojant svarbiausiu žmogiškosios komunikacijos kanalu – kalba – galimybė, jauniems žmonėms šiandien nebėra savaime suprantamas dalykas. Reikia ieškoti papildomų argumentų ir motyvų. Skaitymo džiaugsmą bandyti sieti ir su skaitymo nauda. Skaitymo nauda, be abejonės, sunkiai apibrėžiama. Nauda, kuria tiesiogiai sunku pasinaudoti, bet kurios trūkumas akivaizdžiai matyti bet kurioje viešoje veikloje. Mažai skaitęs žmogus neturi mąstymo ir minties formulavimo įgūdžių, nepajunta pavojų, kurie iškyla viešai kalbant ir kalbantis. Kultūra – ir pirmiausia skaitymas – išbando žmogų, pasako jam, kas yra sandėriai su piktom galiom, perspėja neiti ten, kur rizika kyla ne tik kūnui, bet ir dvasiai. Skaitydamas gerą literatūrą, žmogus įgyja estetinę patirtį, itin jautrų žmogaus būties saugos mechanizmą. Estetinės patirties negalima simuliuoti; simuliakrų pasaulyje tai didelis turtas. Skaitantis žmogus įgyja ir atskirą prieglobstį – liūdesio, paaštrėjusios vienatvės akimirką jis gali užsidaryti su knyga; žino, į kurią lentyną ištiesti ranką.

Tai tolimoji argumentacija, galinti praversti skaitymo strategijai. Moksleiviško skaitymo taktikos paprastesnės; tiesiog jos turi būti gerai suderintos su ugdymo ir saviugdos tikslais, su pedagogų reiklumu. Taip pat ir su baigiamųjų egzaminų kriterijais. Dabar yra permainų laikas, ir literatūrinis ugdymas turi pereiti šį išbandymą. Programose ir vadovėliuose bandoma kiek įmanoma natūraliau jungti visuotinę ir lietuvių literatūrą – tai perspektyvu. Bet negalima užmiršti, kad didžioji žmogiškosios patirties dalis turi atitekėti iš savosios literatūros, išlaikančios pirminį santykį su prigimties kalba. Reikia laisvinti moksleivių santykį su kūriniu, taip griežtai visko nesieti su teksto analize. Ši kryptis suartėjo su demagoginiu formalizmu. Skaityti ne tik todėl, kad galėtum analizuoti ką tik perskaitytą, bet ir todėl, kad analizės ir vertinimo galimybė ateitų į pagalbą bet kurioje situacijoje, padėtų ją atpažinti ir tinkamai susiorientuoti. Literatūros kūriniai yra ir gyvenimo, jo situacijų ir būsenų modeliai. Gerai parengti jaunesnių klasių skaitiniai (mano manymu, tokie yra K. Urbos vadovėliai) patikimai tiesia lieptus į knygą. Vyresnių, ypač gimnazijos klasių moksleivių, skaitymas turi būti grindžiamas patikimiausiu orientyru – sąmoningumu, suderintu su reikliu požiūriu į mokymąsi.

Pati literatūra nuolat motyvuoja pati save – savo rašymą(si) ir savo skaitymą(si). Motyvuoja tekste ir greta jo kurdama paraliteratūrines situacijas, suaktualintas ir V. Martinkaus knygoje „Literatūra ir paraliteratūra“ (2003), kurioje autorius pasirodo ir kaip godus skaitytojas nuo vaikystės. „Aš svaigau iš laimės. Skaitau. Man dabar trūko tik knygų“; „Pradėjęs rašyti pats, šiek tiek sutramdžiau aistrą skaityti. Tačiau skaitymas tebebuvo svarbesnis už rašymą“. Kieto skaitytojo liudijimai. Knygą, kaip ir daug ką, reikia pajusti vaikystėje. Todėl itin rimtai žiūrėtina į literatūrą vaikams; ją labiau galėtų paįvairinti ir ne tik vaikų rašytojai, panūdę kažką svarbaus iš savo patirties pasakyti ar papasakoti. Ar bent paliudyti, kaip tai padaryta V. Martinkaus knygoje: „Tai tik aš jau žinau – patyriau: viena Homero ar Donelaičio hegzametro eilutė kartais yra viskas. Vienas Biliūno novelės žodis („kliudžiau“) kartais yra viskas. Vienas Aisčio įvaizdis („Vienas kraujo lašas…“) yra tikrai viskas. Viena Borgeso ar Grušo metafora yra daugiau negu viskas“ („Apie homeopatiją vienišystės labirinte“). Patyrimai sujungia skaitantį su knyga visam gyvenimui. Bet pradėti skaityti reikia tada, kai pirmosios patirtys dar tik formuojasi. V. Martinkaus knygoje dominuoja fenomenologinis požiūris; viskas sueina, susilieja rasos ar tik rašalo laše.

Kaip tik fenomenologinė literatūros mokslo pakraipa itin akcentuoja skaitymą. Kūrinys yra skaitomas, suvokiamas, išgyvenamas, patiriamas. Skaitytojas yra svarbus literatūros proceso dalyvis. Netgi literatūros kritika, fenomenologiškai žvelgiant, gali būti aptarta kaip skaitymo aktas. L. Spitzeris, XX amžiaus vidurio įžymus filologas stilistas, savo pamatiniame veikale „Stiliaus studijos“ teigė: „Skaityti, atidžiai skaityti – toks yra mano vienintelis darbo metodas“. Suprantama, vieninteliu ir patikimu metodu skaitymas tampa tik pasiruošusiam skaityti. Bet ir mokantis literatūros, ją vertinant, aptariant, pirmiausia reikia pasitikėti sąmoningu, atidžiu skaitymu. Mokytis literatūros, vadinasi, mokytis skaityti įvairius jos tekstus.

Views All Time
Views All Time
7260
Views Today
Views Today
1
0 0