Kartą dukrytė man pasakė, kad bijo tamsos. Įjungiau šviesą ir drauge su pradėjome ieškoti tos baimės. Deja, taip ir neradome. Dabar, būdama paauglė, ji žino, kad ten, kur tamsu ir baugu, tereikia įjungti šviesą – pasikalbėti – ir baugūs dalykai sumenksta, praranda dalį savo galios.

Baimė – neišvengiama gyvenimo dalis. Įgaudama vis naujų formų ji lydi žmogų visą gyvenimą, tačiau tai nereiškia, kad nuolat ją jaučiame. Susiklosčius vidinėms ir išorinėms aplinkybėms, ji iškyla mūsų sąmonėje. Tada dažniausiai bandome ją nuslopinti, išstumti ar paneigti. Baimė yra signalas ir įspėjimas apie pavojus, o kartu ir iššūkis, impulsas ją įveikti. Pažinę savo baimes, jas priėmę ir galiausiai įveikę, mes bręstame. Tapusi sąmoninga mūsų savastimi kiekviena baimė netenka savo baisumo.

Žymus vokiečių psichoanalitikas Fritzas Riemannas padarė išvadą, kad žmogaus gyvenimui įtaką daro keturių pagrindinių formų baimės, o vienos iš jų įsivyravimas lemia keturias asmenybės struktūras. Tos baimės mums visiems daugiau ar mažiau būdingos ir, jeigu esame jas suvokę, galime tai laikyti dvasinės sveikatos ženklu. Tačiau kuo ryškesnės ir vienpusiškesnės yra asmenybės struktūros, tuo didesnių problemų joms kyla. Keturis struktūrinius tipus – net ir sveikuosius tų tipų atstovus – autorius apibūdino neurozių teorijos sąvokomis: šizoidija, depresija, įkyriųjų būsenų neurozė ir isterija. Nenusigąskime šių žodžių, tai – tik terminai. Tiesiog įleiskime šviesos ir pakalbėkime apie tai, ko visi bijome.

Šizoidinės asmenybės bijo atsiduoti kitiems

Kiekvienas iš mūsų nori būti nepakartojamas ir individualus. Mes siekiame skirtis nuo kitų, bet drauge trokštame ir visai priešingo dalyko – priklausyti žmonių grupėms ar kolektyvams. Žmonės, kurie bijo atsiduoti, pervertina savisaugą ir atsiribojimą, vadinami šizoidiškais. Jiems svarbiausia nuo nieko nepriklausyti, jie nenori įsipareigojimų, todėl vengia artimų asmeninių kontaktų ir bando žmonių santykius padaryti dalykiškus.

Nuo aplinkinio pasaulio tokie žmonės tarsi nutolę, gana oficialūs, netgi šalti. Dažnai jie atrodo keisti, savotiški, jų reakcijos nesuprantamos arba stebinančios. Galima juos ilgai pažinti nesuprantant, kas tai per žmonės. Kuo labiau bendraudami jie priartėja prie mūsų, tuo griežčiau ir nusisuka.

Studijų metais pažinojau merginą, kurios egzotiškas grožis patraukdavo ne vieno akį. Daug vaikinų siekė jos palankumo ir draugystės. Ji buvo protinga, studijavo matematiką, mokėjo keletą užsienio kalbų, tačiau visuomet darė šaltumo ir nepasiekiamumo įspūdį. Kartą vieno studentų renginio metu mes ilgai bendravome, o kitą dieną ji elgėsi taip, lyg mane pirmą kartą matytų. 

Žmones labiausiai suartina palankumo, simpatijos, švelnumo ir meilės jausmai, tačiau šizoidiškai asmenybei tai atrodo ypač pavojinga. Štai kodėl ji būtent tokiose situacijose tampa nedraugiška, netgi priešiška, netikėtai atstumia: staiga „išsijungia“, nutraukia kontaktą ir pasitraukia į save.

Tarp tokio žmogaus ir aplinkinio pasaulio žioji plati kontaktų spraga, kuri ilgainiui vis didėja. Jis per mažai žino apie kitus, todėl bendraujant su žmonėmis atsiranda netikrumas. Pavyzdžiui, toks žmogus niekada nėra tikras, kas vyksta kito žmogaus viduje, nes tai pažinti leidžia tik artimas bendravimas, kurio jis nepatiria. Todėl spręsdamas apie kitus žmones jis negali išsiversti be spėlionių ir iliuzijų, ir dėl to jam kyla dar daugiau abejonių: ar jo suvokimas yra tik jo paties fantazija ir projekcija, ar vis dėlto realybė?

Įsivaizduokime, kad sėdime stovinčiame traukinyje, o greta stovi kitas traukinys. Staiga pastebime, kad vienas iš traukinių pajuda, bet akimirką negalime susiorientuoti, kuris iš traukinių važiuoja. Ši situacija puikiai iliustruoja šizoidiško žmogaus dvasinę savijautą. Ar tas žmogus iš tiesų į mane žiūri pašaipiai, ar tik man taip atrodo? Šis netikrumas gali būti įvairaus sunkumo, tačiau visuomet kankinantis, nes norint su kuo nors apie tai pasikalbėti, reikia intymaus artumo, o šizoidiškas žmogus baiminasi būti nesuprastas ar išjuoktas. Jam sunkiausia atskleisti savo gebėjimą mylėti. Jis jautrus viskam, kas kelia grėsmę jo laisvei ir gali apriboti nepriklausomybę. Distancija jam suteikia tikrumą ir saugumą, kad jis nebus kito užgožtas ar nustelbtas.

Nuo mažumės tokio tipo žmogus išmoko orientuotis tik protu ir juslėmis, jis nejaučia jausminių niuansų, atrodo, tarsi jo išraiškos galimybių paletėje trūktų pustonių, būtų tik juoda ir balta spalvos. Tokį kenčiantį vienišių jausmingam žmogui veikiausiai norisi priglausti prie savęs lyg sušalusį vaiką, bet kaip paaiškinti, kad artimas bendravimas tai nėra priklausomybė? Kad yra smagu būti kartu?

Depresiška asmenybė išeitį randa priklausomybėje

Pakalbėkime apie baimę tapti savarankišku AŠ. Ši baimė labiausiai išgyvenama kaip saugumo nebuvimas. Sugebėjimą mylėti gauname gimdami kaip vieną iš duotybių. Vaikystėje patirta meilė mums suteikia savo vertės pajautimą ir sudaro sąlygas pasirengti patiems mylėti. Tad kas atsitinka, kad žmogus, vengia tapti savimi, bando gyventi atsisakydamas savojo AŠ ir atsiduoda kitiems? Jis pervertina TU, t. y. šalia esantį partnerį, ir tai yra pagrindinė depresiškų žmonių problema: jie daugiau nei kiti tampa priklausomi nuo partnerio. Visai nesvarbu, ar ta priklausomybė nulemta jų sugebėjimo mylėti, ar poreikio būti mylimiems – tai tarsi dvi pusės, kurias galima apibendrinti keliomis Ericho Fromo knygos „Menas mylėti“ tezėmis: „Man reikia tavęs, nes aš tave myliu“ ir „Aš myliu tave, nes man tavęs reikia“.

Kadangi žmogui taip primygtinai reikia kito žmogaus, jis siekia panaikinti distanciją tarp savęs ir kito, ieško didesnio artumo. Atsirandanti praraja tarp AŠ ir TU jį kankina. Tai visiška priešingybė šizoidiškam tipui – kad apsisaugotų nuo savo baimės jis siekia kuo didesnės distancijos ir laisvės, o depresiškam žmogui artumas reiškia saugumą.

Kovodamas su atsiskyrimo ir praradimo baime, depresiškas žmogus dažniausiai išeitį randa priklausomybėje. Galimi keli variantai: likti kiek galima vaikiškai bejėgiškesniam ir priklausomam nuo kito žmogaus, ir taip tą žmogų pririšti prie savęs (juk negalima palikti bejėgės būtybės). Antras būdas – kitą padaryti priklausomą nuo savęs, tarsi paversti jį vaiku. 

Vis dėlto tikroji depresiško žmogaus problema yra ne praradimo, o individualizacijos baimė. Kuo labiau mes tampame savimi, tuo labiau skiriamės nuo kitų ir tuo mažiau su jais turime bendro. Ir atvirkščiai, kuo mažiau esame savarankiški, tuo labiau mums reikia kitų. Kas neišugdo stipraus savojo Aš, tam reikia stipresnio AŠ išorėje, kaip atramos; ir kuo jis darosi priklausomesnis, tuo silpnesnis lieka pats.

Depresiškas žmogus pradeda idealizuoti žmones, ypač artimus, atleidžia jų silpnybes ir nepastebi neigiamų savybių. Jis nenori matyti nemalonių dalykų, nes tai keltų grėsmę jo pasitikėjimui. Todėl jis per mažai nutuokia apie blogį sieloje– tiek kito, tiek savo. Mat tam, kad galėtų taip besąlygiškai pasitikėti ir mylėti, jis turi užgniaužti abejones ir kritikumą, dažniausiai to net neįsisąmonindamas. „Dėl šventos ramybės“ ir nesąmoningai bijodamas atitolti nuo partnerio, jis vengia įtampos ir konfliktų. Laikydamasis nuomonės, kad žmogus esąs geras, jis elgiasi lyg strutis, slepiantis galvą smėlyje, kad nematytų gyvenimo baisybių.

Norėdamas pasiekti harmoniją, depresiškas žmogus savo ruožtu stengiasi būti „geras“: kuklus, altruistiškas, gailestingas ir t. t. Taigi atsisakydamas savo norų, išsižadėdamas savojo AŠ, jis stengiasi pašalinti praradimo bei vienatvės baimę ir taip išvengti baimę keliančio individualumo. Toks žmogus nedrįsta gyventi remdamasis savo norais ir lūkesčiais, tačiau jie niekur nedingsta, ir jis tampa priklausomas nuo kitų, pildančių tuos norus. Kas negali imti, tikisi gauti – galbūt net kaip atlygį už savo pasiaukojimą; ir jei jau ne čia, žemėje, tai bent danguje, kaip žada krikščioniškoji doktrina. Taip formuojasi depresiškų žmonių laukimo nuostatos, kurios neapsaugo jų nuo nusivylimų bei depresijos, nes gyvenimas šių lūkesčių neišpildo.

Kasdienybėje pilna paprasčiausių situacijų, kuriose išryškėja depresiškas elgesys. Jeigu tai pastebėsime, vadinasi, galėsime keistis. Pavyzdžiui, jei depresiškas žmogus turi svečių, jam visada atrodys, kad tik jis vienas atsakingas už vakarėlio sėkmę. Jam kyla menkavertiškumo ir kaltės jausmas, jeigu kas nors nepasiseka, tačiau būtent jo karštligiškos pastangos ir neleidžia atsirasti laisvumui. Žodžiu, jis visuomet jaučiasi pernelyg atsakingas, nes trūkstant stipraus AŠ, šis trūkumas verčia daugiau gyventi kituose nei pačiame savyje. Bet ar įmanoma tuo pačiu metu sėdėti ant kelių kėdžių, juolab jei jos skirtingose vietose? Pats klausimas kelia šypseną, tačiau būtent tai stengiasi padaryti depresiškas žmogus, o nepavykus jį apima kaltės jausmas.

Dar vienas pavyzdys. Jauna mergina klube susipažįsta su vaikinu. Šis pradeda guostis savo vienatve, nesėkmėmis, dėl kurių pradėjęs gerti, kalba apie troškimą būti suprastu ir visaverčiu žmogumi. Tai sukelia merginos užuojautą ir jie ima susitikinėti. Mergina džiaugiasi, kad gali išgelbėti „žūstančią sielą“, ir neatsisako pasiūlymo gyventi drauge, nors vaikino iš tiesų visiškai nemyli. Istorija baigiasi liūdnai: išnaudojimas, smurtas, tušti pažadai pasikeisti ir prireikia ne vieno mėnesio, kol mergina išdrįsta pasakyti „ne“ ir palikti tą vaikiną. Depresiški žmonės įsijaučia į kito situaciją, jie tiek susitapatina su kitu, kad visiškai užmiršta savo poziciją ir savo interesus. Jie įpratę pildyti kitų lūkesčius, todėl dažnai patenka į padėtį, kurios nenorėjo, bet kurią vis dėlto nesąmoningai kūrė kartu.

Būti nepriklausomu žmogumi, be praradimo baimės ir kaltės jausmų – tai depresiško žmogaus siekinys, kurį puoselėdamas, jis gali praturtinti aplinkinius savo šiluma, nuoširdumu ir jausmų tikrumu.

Suvaržyti žmonės vengia permainų

Kas atsitiktų, jei mūsų gyvenimą imtų valdyti permainų baimė? Bendriausia pasekmė būtų ta, kad stengtumėmės viską palikti po senovei. Bandytume užkirsti kelią pokyčiams, kovotume su naujovėmis – dirbtume Sizifo darbą, nes gyvenimas nuolatos keičiasi. Tad perdėtas saugumo poreikis, kaitos ir netvarumo baimė, anot F. Riemanno, yra pagrindinė suvaržytų žmonių problema. Gana taikliai tokius žmones apibūdina parodoksalus posakis – jis lįs į vandenį tik tuomet, kai mokės plaukti.

Ar pažįstate žmonių, kuriuos aplinkiniai vadina gyvenimo teoretikais, arba tokių, kurie turi pilnas spintas drabužių, bet kažkodėl dėvi tik senus drabužius? Gal šalia jūsų itin griežtas tradicijų puoselėtojas ar perdėtai korektiškas, įpročių nekeičiantis žmogus; o gal pažįstate dalykiškai numatančių, apskaičiuojančių ir tiksliai besilaikančių savo nuostatų žmonių? Visi šie bruožai būdingi suvaržytoms asmenybėms, dažnai gyvenimą bandančioms įsprausti į schemas bei taisykles, pervertinančioms tradicijų, įpročių, „amžinųjų dėsnių“ svarbą. Kuo labiau stengiamasi išlaikyti viską po senovei, tuo daugiau juntama laikinumo baimė; kuo labiau priešinamasi naujiems procesams, tuo daugiau pasipriešinimo sulaukiama – tai ypač ryšku kartų konfliktuose.

Šie žmonės bijo, kad jeigu nors truputį nusileis savo „teisingiems principams“, pasielgs spontaniškai, be nuolatinės savo ir kitų kontrolės, viskas susijauks, jie praras autoritetą ir valdžią. Apsisaugojimas nuo visko, ko „neturi“ būti, ko norima išvengti, yra svarbiausias suvaržyto žmogaus gyvenimo principas. Neretai žmonės daug dešimtmečių gyvena kartu nelaimingi ir neišsiskiria tik todėl, kad „yra susituokę“. Pati santuoka vertinama ne dėl moralinių ar religinių įsitikinimų, o kaip svarbus įprotis, ir vienas iš sutuoktinių paprastai taip tenkina savo valdžios poreikį. Be to, kur kas ramiau laikytis to, kas yra, nei dar kartą rizikuoti.

Suvaržytų žmonių savybės: delsimas ir svyravimas, smulkmeniškumas, neryžtingumas. Kankinamą negalėjimą apsispręsti geriau suprasime, jei žinosime, ką šiems žmonėms reiškia pats sprendimas. Tik įsivaizduokime, kad bet kuris mūsų sprendimas yra kažkas galutinio, neatšaukiamo, todėl turi būti absoliučiai teisingas, nes kitaip už jį sulauksime bausmės. Dėl to net nereikšmingi sprendimai gali tapti problema – juk reikia rasti tą vienintelį teisingą sprendimą, kitaip apims baimė. Padėtis, atrodytų, be išeities, lyg Buridano asilo, kuris miršta iš bado tarp dviejų šieno kupetų, nes negali nuspręsti, kurią iš jų ėsti. Tik šios kupetos suvaržytam žmogui yra drąsa veikti ir bausmės baimė, tarp kurių jis ir blaškosi. Taigi perfekcionizmas jį nuolat verčia siekti didžiausio preciziškumo, o tai amžinas procesas. Suvaržytasis pervertina būtinybę apsisaugoti nuo galimų klaidų, pernelyg vienpusiškai pabrėžia savo tvarumo ir saugumo poreikį.

Artimai pažįstu ne vieną tokį žmogų ir tikrai žinau: jį sunku atitraukti nuo to, ką yra suplanavęs, o kadangi jis daugiausia orientuojasi į tolimus tikslus, jį labiau domina, ką jis nori pasiekti, o ne tai, ką jau turi. Jeigu tokio charakterio bruožų turintis žmogus sugeba neperlenkti lazdos, jis imponuoja savo stabilumu, ištverme, patikimumu ir pareigos jausmu. O giliai viduje svajoja apie improvizaciją, riziką ir gyvenimo spalvų karuselę, kurią įkūnija jam visiškai priešingas isteriškos asmenybės tipas.

Pasekmės isteriškų asmenybių neujaudina

Isteriškos asmenybės bruožų turintis žmogus ypač siekia pokyčių ir laisvės, mėgsta rizikuoti. Dėl to jis baiminasi kiekvieno apribojimo, tradicijų ir nustatytų dėsningumų – to, kas suvaržytam žmogui kaip tik ir buvo vertybės. Jis gyvena pagal moto „vienas kartas nesiskaito“, tai yra nėra nieko būtino ir įpareigojančio. Praeitis praėjo ir nebedomina, o ateitis žada daug galimybių – svarbu likti atviram. Todėl toks žmogus neturi tvirtų planų ir tikslų, ieško naujų įspūdžių, nuotykių. Jam reikia laisvės, nes pasaulio tvarka ir kasdienybės „realybė“ gąsdina ir riboja. Paniręs į tokią tariamą laisvę žmogus atsiduria iliuzijų pasaulyje, vis mažiau orientuojasi tikrovėje, nežino, kaip elgtis. Prasideda užburtas ratas – praraja tarp svajonių pasaulio ir realybės vis labiau didėja.

Viena iš mūsų egzistencijos aksiomų yra priežasties ir pasekmės, veiksmo ir rezultato dėsnis. Isteriką tai varžo, nes verčia būti nuoseklų ir ko nors atsisakyti. Todėl jis elgiasi taip, tarsi priežastingumas visai neegzistuotų. Apimtas kokio nors stipraus noro, jis siekia savo tikslo, nekreipdamas dėmesio į pasekmes – „po manęs nors ir tvanas“. Jis tampa nekantrus, nes sunkiai pakelia poreikių sukeltą įtampą, laukimas jam nepakenčiamas. Paprastas pavyzdys: Vaikas parduotuvėje nupirko tai, ko prašė mama. Ši leido už darbą nusipirkti ledų, tačiau berniukui „būtinai prireikė“ ir šokoladinių saldainių, ir kramtomosios gumos – nepajėgė atsispirti pagundai. Jis negalvojo, kaip pasiaiškins mamai – kaip nors išsisuks, gal mama pamirš suskaičiuoti grąžą, gal jis staiga „iš kažkur“ gaus pinigų ir atiduos kitą dieną. Tokį vaiko elgesį mums nesunku suprasti, bet taip pat elgiasi ir daugybė suaugusiųjų. Žmogų tarsi „apsėda“ noras, ir jis jį tenkina negalvodamas apie pasekmes. Po to išradingai išsisukinėja, teisinasi, net sugeba tai pamiršti ir nejausti kaltės. Punktualumas ir laiko planavimas jam taip pat nemalonūs, atrodo pedantiškas ir smulkmeniškas užsiėmimas.

Kyla klausimas: kaip galima gyventi, taip vengiant įsipareigojimų ir bijant galutinumo? Isteriška asmenybė turi atsakymą: jei vakar suklydai ar iškrėtei kokią kvailystę, tai jokio vakar iš tiesų nebuvo, nes gyvenimas prasideda tik šiandien. Štai tokia logika. Tokie žmonės labai spalvingi, originalūs ir gyvybingi, moka improvizuoti ir yra kupini optimizmo. Jeigu jie nevengia realybės, priima gyvenimo dėsningumus, tuomet geriau pažįsta ir savo baimę, nustoja kaltinti aplinkinius ir keičiasi patys.

Ko bijote jūs? Ieškodamas atsakymų į šį klausimą, sužinosite apie save daug slaptų dalykų ir jūsų baimės taps ne tokios baisios. Taip jau yra, kad labiausiai bijome to, ko nepažįstame. Jeigu skaitydamas pagalvojote, kad turite visoms keturioms asmenybėms būdingų bruožų, – puiku. Jeigu pastebėjote vienpusiškumo – įjunkite šviesą ir artimiau susipažinkite su savo baime. Kas gali žinoti, kuris kurio išsigąsite…

Views All Time
Views All Time
5140
Views Today
Views Today
1
0 0