Gyvenime dažnai būna, kad atsakomybę už savo poelgius ir veiksmus, kuriuos galime kontroliuoti patys, priskiriame išorės faktoriams. Pavyzdžiui, kai sakome: „Tas žmogus mane įsiutino“ arba „Ši padėtis mane pykdo“, paslėpta prasmė yra tokia: kažkas man sukelia tam tikrus jausmus. Tai klaidinga prasmė. Reikalas tas, kad niekas negali sukurti žmoguje kokio nors jausmo, išskyrus jį patį.

Pasaulis tiesiog egzistuoja. Jausmai jo atžvilgiu kyla mumyse, ir tik mes esame už juos atsakingi. Tik mes galime jiems leisti būti arba nebūti. Nes tai – mūsų jausmai.

Pyktis kaip energijos šaltinis

Tokie posakiai, kaip „Jis mane erzina/skaudina“ ar panašiai, rodo, kad jūs neprisiimate atsakomybės už išgyvenimus, kuriuos iš tikro galite kontroliuoti. Jūs kalbate taip, tarsi neturėtumėte galimybės reaguoti kitaip, lyg neturėtumėte laisvės rinktis.

Jūs patys atimate iš savęs šią laisvę. Pripažindami, kad jūsų jausmai yra nulemti ir valdomi jėgų, esančių ne jumyse ir jums nepavaldžių, pasiduodate išorės aplinkybių nelaisvėn ir prarandate gyvenimišką aktyvumą bei situacijos kontrolę.

Susidarius nepalankiai situacijai, negatyvius jausmus reikia paversti konkrečiu veiksmų planu. Įdiegę šią taisyklę į kasdienį gyvenimą, problemą galėsite paversti stimuliuojamąja jėga, priversti ją dirbti jums, o ne prieš jus.

Pyktis yra itin stiprios energijos šaltinis. Kiekvieną dieną ši energija, neapčiuopiama ir nepažabojama, griauna viską aplink jos užlietą žmogų. Tačiau pati savaime ši energija yra neutrali.

Energija, kuri griauna, gali ir kurti. Neverta stengtis jos nuslopinti. Tai neprotinga, kadangi tam reikia dar stipresnės energijos. Sąnaudos per didelės. Jos žmogų sekina ir naikina.

Būtina išmokti griaunamąjį pykčio pradą paversti kuriamuoju. Agresyviąją energiją jūs galite perdaryti nukreipdami ją į kitą objektą ir suteikę jai kitą pasireiškimo formą.

Imkime pavyzdžiu šiuos posakius:

* „Kaskart, kai tik pajuntu, jog manyje auga pyktis, šią energiją nukreipiu į namų ruošos darbus. (Todėl mano butas visada labai tvarkingas.)“

* „Kai mano darbas neįvertinamas, aš labai pykstu, tačiau supratęs, jog pyktis dingsta, vos tik nukreipiu jį į kitą darbą, pajutau, jog mano įniršis maitina troškimą pasiekti sėkmės ir padeda susikoncentruoti į tikslą.“

Iš šių pavyzdžių galime išskirti keletą pagrindinių momentų.

PIRMA, keisti yra lengviausia tai, su kuo mes nesame susitapatinę.

Todėl reikia ne smerkti savo pyktį, agresyvius impulsus, o žiūrėti į juos tarsi iš šalies. Iš esmės tai sveiki impulsai, kadangi jie kyla iš žmogaus prigimties. Bet koks savo agresyvios energijos smerkimas yra psichologinis neišprusimas ir daro jos transformaciją neįmanomą.

ANTRA, agresyvi energija yra gyvybiškai būtina.

Kai kurie žmonės į savo pyktį žiūri su baime. Agresija, jų įsivaizdavimu, yra susijusi su prievarta, todėl jie klaidingai mano, jog, susikoncentravę į aukštųjų jausmų ugdymą, jos galės atsikratyti. Deja, jiems pavyksta ją tik nuslopinti.

Primityvios agresijos formos gali tapti griaunančios, o išlavintos – kurti. Daugelis dvasios mokytojų perspėja nenuvertinti agresijos reikšmės, nes tai žmogų daro bejėgį ir nesugebantį pasipriešinti blogiui.

Kai jaučiate kylant agresyvius jausmus:

1. Pasirinkite kurį nors projektą ar veiklą, kuriai norėtumėte „duoti garo“.

2. O dabar atidėkite projektą į šalį ir atsigręžkite į savo agresyvius jausmus. Pajuskite jų jėgą, poveikį savo kūnui ir galbūt jų keliamą kančią. Duokite jiems vietą savo sąmonėje, stebėkite juos be jokių vertinimų, be jokių etikečių.

3. Dabar įsisąmoninkite, kad visi šie jausmai yra vertinga energija, esanti jūsų valioje ir galinti pasitarnauti geram. Ji gali sukelti skausmą, tačiau gali ir tapti varomąja jėga tam projektui ar veiklai, į kurią jūs nuspręsite ją nukreipti.

