Tikriausiai ne vien aš galiu drąsiai teigti, jog gyvename didžiausio virsmo Pasaulio istorijoje metu. Pasaulis išgyvena didžiules transformacijas, vyksta kova už ateinančios epochos pirmaujančias pozicijas. Įvykiai seka vienas paskui kitą tarpžvaigždiniu greičiu  ir nedaug kas spėja susigaudyti juose, juolab užuosti tendencijas, tam tikrus dėsningumus, strategiškai planuoti ateitį. Dabartinė 40-50-mečių karta per savo Gyvenimą išgyveno ne vieną santvarkos, ideologijos griuvimą, ir tokiuose istorijos verpetuose be galo sunku susiformuoti tvirtą požiūrį į tai, kas realu, kas ne, kur apgaulė, o kur Tiesa. Globali krizė, pradedant ekonomine, socialine, baigiant moraline, dvasine, demografine. Lietuvių Tauta ir Valstybė pergyvena, ko gero, tragiškiausią savo istorijos momentą, kuomet grėsmė visiškai išnykti yra itin reali. Ar turime šansą išnirti iš akligatvio oriai, tvirtai ir iš naujo suskambėti tauria gaida Pasaulio muzikoje?

Kaip rodo istorija, krizinėse situacijose naujas tendencijas, istorijos ratą netikėta linkme pasuka tam tikras naujas Žmogaus, asmenybės tipas, nebūdingas ir neįprastas prieš tai buvusiai epochai. Nebūtų krizių, tokie tipai nesusiformuotų. Kiekvienas epochos virsmas buvo lydimas tokio naujo tipo susiformavimo. Šiuo kampu pažvelkime truputį į mūsų ir Pasaulio istoriją.

Lietuvos Valstybės kūrimosi priešaušrėje ir prievartinio krikšto grėsmėje romų, mąslų baltų Girių gyventoją keitė sumanus, karingas savo krašto gynėjas-Vytis, vijęs priešus, kelis šimtus metų ištvermingai ir atkakliai kovojęs visais frontais ir bent šimtmečiui sukūręs didžiausią Valstybę Europoje. XIX-ojo amžiaus viduryje ir pabaigoje, kuomet jau rodėsi Tauta pasmerkta prūsų likimui, apsišvietusi valstietija metė žagrę, ėmėsi plunksnos ir Knygų ir XX-ojo amžiaus pradžioje atkūrė savo Valstybę.

Taip anstyvuosiuose viduramžiuose išglebusius romėnus keitė ekspansyvieji barbarai, feodalizme – inkviziciją Apšvietos epochos Žmonės. Iš artimiausių Pasaulio istorinių pavyzdžių galima paminėti XX-ojo amžiaus pradžios tarybinio Žmogaus tipą, kuris pakeitė senąją apkiautusią carinės imperijos dvarininkų ar biurokratų sluoksnio dominuojamą visuomenę, kas leido praktiškai suyrančiai Rusijos imperijai atgimti visiškai kitom spalvom ir kitame vaidmenyje. Taip pat karinis-sportinis hitlerinės Vokietijos tipas, pakeitęs sočių biurgerių visuomenę ir bent dešimtmečiui leidęs atsistoti ant kojų karų nuniokotam ir išvargintam kraštui.

Visais atvejais, šie nauji moduliniai Žmonių tipai susiformuodavo visiškai krizinėse situacijose, kuomet, regis, Valstybės jau pasmerktos kapituliuoti ir žlugti. Čia nekalbu apie vieno ar kito iškilusio tipo gerumą/blogumą (istorija visuomet pateikia savo vertinimą), kalbu apie tam tikrus istorijos dėsningumus, apie tai, kad tokio tipo atsiradimas visuomet sąlygoja šalies proveržį, postūmį nuo bedugnės krašto, nuo išnykimo. Atrodo, aplinkybės susidėlioja taip, kad, jau žemiau nėra kur, tačiau staiga iškyla tam tikra grupė Žmonių, kurie visiškai kitaip žiūri į Gyvenimą, kurie turi futuristinį krašto ateities projektą, yra energingi, valingi ir imasi iniciatyvos bei atsakomybės už savo šalies ateitį. Jau vėliau natūraliai gimsta arba būna sukurta tam tikra ideologija, sistema (tiesa, nebūtinai tos pačios grupės), tačiau be tokio tipo jos atsiradimas yra neįmanomas.

Istorijos tyrinėtojai teigia, kad naujam moduliniam Žmonių tipui susidaryti reikalinga ne mažiau 7-8% visuomenės. Atsiradus maždaug tokiai kritinei masei tokių Žmonių,  įvyksta provežis ir Tauta pradeda judėti iš mirties taško. Lietuvoje tai būtų maždaug 200-300 tūkstančių Žmonių.