4. Nieko nelaukę labai aiškiai įsivaizduokite, kad jūs įgyvendinate šį projektą arba veiklą. Įsivaizduokite tai smulkiausiomis detalėmis. Įsivaizduokite vykstančius pokyčius, tačiau tik persmelktus ir sustiprintus tos gyvybiškos energijos, kurią jūs nusprendėte jiems suteikti.

Per didelė savikontrolė

Kitoks, priešingas, pasaulio suvokimo būdas gali sukelti žmogui daug skausmo ir kančios: kai nepriklausomus nuo jo įvykius jis vertina prisiimdamas už juos atsakomybę. Šiuo atveju neatsiejama žmogaus egzistavimo dalimi tampa kaltės jausmas.

Iš kur kyla šis iškreiptas požiūris?

Žmogaus asmeninės atsakomybės supratimas formuojasi pagal tai, ko iš jo tikisi kiti. Jūsų auklėtojai mokė jus naudotis savo pasirinkimo laisve taip, kad subalansuotumėte savo asmeninius poreikius ir pareigas kitų žmonių atžvilgiu. Daugelis iš jūsų nuo mažumės buvote mokomi elgtis taip, kad nenuviltume aplinkinių. Tokio auklėjimo mechanizmas – kaltės jausmas. Tai išties labai galinga ir efektyvi priemonė tam, kad būtų galima manipuliuoti žmogumi, ir ji visiškai destruktyvi.

Jeigu jūsų tėvai naudojo šį mechanizmą tam, kad priverstų jus paklusti, vadinasi, jūs būdavote sunkiai psichologiškai baudžiamas kaskart, kai tik jūsų elgesys jiems nepatikdavo. Suprantama, jūs stengėtės nieku gyvu jų nenuvilti, o jie stebėjo kiekvieną jūsų žingsnį. Toks auklėjimas daro žmogų pernelyg imlų kitų nuomonėms.

Jeigu jūs manote, kad svarbiausias jūsų gyvenimo uždavinys yra nenuvilti aplinkinių, vadinasi, kiti žmonės lengvai gali padaryti jus kaltą bet kuriuo atveju (arba jūs pats tai lengvai darote už juos).

Su per dideliu astakomybės jausmu yra susijusi per didelė savikontrolė. Daugeliui iš mūsų pats galingiausias savikontrolės formavimo mechanizmas yra šeima. Valdymo esmė aiškiai pasireiškia pirmaisiais gyvenimo metais. Bejėgio naujagimio ir mažo vaiko elgesys beveik visiškai kontroliuojamas šeimos. Tėvai vaiką maitina, rengia, reaguoja į jo verksmą, kalbasi su juo, moko ir skiepija savo požiūrį į gyvenimą. Iš vaiko reikalaujama paklusnumo, todėl jis mokomas savikontrolės. Vaikas privalo žinoti, ko negalima kalbėti, daryti ir kur eiti.

Kuo labiau žmogus mokosi kontroliuoti save ir slopinti savyje tuos bruožus, kuriuos aplinkiniai laiko nepageidautinais, tuo smarkiau jis priklauso nuo žmonių, keliančių tuos reikalavimus.

Priklausomybė nuo aplinkinių – neatsiejama mūsų auklėjimo dalis. Argi mes galime būti abejingi reakcijoms tų, kurie mumis rūpinasi, kurie yra mūsų fizinio ir moralinio saugumo šaltinis? Žinoma, ne. Bet kuris žmogus, nepaisantis aplinkinių reakcijų, būtų mažų mažiausiai keistas.

Norėčiau pabrėžti, kad siekis gauti aplinkinių pritarimą iš esmės turi teigiamą prasmę. Tai būdas užmegzti santykius, garantuojančius mums būtiną artumo ir palaikymo jausmą. Jis padeda mums ugdyti savo jautrumą ir atjautą, kurie reikalingi socialinei pozicijai formuotis. Noras įgyti aplinkinių pritarimą ir jo įgyjimas skatina mus daryti tam tikrus poelgius ir suteikia pagrindą jaustis visaverčiam. Tačiau per didelis atsakomybės jausmas ir per didelis siekis gauti pritarimą gali būti destruktyvus. O per didelis jis yra tuomet, kai žmogaus poreikis gauti kieno nors pritarimą toks stiprus, jog dėl jo jis aukoja savo paties vertybes.

Gyvenimas, vairuojamas tik ten, kur galima išvengti kritikos ir aplinkinių nepasitenkinimo, yra tuščias. Per didelis atsakingumas aplinkinių atžvilgiu – tai neatsakingumas sau.

Parengė Vilma Skiotienė

Views All Time
Views All Time
1308
Views Today
Views Today
2
0 0