Kas galėtų būti tokio proveržio šaukliais mūsų šalyje? Ar turime tokio asmenybės tipo užuomazgas?  Po ilgalaikių stebėjimų, pokalbių, susitikimų su įvairių visuomenės sluoksnių atstovais, drįsčiau teigti, jog turime. Kol kas tarp daugumos mūsų inteligentijos, verslininkijos, netgi mūsų mokslo ar meno Žmonių, nekalbant jau apie politinio „elito“ sferą, sunkiai prasiskverbia naujos minties, idealistinio ateities vaizdinio spindulys. Šiuose ūkuose vis dar tvyro užsistovėjusio vandens kvapas, nueinančios nuo istorijos avanscenos neoliberalios, vartotojiškumo epochos mąstysena ir siekiniai su visais šios epochos atributais, kai kur vis dar gajus netgi pilko sovietinio biurokrato-valdininko, nomenklatūros tipas, kabinimasis į tai, kas jau buvo ar tuoj nueis. Ir netgi tuose vandenyse užgimęs vienas kitas labiau Dievop žvelgiantis ir žengiantis asmuo dažnai jaučiasi vienišas, šį vienišumą pridengdamas pusiau uždarų nedidelių bendraminčių susiėjimuose.

Tačiau tam tikrą šviesios ateities, kažkokios aušros, „pusvalandžio prieš pakylant Saulei“ jausmą sukelia lankymasis įvairių ekobendruomenių, vegetarų, žaliavalgių, Vedinės, senosios baltų Kultūros išpažinėjų, sveikuolių namuose ir susibūrimuose. Šis įvairių profesijų ir pomėgių Žmonių bendruomenių klasteris gali tapti jėga, keičiančia Tautos likimą. Tas tylus darbas, tylus džiaugsmas, iš jų akių spinduliuojanti Ramybė ir tvitumas, Valia suteikia pojūtį, kad vyksta Gimtis. Juose alsuoja Gyvybė. Tai dažniausiai kūrybingi taikūs Žmonės, liauni, grakštūs, itin tvirtos Dvasios, kuriantys ir puoselėjantys daugiavaikes Šeimas, gebantys surasti džiaugsmo šaltinį dabartiniuose tuštybės triumfo aiduose, savo darbuose kuriantys Grožį ir Gyvybę. Jaučiamas ir pastebimas taurumo, bendruomeniškumo, kultūrinio Gyvenimo atgimimas. Kaip stipriai tai kontrastuoja su kosmopolitinio miesto „kultūra“, kurioje vyrauja čaižumas, išorinio blizgesio skurdas, egoizmą ir puikybę puoselėjantys žurnalų viršeliai, neretos patyčios ir tautinių vertybių karikatūrinimas.

Kas juos vienija, ką būtų galima išskirti tokio, kas leistų teigti, jog bręsta naujo modulinio Žmogaus tipo atsiradimas? Vienareikšmiškai pasakyti gana nelengva, nes dažniausiai tokios kartos atsiradimas būna lydimas kuo įvairiausių apibūdinimų, senų savybių, duotybių iškilimu ar naujų savybių išvystymu. Tačiau keletas dalykų vis tik krenta į akis: tai visiška blaivybė, sveikas Gyvenimo būdas, įsiklausymas ir grįžimas arčiau Gamtos, polinkis dvasiniams ieškojimams, posūkis arčiau savo Tautos šaknų, Valia, rimtis, ne prekybinis, bet kūrybinis mąstymas, Pasaulio Išminties steba, kultūrinė veikla, neabejingumas savo krašto likimui, puikus jos istorijos išmanymas, platus žvilgsnis į Pasaulį. Dar viena išskirtinė savybė, jungianti šiuos Žmones – tai kritinis požiūris į tai, kas vyksta dabar, nepasidavimas melui, dezinformacijai, gebėjimas analizuoti. Šie Žmonės nedejuoja, o atsako į negeroves savo darbais ir kūryba. Stebina šių Žmonių organizaciniai gebėjimai ir išradingumas. Visa tai lydi jaukios šypsenos ir Dainos.

Nežinau, ar šių savybių pakanka nuožmiose Pasaulio Galių kovose išlikti. Juk jose dažnai laimėtoją apsprendžia (bent jau iki šiol dažniausiai) „žudanti intelekto viršenybė“ ar įvairių strategijų, manipuliacijų išmanymas ir taikymas. Kažkas man vis tik kužda, jog ateinančioje epochoje galimybę pirmiausia turės tie subjektai, kurie išvystė ne tik Valią ir protą, bet ir stiprią jungtį su dieviškuoju Aš. O svarbiausia, turintys Žinojimą. Žinojimą, kaip surėdyta Visata, Pasaulis, Žmogus, kas iš tiesų vyksta ne tik pas mus kieme, bet ir už tvoros. Šis žinojimas – raktas į ateitį. Regis, juos pasigaminti Mes turime visai nemenkų galimybių.

Šaltinis: raimundasbakutis.blogspot.lt

Raimundas Bakutis
Klaipėdos Universiteto rekreacijos ir turizmo vadybos bakalauras. Sveikos gyvensenos atstovas, bėgimo „Už blaivią Lietuvą“ sumanytojas, įgyvendintojas ir minties skleidėjas.
Domėjosi futurologija, geopolitika, dvasinėmis praktikomis, religijotyra, filosofija, istorija, literatūra, gimtos šalies Kultūra, tradicijomis ir amatais, propagavo sveiką gyvenimo būdą, blaivybę, žaliavalgystę.
Views All Time
Views All Time
44
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn